Balsavimas

Ar Jurbarko r. priešgaisrinėje tarnyboje turėtų dirbti brakonieriai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Smalininkiečiai buriasi išsaugoti menininkės sodybą

Smalininkiečiai buriasi išsaugoti menininkės sodybą (2)

2009-02-27

Daugumai Smalininkų gyventojų Lidos Meškaitytės asmenybė žinoma – vyresnieji ją pažinojo, sutikdavo, jaunimas mokosi jos vardu pavadintoje pagrindinėje mokykloje. Prieš penkiolika metų unikalaus talento menininkė atgulė amžinojo poilsio Smalininkų kapinėse, o jos gimtąją sodybą Antšvenčių kaime kėsinasi sunaikinti laikas. Sausio viduryje Smalininkų miesto bibliotekoje būrelis smalininkiečių prisiminė dailininkę ir svarstė, ką galėtų padaryti, kad jos namai išliktų.

Nuo 1993 m. Lidos Meškaitytės sodybą prižiūri ir jos autentiškumu rūpinasi Ona Burneikienė, kuriai dailininkė testamentu paliko savo namus. Pastatai seni, juos reikia renovuoti, bet dabartinė sodybos savininkė viena to padaryti neįstengia. Kadangi L. Meškaitytė savo kūrybinį palikimą paskyrė valstybei ir jos darbai dabar saugomi Lietuvos dailės muziejuje, O. Burneikienė dėl sodybos išsaugojimo dar 2001 m. kreipėsi į Kultūros ministeriją. Iš ten gavo tik patarimą kreiptis į rajono savivaldybę.
Praėjusių metų lapkričio mėnesį L. Meškaitytės sodybos išsaugojimo klausimą O. Burneikienės prašymu svarstė rajono savivaldybės taryba. Apie tai „Kultūros saloje" jau rašėme.
Palaikyti menininkės sodybos išsaugojimą smalininkiečius paskatino savivaldybės tarybos narys Petras Vainauskas. Patys žmonės, jei nepaskaitė laikraščio, gal ir nežinojo apie rajono savivaldybės tarybos posėdį - O. Burneikienė nėra iš tų, kuri guostųsi ir prašinėtų pagalbos, net ir moralinės. „Mes net nežinojome, kad kokie palydimieji raštai gali turėti reikšmės rajono savivaldybėje", – sakė susibūrimo organizatorė Zita Sakavičienė.
„Ar turės reikšmės, nežinia, bet mes turim parodyti, kad mums rūpi, kad norim išsaugoti menininkės sodybą", – teigė Rūta Ivanauskienė. Susirinkusieji pritarė, nes vyresnio amžiaus žmonėms, asmeniškai pažinojusiems dailininkę, jos gyvenimiškoji aplinka yra tokia pat brangi kaip ir jų pačių. Bet ne tik dėl to – tie žmonės rūpinasi, kad jų vaikaičiai ir provaikaičiai gimtojo krašto kultūrą ir istoriją galėtų pažinti ne vien iš knygų. Griūvantys menininkės namai yra autentiška Mažosios Lietuvos gyventojo sodyba. „Tokios buities jau niekur nėra, tai unikali sodyba", – tvirtino Stefa Šafranauskienė.
Vertingiausią L. Meškaitytės palikimą - 765 piešinius ir akvareles - saugo Lietuvos dailės muziejus. Tokia buvo menininkės valia. Ir, be abejo, teisinga, nes miniatiūroms saugoti reikia specialių sąlygų, kokių jos sodyboje iki šiol nėra. Kultūros ministerija finansavo virtualios L. Meškaitytės darbų parodos sukūrimą, Dailės muziejus yra parengęs kilnojamąją miniatiūrų faksimilių parodą, nuolatinė faksimilių ekspozicija veikia Vinco Grybo memorialiniame muziejuje Jurbarke, o rajono savivaldybė yra įsteigusi Lidos Meškaitytės premiją.
Smalininkiečiai mano, kad valstybė, paėmusi tai, kas vertingiausia, privalo skirti lėšų išsaugoti tą palikimą, kuris yra menininkės gimtinėje, ir įamžinti jos atminimą Smalininkuose. O. Burneikienė norėtų, kad dailininkės tėviškėje „viskas liktų kaip prie Meškaičių", o miniatiūrų ekspozicija būtų įrengta Smalininkų kultūros centro antrame aukšte. „Pernai ir Kultūros skyrius, ir seniūnas siūlė tokį variantą, bet viskas sustojo – atsimušė į pinigus", – teigė O. Burneikienė.
„Jeigu valdžia neturi pinigų, tegul renka labdarą, ir aš, pensininkė, duočiau", – siūlė Stanislava Visockienė. Deja, pensininkų labdara sodybos, ko gero, neišgelbėtų. Lėšų jai renovuoti reikia daug, tuo labiau kad L. Meškaitytės sodyba yra valstybės saugomas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas.
Savo kaimynams smalininkiečiams O. Burneikienė pakartojo tą patį, ką jau yra sakiusi ir mūsų laikraščiui: „Nekaltinkim seniūnijos nei rajono valdžios. Lidija savo kūrybą paliko ne rajonui, o Lietuvai, ir lėšos jos sodybai išsaugoti turėtų būti ne iš rajono biudžeto." Deja, pinigų kultūros paveldui nėra.
„Esmė ne tik lėšos, kurių tokiems dalykams nuolat trūksta, bet ir požiūris. Meškaitytės palikimu Jurbarko savivaldybė naudojasi tuomet, kai jai reikia, – sakė Irena Karklelienė ir prisiminė 2004 m. išleistą knygą „Lida Meškaitytė. Gyvenimas ir kūryba". – Dalį lėšų leidimui skyrė ir savivaldybė, paskui gavo knygų ir dovanojo svečiams, bet Smalininkuose nebuvo nei knygos pristatymo, nei knygų." Negavo tos knygos nė O. Burneikienė, kuri ne tik saugo menininkės sodybą, bet ir priima ekskursijas, nors joks muziejus oficialiai ten nėra įkurtas.
Po straipsnio „Šviesoje" („Šviesa", 2008 m. gruodžio 3 d.) redakcija gavo laišką, kurio autorė piktinosi Kultūros skyriaus vedėjos Radetos Savickienės teiginiu, kad įsteigus sodyboje muziejų reiktų bent 4 etatų, kai O. Burneikienė sugeba viena prižiūrėti sodybą. Tačiau derėtų prisiminti, kad valstybinių muziejų steigimą ir veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos muziejų įstatymas, o savo turtą kiekvienas saugo pagal savo galimybes.
Susirinkusieji pasirašė patys ir nutarė surinkti kitų smalininkiečių parašus, tikėdamiesi, kad jų balsas bus išgirstas rajono savivaldybės taryboje. Pirmadienį sudaryta komisija, tirsianti L. Meškaitytės sodybos išsaugojimo klausimą. Jai vadovauja vicemeras Egidijus Giedraitis, Kultūros ministeriją atstovauja Romanas Senapėdis, Kultūros paveldo departamentą – Algimantas Degutis ir Margarita Karūnienė. Komisijoje dirbs Kultūros skyriaus vedėja Radeta Savickienė, paminklotvarkininkė Valentina Dapkienė, Smalininkų seniūnas Saulius Jarutis, savivaldybės tarybos narys P. Vainauskas ir O. Burneikienė. Išvadas savivaldybės tarybai komisija turi pateikti iki balandžio 1 d.
„Darykime, kas ką galime, juk daug pasiekiama per asmeninius ryšius, o čia yra šventas reikalas", – ragino I. Karklelienė ir pati pažadėjo nuvykti į Klaipėdą ir kreiptis į Mažosios Lietuvos seimelį.
„Ieškant visada galima rasti išeitį", – įsitikinęs P. Vainauskas. Jis teigia, kad ne kaip savivaldybės tarybos narys, o kaip eilinis neabejingas pilietis rūpinasi savo gimtojo krašto kultūriniu palikimu, ir tikisi, jog smalininkiečiai bus atkaklūs kaip kažkada čia gyvenę „šišioniškiai".
Norėtųsi, kad ir po daugelio metų gražiame Šventosios slėnyje stovėtų autentiška šio krašto menininkės L. Meškaitytės sodyba, o ne paminklinis akmuo su užrašu „Čia gyveno..."

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook