Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Smagus jubiliejinis suktinis „Veliuoniečio“ vadovei

Smagus jubiliejinis suktinis „Veliuoniečio“ vadovei (0)

2016-07-13

Veliuonos kultūros centre birželio 11-ąją trankiai sušoktas „Veliuoniečio“ vadovei Adelei Baublienei skirtas  jubiliejinis suktinis. Baltais pinavijų žiedais savo vadovę apipylę šokėjai į juos sudėjo šilčiausius jausmus  ir žodžius – mama, draugė, kolektyvo siela. Šie žodžiai lyg gyvenimo dėlionė – kiekvienas svarbus ir prasmingas.

Papasakoti apie Ados Baublienės šventę galėjome tik „Kultūros saloje“, nes kalbėti apie metus, likusius šiai moteriai už nugaros, ar pasidalinti jos šiandiena – reiškia, kalbėti apie kultūrą, apie šokį ir be jo gyventi negalinčius žmones. Ados jubiliejus gražus kaip ir jos darbas. „Viską dariau širdimi, širdimi myliu žmones ir kolektyvui atidaviau visą savo širdelę“, – apie „Veliuonietį“ sako vadovė ir skaičiuoja, kad su kolektyvu prabėgo pusė jos amžiaus – lygiai keturiasdešimt metų.
 „Veliuonietį“ ji ypač brangina. Perėmusi kolektyvą iš jo įkūrėjos Leonidos Matusevičienės, A. Baublienė gavo ir įpareigojimą saugoti „Veliuonietį“, nenukrypti nuo šio krašto tradicijų, priešingai – išryškinti jo braižą, charakterį, originalumą, nieko neprarasti kas brangu. Todėl visus tuos metus ji stengėsi išlaikyti kolektyvo individualumą ir dirbo tarsi jausdama L. Matusevičienės globą. Ada neslepia, kiek priekaištų būta net už moterų sijonus. „Bet Matusevičienė traukė iš skrynių vienspalvius sijonus, aš negalėjau jos išduoti. „Veliuoniečio“ drabužiai miestietiško stiliaus, viskas pagal Antaną Jušką, kaip iš jo surinktų dainų – „Veliuonos miestas kaip Karaliaučius...“ arba „Veliuonos miestas stovi tarsi Kaunas...“, – Ada didžiuojasi išlaikiusi ne tik kolektyvo stilių, bet ir senuosius šokius, kokių niekas kitas nešoka. Tik „Veliuonietis“ smagiai sutrypia „Patryptinę polką“, „Veliuonos kadrilį“ ar „Alutį“, o vadovė negali atsidžiaugti šių šokių derme. „Kokia muzika, kokie žodžiai“, – sako A. Baublienė ir jos akys tiesiog spindi.
„Veliuonietis“ šoko visose respublikinėse Dainų šventėse, o koncertų, konkursų, festivalių ant vasaros smilgų nė žemuogėm nesuvertum. Prieš pora metų šokėjai ir vadovė parskraidino ir „Aukso paukštę“, Lietuvos liaudies kultūros centro aukščiausią apdovanojimą. „Tokiam kaime esam, o žmonės iš Seredžiaus, Tamošių, Klausučių, Jurbarko važiuoja tiek kilometrų į repeticijas“, – sako A. Baublienė ir net per šventinį pokalbį nenutyli to, dėl ko skauda. Ada neslepia pasigendanti valdžios dėmesio kultūrai, pagarbaus požiūrio ir rūpesčio. „Buvo laikas, pasidžiaugdavo mūsų sėkme, paskambindavo, pasiteiraudavo, o dabar lyg pliki ant lauko. Nors etatų yra, dvasios neliko. Pasvarstau, kas čia į mano vietą“, – nelinksma tema prabyla A. Baublienė. Pasak Ados, ji priklauso nuo Dangaus, bet kol šis palankus, kolektyvo nežada palikti. Tik širdį spaudžia, kad nei autobuso išvykoms turi, nei komandiruočių kas moka. Be kultūrinio darbo savęs neįsivaizduojanti A. Baublienė nesusitaikė su rajono kultūros įstaigų reforma ir dabar mano, kad išskaidymas į mažus centrus atnešė daugiau žalos negu naudos.
Užsispyrimo ir atkaklumo jai niekad netrūko, o noras šokti suteikė drąsos. Pokario vaikai išlepę nebuvo. Juo labiau kad ir tos vaikystės gimtajam Pavidaujo kaime tebuvo atskaičiuota vos dvylika metų. Ados šeima buvo ištremta į Irkutsko kraštą. Ji anksti pradėjo dirbti gamykloje, bet svajonės nepaleido ir sugebėjo patekti į Irkutsko kultūros technikumą. Ada juokiasi, kad tuomet išmoko ne tik rusiškai kalbėti, bet ir šokti. „Grįžusi į Lietuvą diplomą aš turėjau, bet galvojau, ką darysiu su tom rusiškom „pleskom“, kaip išmoksiu lietuviškai šokti“, – prisimena Ada.
Tačiau pirmiau lietuviškų šokių pamokų jai reikėjo apskritai rasti kokią nors vietą. Jurbarke nei apsigyventi, nei dirbti negalėjo, atrodė, kad tremtis ją vis dar vijosi ir vijosi iš paskos. „Po tremties manęs niekas nepriėmė. Paskui Pagėgiuose šiaip taip įdarbino, išsiuntė į kursus, į Vilnių, o ten vėl neregistravo, išvarė. Bet yra daug gerų žmonių“, – kalba Ada. Valytojos kambarėlyje ją apgyvendinusią moterį prisimena ir dabar. Prisiglaudė ten dviems mėnesiams, bet kursus baigė. „Vilniaus kursai buvo mano pirmoji lietuviška choreografijos mokykla“, – sako A. Baublienė.
Šiaip ne taip 1963-aisiais Adai pavyko grįžti į Jurbarką, gavo ne tik leidimą apsigyventi, bet ir pradėjo dirbti kultūros namuose. Tie, kas ryžosi ją įdarbinti užsimerkdami prieš pažymas apie tremtį, nesigailėjo. Po dvejų metų Ada su jaunimo šokių kolektyvu jau važiavo į Dainų šventę. Šokių sūkurys jos jau niekad nebepaleido. Baublienė lyg kūdikį išsūpavo ir tautinių šokių kolektyvą „Mituva“. Norint kalbėti apie pradžią, reikia grįžti į 1970-uosius metus. Ada prisimena pasvarsčiusi, kodėl tautinių šokių negalėtų šokti senjorai. Ta mintis nepaleido ne tik jos, bet ir tuometinės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojos Halinos Tamošiūnienės. „Vis gnybė ir gnybė į šoną, – prisimena Ada „Mituvos“ istoriją. – Tada atėjo šokti Vyšniauskas, Kukliauskas, Kuprevičius... 35-erius metus aš su jais prabuvau, tik 2006 metais perdaviau. Žinau savo amžių ir palikau „Mituvą“, bet per dešimt metų pasikeitė jau penki vadovai“, – kalbėjo A. Baublienė, dėl „Mituvos“ išgyvendama lyg dėl savo vaiko. Kolektyvui pavadinimą taip pat ji sugalvojo. „Mes pirmieji į užsienį išvažiavom. Frejienė atidarė duris – greit sakyk pavadinimą. Nė akimirkos nesvarsčiau, sakau „Mituva“, – prisimena A. Baublienė.
 Apie šokėjus ir šokius Ada galėtų pasakoti ir pasakoti, todėl toks tikras ir nuoširdus atrodė jubiliejaus proga iš Jungtinių Amerikos Valstijų atsiųstas ilgametės Jurbarko rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjos Liudvikos Frejienės laiškas. „Tavo pėdos kultūros arimuose įspaustos labai giliai ir tvirtai. Tu didelis kultūros žmogus, turi teisę didžiuotis savimi. Išlik visada tokia žavi ir svajojanti, kurianti“, – A. Baublienei linkėjo ilgametė vadovė, rajono kultūros fanatikė L. Frejienė.
Jubiliejinės šventės dieną A. Baublienė sulaukė daug sveikinimo kalbų. Trumpos ar ilgos – jos visos jaudino, nes pasakytos iš širdies. Savo vadovę gražiai pasveikino „Veliuonietis“, „Mituvos“ kapela ir Veliuonos dainininkės. A. Baublienę pagerbė Seimo narys Bronius Pauža, pasveikinęs ir perdavęs Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus padėką už jos darbą puoselėjant kultūrą. Veliuonai „pasisavinti“ Ados neleido Jurbarko kultūros centro darbuotojų sveikinimus atvežusios Dalė Jonušauskienė ir Birutė Bartkutė. „Tai mūsų Ada“, – apie buvusią savo direktorę sakė skardžiabalsės dainininkės, o joms pritarė ir Konstantinio Glinskio teatro aktorius Alvydas Šimaitis, mat į porą Barbei – režisierei Birutei Šneiderienei – Mataušėliu jį pakrikštijo taip pat A. Baublienė. Adą sveikino veliuoniečiai ir iš svetur atvykusieji. „Jubiliejinį suktinį“ dovanojusiam „Veliuoniečiui“ nenusileido „Mituva“ – pagerbė savo pirmąją vadovę, o buvę šokėjai nepatingėjo ir iš toliau atvažiuoti. A. Baublienę 80-mečio proga pasveikino ir už darbą dėkojo rajono meras Skirmantas Mockevičius, savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vadovai.
Kai su Ada šnekučiavomės jos jaukioje, šviesioje svetainėje, jubiliejaus jaudulys dar nebuvo nutolęs, o kambaryje – lyg gėlių darželyje, skleidėsi įvairiausi žiedai. „Čia viskas turi savo istoriją – paveikslai, nuotraukos, dovanotos tautinės juostos, kiekvienas suvenyras“, – sako Ada, šiltu žvilgsniu glostydama jai brangius daiktus. Jie išjudina atmintį, sugrąžina daug mielų akimirkų, primena žmones. „Visus labai branginu, dar daug ką sutiksiu ir padėkosiu už sveikinimus“, – sakė A. Baublienė. Savo metų nejaučianti moteris tiki, kad šokis jos gyvenimo kelyje nebuvo atsitiktinis. Ada šypsosi – taip nubrėžė likimas, ir už tai jam yra dėkinga.

Jolita Pileckienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook