Balsavimas

Ar pritartumėte Vidos Rekešienės ir Dariaus Juodaičio grįžimui į rajono politiką?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

„Vaivorykštės“ premjera: nevaikiškai apie šeimos skaudulius

„Vaivorykštės“ premjera: nevaikiškai apie šeimos skaudulius (0)

2017-04-08

Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Vaivorykštė“ premjera – visada didelis įvykis. Nors jaunimas scenoje nelaido banalių juokelių, bet vaidina sukrečiančias istorijas, jie turi daugybę gerbėjų – ir bendraamžių, ir suaugusiųjų. Talentingą jaunimą ugdanti režisierė Birutė Šneiderienė mano, kad būtent toks ir turi būti teatras. 

Po spektaklio „Namo!“ premjeros kovo 24 d. girdėjosi pastebėjimų, kad vaikai vaidina puikiai, bet – nevaikišką gyvenimą. 
Rusų dramaturgės 1946 m. gimusios Liudmilos Razumovskajos kūrybą mėgsta jaunimo teatrai. Pjesės „Namo!“ tema – benamiai vaikai. „Vaivorykštės“ spektaklyje pamatėme šią temą pagilintą istorijomis apie tai, kaip jie atsidūrė gatvėje, nes, pasak režisierės B. Šneiderienės, norėjosi parodyti, kad valkataujantys, vagiantys, besisvaiginantys vaikai – nelaimingi gyvenime ir negražūs scenoje – ne patys dėl visko kalčiausi. 
„Tie personažai – vaikų bendraamžiai: ir besilaukianti, gatvėje gyvenanti penkiolikmetė, ir jaunas vienuolis, buvęs benamis. Tema baisi, bet tas vyksta ir gyvenime, ir dar baisiau. Ta tema pasirodė būtent dabar reikalinga, nes dabar visa tai verda, apie tai visi kalba, ir mums nekilo ranka pratylėti ir vaidinti Romeo ir Džiuljetą, nors ten irgi yra didelė problema“, – sakė režisierė. 
Visi „Vaivorykštės“ spektakliai – apie rimtus dalykus, net komedijos – su didele prasme. „Aš nemėgstu teatro apie nieką, net ir lengvesnėje pjeselėje ieškau eilutės, iš kurios galėčiau ištraukti ką nors prasmingo. Ir ištraukiu. Turi būti prasmė, bent viena vieta spektaklyje, kuri suimtų ir pasiliktų. Jei niekas nesuima – blogai“, – teigia režisierė B. Šneiderienė.
Pristatydama spektaklį režisierė sakė, kad jis skirtas suaugusiesiems. Deja, tie, kuriems labiausiai reikėtų, nepamatys, nes jie neina į teatrą. Ir, pasak režisierės, naivu būtų tikėtis, kad teatras juos pakeistų. „Teatras negali to padaryti. O kalbėti apie skaudulius reikia dėl to, kad taip nebūtų, o ne kad jau yra. Ir jaunimui tai svarbu, būsimiems tėvams“, – sakė B. Šneiderienė.
„Vaikams pasirodė įdomu, kad jie jau ne per maži apie tai kalbėti. Skaitėme tą pjesę, analizavome, norėjome patys sau ir žiūrovams atsakyti, kodėl tie vaikai šiukšlyne, kodėl geria, kodėl agresyvūs, kodėl vagia. Pritaikėme pjesę savo teatrui: sugalvojome mimus ir angelus, ir jų pasakojamas istorijas. Pastatėm labai greitai – per du mėnesius. Taip greitai todėl, kad šie vaikai patys mėtė idėjas, siūlė sprendimus, jie – kuriantys ir režisuojantys“, – apie kūrybos procesą pasakojo B. Šneiderienė. 
Pati režisierė naująjį spektaklį „nešiojosi“ kur kas ilgiau nei du mėnesius. „Didžiausias klausimas – į ką atsiremti, nuo ko atsispirti? – sakė ji po premjeros. – Temos visada tos pačios – meilė, mirtis, išdavystė, šeima. Kaip parodyti jas kitaip – didžiausias uždavinys. Galvoju ilgai, sunkiai. Paskui taip pat sunkiai dirbom su vaikais, sukauptai, jie neskaičiavo valandų, nė savaitgalių.“ 
Mėgstanti kalbėti metaforomis šiame spektaklyje režisierė pirmą kartą naudojo ir realistines priemones charakteriams kurti. „Girtuokliavimo metafora šiame spektaklyje naudojama tėvo scenoje, o gatvės trijulė – pernelyg buitiški personažai, reikėjo tai atskirti, todėl naudojau buitiškas priemones. Ir vanduo tikras, ir šlapi skudurai, ir buteliai...“, – sakė režisierė apie kai kuriems žiūrovams galbūt užkliuvusį rekvizitą.
Spektaklyje vaidina visi 18 dabartinės „Vaivorykštės“ aktorių. Apie juos režisierė pasakoja nesustodama: „Pagrindinė veikėja – Ryža, nėščia paauglė, tą vaidmenį sukūrė Marija Vasiliauskaitė. Marija yra labai talentinga, kūrybinga, jos talentai krypsta į režisūros pusę. Ji turi ypatingų režisūrinių idėjų ir gebėjimo apjungti grupę, sugalvoti idėją ir suvaidinti savitai. Tikiuosi, kad ateityje Marija mus nustebins savo darbais. 
Matas Mankus sukūrė Beno vaidmenį. Matas išskirtinis natūralia vaidyba, jis labai moka improvizuoti. Matui labiausiai iš visų sekasi vesti renginius. 
Dvynio vaidmens atlikėjas Andrius Vilkelis – mūsų varikliukas. Jis nenorėjo, bet paėmė tą vaidmenį – ne tik sutiko vaidinti, bet tikrai paėmė – įsigyveno, puikiai suvaidino. Jis teatro tvarkdarys – mato, kas negerai, ir sudėlioja į vietas. Pats be galo tvarkingas, labai laikosi žodžio, jei pasako – taip ir bus. 
Vainora Galbuogytė – Žana, gatvėje parsidavinėjanti 14-metė. Skaudi ir trumpa jos istorija baigiasi savižudybe. Vainora – ryški asmenybė, visada turinti savo nuomonę. Atsakinga, scenos žmogus, labai aiškiai kalba. Žanos vaidmuo labai sunkus, ir ji pergyveno, kad nesusitvarkys, bet po kažkelintos repeticijos jos vaidmuo man jau suėmė širdį. O po premjeros atrodė, kad trūksta Žanos istorijos, nes pjesėje ji ilgesnė. 
Justas Virbickas atliko Vienuolio vaidmenį – tai teigiamiausias personažas, bet irgi su skaudžia praeitimi. Justas irgi vienas iš man svarbių teatro vaikų, jis niekada teatre nekelia jokių pretenzijų, į viską stengiasi pažiūrėti teigiamai, sugeba būti ramus, visada išklausantis, į visas užduotis žiūri labai atsakingai. 
Masuotė, t. y. mimai ir angelai, šiame spektaklyje ypač svarbūs, jie turėjo netgi daugiau darbo nei pagrindiniai personažai. Ten dalyvavo ir Ieva Sapronaitytė. Ji vaidina jau antrame spektaklyje, pirmame atliko pagrindinį vaidmenį, ir abiejuose groja. Labiau pareigingesnės ir atsakingesnės dar nebuvau sutikusi. Ji atsakinga už kiekvieną žodį, net jei gauna pasakyti tik vieną sakinį, pasako taip, kad nebūtų lygių. Turi vidinę jėgą ir kultūrą. Ji visiems reikalinga, ir visiems sako: taip!“
Režisierę tenka stabdyti, nes laikraščio puslapis turi ribas. O norisi suteikti žodį ir aktoriams.
Marija Vasiliauskaitė: „Ryžos personažas buvo labai sunkus, ne kartą per repeticijas teko suabejoti, ar tikrai pavyks jį suvaidinti. Kadangi pati niekada nebuvau patyrusi nieko panašaus, teko praleisti nemažai laiko skaitant scenarijų ir analizuojant Ryžos charakterį, išgyvenimus. Labai padėjo mūsų vadovė Birutė, visada paaiškindavo, jei ko nesuprasdavau, davė daug patarimų. Vaidinant šį personažą ne kartą teko išeiti iš savo komforto zonos, bet, mano nuomone, suvaidinti man pasisekė neblogai. Tikiuosi, toliau vaidinant šį spektaklį personažą dar patobulinti.“ 
Andrius Vilkelis: „Vaidmuo man iškart nepatiko, ir pykau ant vadovės, kad man jį paskyrė, reikėjo laiko persilaužti. Repeticijos vyko sklandžiai, dirbome daug, ruošėmės daug. Ne visada viskas ėjosi puikiai, nes visų skirtingas atsidavimas. Laiko teko paaukoti daug, nes nesinori susimaut. Darbas teatre visada yra malonus, tik kartais šiek tiek sekinantis, bet teatrui reikia atiduoti visą save, kad pasiektum gerų rezultatų.“
Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook