Balsavimas

Ar jaučiatės Jurbarke saugiai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Smalininkus pasaulyje garsina Nemuno vandenų „raštai”

Smalininkus pasaulyje garsina Nemuno vandenų „raštai” (0)

2011-10-11

Minint vandens matavimo stoties jubiliejų smalininkiečius itin nudžiugino atgijęs kultūros centras – čia surengtos net kelios parodos ir koncertai.

Smalininkų bendruomenės centras užbaigė renginių ciklą, skirtą vandens matavimo stoties 200 metų jubiliejui. Dvi dienas trukę šventiniai renginiai sudomino ne tik vietinius gyventojus. Smagia švente džiaugėsi ir į mokslinę konferenciją susirinkę garsiausi Lietuvos hidrologai. 

„Vandens matavimo stotis yra neatskiriama Smalininkų dalis. Žaisdamos ant akmeninių laiptų užaugo kartų kartos, jaunimas ten skiria pasimatymus, ten einame žiūrėti, ar jau užšąlo Nemunas, laukiame ledonešio ir džiaugiamės pavasariu”, – sakė šventinius renginius pradėjusi Smalininkų bendruomenės centro vadovė Vanda Stonienė. 
Prieš penkerius metus į Lietuvos kultūros vertybių registrą įrašyto Smalininkų uosto statinių komplekso svarbiausioji dalis – vandens matavimo stotis pripažinta nacionalinės reikšmės objektu, nes ji vienintelė Lietuvoje, kurios visi duomenys išliko nuo 1811 metų. Į mokslinę konferenciją susirinkę  hidrologai svarstė, daug ar mažai mokslui  yra 200 metų ir kokią klimato kaitos tendenciją atspindi Smalininkuose surinkti duomenys.
Nors iš 1254 metų popiežiaus Inocento IV bulės žinoma, kad lietuviai, vadinami pagonimis, atsiveža sau ginklų, drabužių, druskos ir kitų gyvenimo reikmenų tąja upe, kuri yra tarp Livonijos ir Prūsijos ir vietos žmonių vadinama Nemunu, Smalininkuose gyvenvietė pradėjo kurtis  ne anksčiau kaip 16 a. viduryje. Klaipėdos universiteto Politologijos katedros lektorius Julius Žukas, konferencijoje trumpai pristatęs šio krašto istorinės raidos bruožus, mano, kad dėl to kalta  Smalininkų geopolitinė padėtis.
„Vietovė yra ne tik prie Nemuno, bet ir prie Šventosios upės. Lietuvių tyrinėtojai seniai pastebėjo, kad tokį vardą turinčios upės senovėje žymėjo gentinių-etninių teritorijų ribas. Gyventi prie Šventosios tais laikais reiškė gyventi pasienyje, kas buvo labai nesaugu”, – sakė J. Žukas.
Vis dėlto vokiečių istoriko H. Dylmano knyga, kurioje paskelbti 1540 metais „turkų mokestį” mokėjusių Prūsijos kunigaikštystės Ragainės, Įsrūčio, Želvos ir Prūsų Jurbarko valsčių vietovių ir jų gyventojų sąrašai, rodo, jog tuo metu Šventosios kaime gyveno 12 mokesčių mokėtojų, o Smalininkuose – 23 mokesčių mokėtojai, visi jie buvo ūkininkai. Remdamasis šiais duomenimis J. Žukas tvirtino manantis, kad tuo metu Smalininkuose jau galėjo gyventi ne mažiau kaip 100 žmonių.
Nors laivyba Nemunu vyko nuo neatmenamų laikų, mokslinių tyrimų pradžia laikoma 1810 m. vasario 13 d., kai Prūsijos karaliaus vardu buvo išleista pirmoji instrukcija, kaip įrengti vandens matavimos stotis, daryti observatorijas ir užrašus. 1811 metų spalio 1 d. nuosekliai pagal mokslinę programą pradėtas tirti Nemunas prie Smalininkų.
Kodėl spalio 1 dieną? „Todėl, kad upių nuotekiui, kurio dydis priklauso nuo ledo darinių, skaičiuoti būtina turėti duomenis nuo pat jų atsiradimo. Pirmieji ledo dariniai gali pasirodyti jau spalio mėnesį, dėl to hidrologiniai metai prasideda spalio 1 d.” – sakė Aleksandras Kajutis, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Hidrologijos skyriaus vedėjas.
Didžiausią reikšmę Smalininkai įgavo Lietuvos hidrologijos pradininkui profesoriui Steponui Kolupailai kruopščiai ištyrus Klaipėdos uosto ir Prūsų hidrologijos instituto archyvuose saugotus Smalininkų vandens matavimo stoties užrašus apie kasdienį vandens lygį, jo grafikus ir žymas apie ledo reiškinius 1811–1930 metais.
Didelio Europos hidrologų dėmesio sulaukė S. Kolupailos mokslinis darbas apie 1875–1930 m. Nemuno vandens debitus ir pagal juos sudarytą Smalininkų vandens matavimo stoties debito kreivę bei 1920–1929 metų kasdienius upės vandens debitus. Suomijos hidrologai pagal juos nustatė, kad Nemuno nuotekis didėja ir per šimtmetį išaugo nuo 12,5 iki 17,5 kub. km.
Lietuvos energetikos instituto Hidrologijos labaratorijoje dirbantis mokslininkas Jonas Jablonskas konferencijoje tikino, kad Nemuno vandenų „raštas” – debito kreivės ir dabar yra pasaulio mokslininkų akiratyje, tai dar kartą patvirtina, kad Smalininkų vandens matavimo stoties duomenys yra unikalūs ir labai plačiai naudojami hidrologiniams tyrimams.
Hidrologai dėkojo smalininkiečiams, suprantantiems ir vertinantiems vandens matavimo stoties reikšmę, ir siūlė prie jos įamžinti prof. S. Kolupailos atminimą.
Vandens matavimo stoties jubiliejus – ne tik hidrologų šventė. Jai iš anksto ruošėsi ir smalininkiečiai. Arvydo Ašmono iniciatyva susibūręs Mažosios Lietuvos kultūros gaivinimo komitetas dar liepos mėnesį ant pylimo prie Nemuno iškėlė Lietuvos vėliavą ir ėmėsi organizuoti talkas atkasti grindinį, ėjusį palei upę. Kultūros centro darbuotojai prie senojo uosto, šalia vandens matavimo stoties surengė jaunimo muzikos grupių gyvo garso koncertą ir pažadėjo, kad tai taps tradicija.
Renginiai, skirti vandens matavimo stoties jubiliejui, prasidėjo rugsėjo 23-ąją Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto Smalininkų kultūros centre. Susirinkusiuosius ypač džiugino atgijęs kultūros centro pastatas, kuriame sutvarkyta ir ekspozicijoms bei koncertams pritaikyta ne viena nauja erdvė.
Didžiojoje salėje savo darbus eksponavo Viešvilės dailės studijos, vadovaujamos Eglės Untulytės, narės. Smalininkietiškos tematikos Angelės Grabauskienės ir Valės Plienaitienės paveikslai, Jolitos Kuzmienės keramikos kompozicija, Linos Jasulienės vitražas nusipelnė puikaus žiūrovų įvertinimo.
Mokytoja ir kraštotyrininkė Irina Pukėnienė pristatė fotografijų parodą – buvo įdomu ir netikėta šalia istorinių nuotraukų išvysti tas pačias, tik neretai neatpažįstamai pasikeitusias vietas, užfiksuotas jaunųjų fotografų.
Turėjome puikią progą pamatyti, ką kuria Viešvilėje gyvenančių profesionalių menininkų šeima – Eglės Untulytės ir Juozo Budzinausko kūrinių paroda buvo pirmoji kultūros centro antrame aukšte įrengtoje ekspozicijų salėje.
Pasiteisino kultūros centro direktoriaus Arvydo Griškaus sumanymas pastate, kuriame iki XX a. 9 dešimtmečio veikė mokykla, įrengti tų laikų klasę. Tačiau ne seni suolai, lenta ir anų laikų vadovėliai labiausiai sudomino smalininkiečius, o Lidijos Meškaitytės pagrindinės mokyklos muziejaus eksponatai. Žmonės vartė senus albumus, vinjetėse ieškojo seniai matytų bendramokslių veidų.
Akustinės muzikos grupė „Vėjūkas“ (vad. Aušra Masteikaitė-Mičulė) ir atlikėjas Gintaras Baltrušaitis atidarė „Muzikos palėpę“ – dar vieną netikėtą, jaukią kamerinę erdvę Smalininkų kultūros centre.
Muzikinę vandens matavimo stoties jubiliejaus programą papuošė smalininkiečių mylima pianistė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Nijolė Ralytė su savo studentėmis. Šv. Mišiose šv. Juozapo bažnyčioje giedojo Jurbarko kultūros centro moterų ansamblis „Verdenė“. Pavakare miestelio turgaus aikštėje šurmuliavo amatų ir kulinarinio paveldo mugė, šventinį koncertą surengė ne tik vietiniai meno mėgėjai – šokių kolektyvas „Skalva“ ir kapela „Smalinė“. Šalia seniausios senosios vandens matavimo stoties skambėjo Jurbarko „Pasagėlės“ ir „Imsrės“ dainos, atvyko ir pamario krašto lietuvininkų dainininkų bei muzikantų.

Daiva BARTKIENĖ,
Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook