Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Skolos grąžinamos prie audimo staklių

Skolos grąžinamos prie audimo staklių (0)

2016-09-07

Tekstilininkė Raimonda Rasimavičienė, audimo paslapčių mokanti Vilniaus dailės akademijos studentus, savo patirtinimi dalijasi su projekte dalyvaujančiomis moterimis. J. Stanaitienės nuotr.

Ką bendro turi Panemunės pilies istorija ir audimas? Austi žmonės pradėjo dar akmens amžiuje, o XVI-XVII amžiuje pilies menes puošę gobelenai ir audiniai puošniausiems pilėnų rūbams taip pat išausti paprastose audimo staklėse, todėl projektas „Tradicinis audimas Panemunės pilyje“ darniai įsilieja į istorinę aplinką.

Audiniai pilyje

Vilniaus dailės akademijos (VDA) projektų vadovės Dauros Giedraitienės pastangomis Panemunės pilyje nuolat vyksta parodos ir edukacijos, susijusios su vienu seniausių amatų – audimu.
Pernai pilyje surengta paroda „Aktyvi tekstilė“, kurioje buvo eksponuojami Vilniaus dailės akademijos Kauno ir Vilniaus fakultetų Tekstilės katedrų studentų baigiamieji ir kursiniai darbai, sukurti per pastaruosius penkerius metus. Ši paroda parodė, kur suka šiuolaikinis tekstilės menas – nebelieka ribos tarp meno sričių, į tekstilę įsiterpia skulptūra, dailė. Naujųjų technologijų tekstilė iš tradicinės plokštumos išeina į tūrį, plotą. Vykstant šiai parodai pilyje buvo surengti juostų audimo mokymai.
Viena iš projekto „Tradicinis audimas Panemunės pilyje“ dalių – dabar veikianti paroda „Audimai. Šimtmetis“ taip pat pristato, kaip keitėsi audimas per 100 metų. Parodoje eksponuojami ir senieji vietinių audėjų audimai – staltiesės, lovatiesės su tradiciniais raštais, simboliais, spalvomis, ir bakalauriniai VDA studentų darbai, kuriuose naudojami tie patys šimtamečiai raštai, bet pateikiamos naujos idėjos.
„Norėjosi sugretinti, ką darė kaimo moterys ir daro šiuolaikiniai studentai. Tiek, kiek sudėta grožio ir jausmo senuosiuose audimuose, pajunta kiekvienas, apsilankęs parodoje“, – sako D. Giedaraitienė, tekstilės darbų parodai ieškojusi VDA muziejuje. Jų ten ne tiek ir daug – ne itin daug studentų renkasi sudėtingą tekstilininko specialybę.
D. Giedraitienė neslepia, kad vienas iš akstinų rengti parodą buvo begalinis noras išmokti austi. Dar 2007 m. Vadžgirio bendruomenė vykdė projektą ir padedama Jurbarko lietuvių ir švedų draugijos įsigijo audimo staklių. Tada austi mokėsi keletas Jurbarko krašto kultūrininkų – be Dauros, audimo paslaptis įminti bandė Eglė Untulytė, Aušra Masteikaitė Mičulė, Danutė Budrytė-Samienė, dar kelios merginos, o Lina Lukošienė išsiaudė ne vieną sijoną savo vadovaujamų ansamblių dalyvėms.
„Tada mus austi mokė kaimo moterys, kurios pačios ne visada tiksliai galėjo pasakyti, ką ir kaip daryti. Dabar vykstantys mokymai – visai kitokie, nes mus moko profesionali dėstytoja“, – džiaugėsi D. Giedraitienė.
Mokymus pilyje veda VDA Kauno fakulteto Tekstilės katedros specialistė praktiniam studentų mokymui tekstilininkė Raimonda Rasimavičienė. VDA projekto partneriai – Vadžgirio bendruomenė aprūpino  staklėmis, o rėmėjais tapo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.

Sudėtingi mokslai

Panemunės pilyje stovinčios horizontalios audimo staklės pradėtos naudoti XI amžiuje, iki tol lietuviai, kaip ir kitos tautos, ausdavo vertikaliomis. Staklių būna įvairaus pločio – nuo siauriausių, skirtų juostoms austi, iki labai plačių – dideliems audimams. Vadžgiriškių staklės – iš didesnių, bet jomis galima austi ir siauresnius audinius.
„Pati pradžia neįdomiausia ir reikalaujanti daugiausia darbo“, – sako tekstilininkė R. Rasimavičienė, galvoje turėdama 2-3 dienas trunkantį metmenų užmetimą.
Tai, kad mokytis austi atėjo tik trys moterys, dėstytojos neglumina: „Tai specifiniai mokslai, ir džiugu, kad kas nors susidomėjo.“ Audimai vyks visą rugsėjį, šeštadieniais, ir galbūt atsiras dar norinčių prisijungti.
Kai stebi audėją, sėdinčią staklėse, viskas atrodo paprasta, bet užtenka paklausyti tekstilininkės ir supranti, kad tai labai sudėtingas procesas.
Metmenys pirmiausia metami ant mestuvo. Reikia apsiskaičiuoti, kiek metmenų naudoti – koks planuojamo audinio storis, tankis, plotis ir ilgis. Tam naudojamos tam tikros formulės, audinio aritmetika, bet patyręs audėjas tai padaro ir iš minties. Šį kartą moterys žada austi 50 cm pločio apie 10 metrų ilgio audimą.
Vėliau metmenys perkeliami į stakles, rišami prie metimo veleno, išskirstomi. Metmenys rišami ir prie nyčių. Šį kartą naudojamos keturios nytys, tačiau teoriškai, pasak R. Rasimavičienės, galima naudoti iki 36 nyčių, bet praktiškai audėjai ausdavo daugiausia su 16.
Nuo to, kaip metmenys bus suverti į nytis, priklausys, koks bus raštas, pynimas. Naudojami pagrindiniai pynimai – drobinis, ruoželinis ir satininis-atlasinis. Įvairūs pynimai išgaunami ir pasirenkant skirtingus metmenų ir ataudų jungimo būdus.
Staklėse tvirtinami muštuvai, nytys rišamos prie pakojų. Audėjas rankose laiko šaudyklę su ataudais ir prakiša ją pro tarp metmenų susidariusias žiotis tuo pat metu mindama pakojus. Pervėrus ataudus per metmenis jie primušami muštuvu, ir taip auginamas audimas.
Atsisėdus į stakles prasideda kūryba. Audimo raštus galima užrašyti techniniais piešiniais, schemomis, tačiau visas raštų turtingumas ir gražumas gimsta kūrėjo galvoje, atsiremiant į tradicinius piešinius ir raštus. „Kaimo audėjos turėjo savo užrašymo būdus – nužiūrėjusios pas kaimynę įdomesnį raštą žymėdavo kryželius, rutuliukus ir kitokius joms vienoms suprantamus ženklus“, – pasakoja VDA dėstytoja.
Metmenims naudojami labai tvirti, lygūs, tvirtai susukti siūlai – jie turi atlaikyti didelę trintį, o ataudams tinka bet kokie siūlai – priklauso nuo kūrėjo norų ir fantazijos.
Tiek, kiek fantazijos ir vaizduotės turėjo senovės audėjai, dabar jau reta kas beturi. „Audimų raštai – tai magija, kosmosas, simbolika“, – sako R. Rasimavičienė. Jai pritaria ir D. Giedraitienė: „Pats audimo veiksmas – pasaulio atvėrimas, malda ir mantrų kartojimas.“
Senovėje į audimus buvo sudėtos pasaulio ir gamtos paslaptys, užkoduojami godotini dalykai ir skausmingi bei džiugūs išgyvenimai. Visas audimo procesas pareidavo iš gamtos – nuo žaliavų, natūralių spalvų, kurios buvo išgaunamos iš žolės, medžio. Kiekvienas simbolis ir raštas keliavo iš kartos į kartą, mamos perduodavo dukroms, močiutės nupiešdavo užrašuose, todėl jie sukaupė šimtmečių energiją.
„Dabar nuo tradicijų tolstama, vertinamas individualumas. Anksčiau išsiskirti nederėdavo“, – sako projekto autorė.

Mokytis, kad mokytum

Tradicinių raštų pirmiausia mokysis ir projekto dalyviai. Drauge su D. Giedraitiene mokytis austi panoro Vilma Gaidienė iš Kidulių bei Ina Budrienė iš Smalininkų.
Moteris audimo paslapčių mokanti R. Rasimavičienė turi išsaugojusi močiutės austų staltiesių, lininių rankšluosčių – tai šeimos relikvija. Pati Raimonda tekstilininke tapo atsitiktinai – įstojo mokytis į profesinę mokyklą, kurioje buvo sustiprinta sporto disciplina, ir paaiškėjo, kad ten ruošiami verpėjai ir audėjai. Po mokslų teko dirbti gamykloje, prie pramoninių audimo staklių. Vėliau R. Rasimavičienė įstojo į dailės technikumą, o vėliau ir į akademiją. „Reikėjo meno“, – savo pasirinkimą paprastai aiškina jau dešimtmetį studentams atskleidžianti audimo paslaptis dėstytoja.
Vilma Gaidienė, mėgstanti įvairius rankdarbius, su audimu susidūrė ne tik šokdama senovinius šokius Kidulių dvare, apsirengusi iš puikaus audinio pasiūtais drabužiais, bet ir iš mamos pasakojimų – ji kažkada ausdavo. „Esu ambicinga. Man viskas įdomu ir reikia visko išmokti, pažinti“, – sako Vilma. Moteris, pamačiusi skelbimą, užsidegė aistra išmokti austi, bet nesitikėjo, kad bus taip sunku. Tačiau pabėgti nesinori, smagu išmokti amato, kurį valdė mama. Mokslas prie staklių – ir puikus atotrūkis nuo darbų.
Inai Budrienei, Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos (TVM) direktorei, viskas, kas susiję su etnokultūra, nesvetima. Moteris namuose audžia juostas, ir progos išmokti austi tikromis staklėmis negalėjo praleisti. I. Budrienė pripažino, kad jaučiasi skolinga tetai, kuri namuose turi audimo stakles ir nuolat kviesdavo atvykti ir išmokti austi. „Aš to nepadariau, dėl ko jaučiuosi nesmagiai. Noriu išmokti austi ir nuvažiavusi pas tetą, kuri gyvena prie Vilniaus, parodyti, ką sugebu“, – sako moteris, kurios meilę etnokultūrai pastebėję giminaičiai sudovanojo visas išsaugotas, XIX amžių menančias relikvijas.
I. Budrienė mokytis austi nori ne tik dėl savęs – audimo planuoja mokyti Smalininkų TVM mokinius ir kitus norinčius smalininkiečius. Pirmas žingsnis jau žengtas – mokykloje įrengiamos patalpos audyklai, o pirmąsias stakles jau pastatė Senovinės technikos muziejaus šeimininkas Justinas Stonys. Netrukus turėtų būti pastatytos ir antros, vėliau – gal ir dar daugiau staklių.
Kad jaučiasi skolinga, pripažino ir D. Giedraitienė. Vienos audėjos, neturinčios kam perduoti žinias, kalbinta mokytis austi nesiryžo, o dabar dažnai tą moterį prisimenanti ir norinti išpildyti jos prašymą.
Audiniai buvo vertinami visais laikais, dedami į kraičio skrynias, o iš brangiausiųjų audinių pasiūtų išeiginių suknelių, pasak I. Budrienės močiutės, ir skalbti buvo negalima, kad nesudiltų per greit. Šiuolaikinės moterys, suprantančios tradicijų ir papročių svarbą, nori prisiliesti prie šio amato.
Pasak D. Giedraitienės, projektas tęsis, bus kviečiami lektoriai skaityti paskaitų apie audimo raštų simboliką, audimo tradicijas, o vėliau tikimasi pratęsti mokymus Vadžgiryje.
Trys moterys ir dėstytoja palinksta virš audimo staklių ir prasideda burtai – vejami, rišami siūlai, tvirtinamos staklių dalys, knygose ieškoma raštų. Išaustas audinys bus tik pradžia į audimo paslapčių ir simbolikos pasaulį.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook