Šokių festivalis supynė margą tautinio meno juostą

Šokių festivalis supynė margą tautinio meno juostą (0)

2017-05-06

Tarptautinis festivalis „Linksminkimos“ balandžio 22 d. į Jurbarko kultūros centrą sukvietė liaudiškų šokių mėgėjus. Šiemet renginys skirtas Tautinio kostiumo metams. Net dvylika kolektyvų scenoje šoko gražiausius lietuvių choreografų šokius ir švytravo savo regionų kostiumais. Sulaukta svečių iš Bulgarijos ir Latvijos. 

Plojo šokančiai Lietuvai
„Linksminkimos linksminkimos, pakol jauni esma...“ – tradiciniu šokiu Jurbarko kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių kolektyvas „Nemunėlis“ pradėjo tradicinį, kas dvejus metus rengiamą festivalį. Linksmintis kartu jurbarkiečiai sukvietė savo bičiulius iš visos Lietuvos.
Festivalio scenoje sukosi liaudies šokių grupė „Joris“ iš Vilniaus, iš Elektrėnų atvyko „Vijūnas“. Aukštaičiams atstovavo Panevėžio „Verdenė“, suvalkiečiams – Marijampolės „Jotvingis“ ir Vilkaviškio „Lelija“. Žemaitiškus sijonus pasikaišę gyvai muzikai pritariant davė garo Gargždų kultūros centro šokių ir dainų ansamblis „Minija“. Gausus dzūkų būrys – Kaišiadorių „Savingė“, „Trapukas“ iš Prienų, „Ringis“ iš Balbieriškio. Šoko Smalininkų „Skalva“ iš Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro ir artimiausi „Nemunėlio“ kolegos – Jurbarko kultūros centro „Mituva“. Šokių ir kostiumų margumynas susiliejo į vieną – džiaugsmingąją Lietuvą. 
Latvijos Babitės rajono šokių kolektyvas „Darta“ ir Bulgarijos autentiško folkloro ansamblis „Kapantsi“ demonstravo savo tautų kūrybos paveldą ir įrišo gražią giją į lietuviškų šokių spalvingą pynę.
Pasveikinti šokėjų su dovanomis kiekvienam kolektyvui atėjo Jurbarko r. savivaldybės administracijos direktorė Vida Rekešienė. Jurbarke išrinktas Seimo narys Ričardas Juška irgi nepraleido festivalio, sveikino dalyvius ir šventės sumanytoją choreografę Jolantą Telišauskienę, „Nemunėlio“ vadovę. Kolektyvų pasirodymams plojo žiūrovai, vieni kitus palaikė ir džiaugėsi patys šokėjai. Puiki šokių šventė!
„Linksminkimos“ scenoje sušokta keliasdešimt šokių, ir nė vieno to paties. Graži ir įvairi šokių Lietuva. Polka dzūkų ir skaisgijos polka, aplinkinis ir apvalcius, šeiris, bėgtinė, galiopas ir porinčius – vis kiti žingsneliai, vis kitos figūros. Ir žodžiai gražūs, tarsi užkonservuoti, išlikę ir išlaikyti šokių pavadinimuose.
Draugų būrys didėja
„Linksminkimos“ – didžiausias Jurbarko kultūros centro tautinių šokių renginys. Ir visi festivalio kolektyvai – J. Telišauskienės vadovaujamo „Nemunėlio“ bičiuliai.
„Jie kviečia mus, mes juos – taip susidraugavome. Kuo toliau, tuo daugiau kolektyvų, ir reikia visus pakviesti. Jau beveik visi Jurbarke buvę, pirmą kartą atvažiavo tik Vilniaus „Joris“ ir Prienų „Trapukas“ – mes susitinkame konkursuose, jie norėjo atvykti pas mus“, – jau po šventės sakė choreografė J. Telišauskienė. 
Jurbarkiečiams jau pažįstama ir „Darta“ iš Latvijos Pinkių gyvenvietės netoli Rygos. Tai gausus dalyvių skaičiumi kolektyvas, atvežęs ir tautinių, ir stilizuotų šokių, sužavėjęs plastišku judesiu, artistišku šokiu ir ryškiaspalviais kostiumais. Šokio entuziastų suburta, Laurio Silinšio vadovaujama „Darta“ gyvuoja nuo 2005 m. 
O „Kapantsi“ iš Bulgarijos susibūrė net 1951 metais. Ansamblis atvežė į festivalį autentiškus savo tautos šokius, dainas, muziką – galime tik įsivaizduoti, kad šitaip jie linksminasi ne tik scenoje, pasipuošę buvo net prieš šimtą metų pasiūtais tautiniais rūbais. Ne tik Jurbarke, bet ir Lietuvoje šis bulgarų folkloro kolektyvas svečiavosi pirmą kartą. 
Nors pastaraisiais metais „Nemunėlio“ šokėjai vyko į festivalius Bulgarijoje, pasak J. Telišauskienės, „Kapantsi“ viešnagė Jurbarke su tomis kelionėmis nesusijusi. „Norėjome dar vieno užsienio kolektyvo savo festivalyje. Paprašiau Birutės Akelaitienės, vilnietės, kuri yra tarptautinių konkursų komisijų narė, pažįsta daug organizatorių visose šalyse. Pas mus panoro atvykti bulgarai. Tikėjausi tautinių šokių kolektyvo“, – sakė choreografė. Tačiau „Kapantsi“ gražiai įsiliejo į tautinių šokių festivalio programą, įdomu buvo pamatyti ir išgirsti nedaug mums pažįstamą pietryčių Europos tautos kūrybą. 
Bulgarų folkloro kolektyvas kartu su „Nemunėlio“ jaunimo grupe koncertavo ir Jurbarko Naujamiesčio pagrindinėje mokykloje. „Suėjo visa mokykla – svečiai buvo labai patenkinti, klausė: ar čia mūsų atėjo pažiūrėti?“ – pasakojo J. Telišauskienė.
Svečius reikia priimti – apgyvendinti, pavaišinti. Festivalį finansavo Lietuvos kultūros taryba, Jurbarko rajono savivaldybė ir Jurbarko kultūros centras, miesto verslo įmonės.
Ne tik linksmybės
Festivalis yra atgaiva, o šokėjų kasdienybė – sunkus darbas. Taip teigia choreografė J. Telišauskienė. Paklausta, kas naujo „Nemunėlyje“ nuo prieš dvejus metus vykusio iki šio festivalio, vadovė dažnai vartojo žodį dirbam: „Dirbame, mokomės, reikia eiti į konkursą. Nors sudėtinga – pavasaris, atostogos, šeimos, laikas.“
Po festivalio šokėjams jokių atostogų – „Nemunėlis“ ruošėsi respublikiniam konkursui. Yra du konkursai, kuriuos rengia Nacionalinis liaudies kultūros centras. Pernai konkurse „Iš aplinkui“ Jurbarko kultūros centro „Nemunėlio“ vyresniųjų grupė buvo pripažinta geriausiu šalyje tautinių šokių kolektyvu, laimėjo didįjį prizą ir tūkstančio eurų premiją. Ir praėjusį sekmadienį Marijampolėje vykusiame suaugusiųjų liaudiškų šokių grupių konkurse „Pora už poros“ „Nemunėlis“ lyderio pozicijos neužleido – komisija Jurbarko kolektyvui skyrė I vietą ir pakvietė dalyvauti konkurso finaliniame rate. 
Nuo praėjusio festivalio „Linksminkimos“ kolektyvas šiek tiek pakito: vieni išėjo, atėjo naujų. Net ir prestižinis „Nemunėlis“ turi problemų dėl naujų narių. Pasak J. Telišauskienės, yra daug jos mokinių, jau šokusių, tačiau žmonės nenori įsipareigoti, žino, kad tai sunkus darbas, kad užimti savaitgaliai, kuriuos, atsitraukus nuo namų ir šeimos, reikia aukoti koncertams ir konkursams. 
„Žmonės turi šeimas, darbus, be to, pavargsta. Bet tie, kurie eina, jiems patinka. Šokiai yra laisvalaikis, bet mano žmonės dirba sunkiai. Atsiperka tas darbas, ko gero, tik festivaliuose, kur jie gali laisvai pašokti, pamatyti kitus, pabendrauti. Ir kolektyve gyvename draugiškai, pažymime gimtadienius ir jubiliejus, bet labai trumpai ir greitai, nes, kaip sakau, darbas veja darbą“, – pasakoja choreografė. 
J. Telišauskienė neneigia esanti griežta ir reikli, nes, anot jos, jei tik glostysi, nieko nepasieksi. O geriausio šalyje kolektyvo vadovė siekia aukščiausio lygio, geriausio rezultato. Tačiau ne tik ji. „Ir šokėjai to nori. Po kiekvieno renginio jie klausia: o kas toliau? Juk jei nėra jokio tikslo, neįdomu“, – mano „Nemunėlio“ vadovė. 
Pati vadovė su savo kolektyvu niekada nešoka. „Aš turbūt nemokėčiau! – juokiasi ji. – Užtat noriu padėkoti visam kolektyvui, visiems žmonėms, kurie atiduoda visas jėgas. Jie savo laisvalaikį skiria šokiams, ir dirba labai sunkiai. Jais džiaugiuosi!“
Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook