Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Valstybės dieną – tikra kultūros ir meno šventė

Valstybės dieną – tikra kultūros ir meno šventė (0)

2019-07-10

Liepos 6 d. per visą rajoną nuvilnijo Valstybės dienos renginiai, kiekviename miestelyje, bendruomenėje drauge su viso pasaulio lietuviais nuskambėjo Tautiška giesmė. Į ypač jaukų ir originalų paminėjimą pakvietė Vadžgirio kultūros darbuotojai, surengę „Muzikos, istorijos ir mados naktį“.

Po kultūros sostinės sparnu

Pasak Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus meno vadovės Linos Lukošienės, šiemet visi Vadžgiryje vykstantys renginiai vyksta po Mažosios kultūros sostinės sparnu. Kultūros ministerijos sprendimu, 2019 metų Lietuvos mažosiomis kultūros sostinėmis be Vadžgirio paskelbta 10 miestelių. Tauragės apskrityje tokia garbė skirta Vadžgiriui.

Vadžgiryje jau įvyko ne vienas puikus renginys: nuskambėjo pusiaužiemio šventė „Barsuko polka“, spektakliais, koncertais, žygiais minėtos valstybinės šventės ir partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto 110-osios gimimo metinės, surengtas teatro vakaras, kuriame svečiavosi Kelmės mažasis teatras, buvusios klebonijos kiemelyje pasodintas vyšnių sodas, Vadžgirio Šv. Juozapo bažnyčioje nuskambėjo ne vienas koncertas su įžymiais šalies dainininkais ir aktoriais, gražiai švęstos Vaikų gynimo, Motinos ir Tėvo dienos.

Dar daugiau renginių laukia vadžgiriškių ir miestelio svečių antrąjį pusmetį. „Mes labai stengiamės, kad visos originaliausios ir net keisčiausios idėjos nutūptų Vadžgiryje, ir kultūros šiais metais Mažojoje kultūros sostinėje tikrai būtų daug“, – sako L. Lukošienė, drauge su bibliotekininke, renginių organizatore Erika Žieviene planuojanti visas kultūrines veiklas.

Jau rugpjūčio viduryje Vadžgiryje bus švenčiama tradicinė miestelio šventė – Kristaus Atsimainymo atlaidai. Tris dienas vyks koncertai, dūzgės, teatro popietė klebonijos sodelyje. Rugpjūčio 23 d., minint Juodojo kaspino ir Baltijos kelio metines, bus surengtas minėjimas prie Jono Žemaičio-Vytauto bunkerio, vyks dviratininkų ir pėsčiųjų žygiai. „Rugsėjo viduryje į Vadžgirį sugužės viso rajono bendruomenės. Drauge su VVG „Nemunas“ surengsime didelę Bendruomenių sueigą su muge“, – planais dalijasi L. Lukošienė.

Rudenį miestelyje įvyks ir kraštiečių sueiga, bus paminėtas Vadžgirio sakralinės muzikos ansamblio jubiliejus, partizanų vado J. Žemaičio-Vytauto mirties 65-ųjų metinių minėjime koncertuos Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“, o gruodį padėkos už paramą organizuojant visų metų renginius vakare koncertuos Neda Malūnavičiūtė ir Olegas Ditkovskis.

Po bažnyčios skliautais

„Muzikos, istorijos ir mados naktis“ prasidėjo aukščiausia nata – Šv. Juozapo bažnyčioje vedami dainininko Andriaus Bakano Tautišką giesmę sugiedojo visi renginio dalyviai.

Jurbarkietis, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas, bosas A. Bakanas pripažino, kad Lietuvos himną jam pradėti teko pirmą kartą, ir kojos šiek tiek virpėjo. „Tai didelė atsakomybė. Visi puikiai žino žodžius, ir jei suklysi, iš karto pastebės. Kinkadrebio neišvengiau“, – po koncerto šypsojosi Andrius.

Dainininkas į Vadžgirį atvyko su savo dėstytoja, koncertuose jam akompanuojančia Gražina Zalatoriene. „Andrius mano pačiūčiuotas. Ne kartą su juo koncertavome, dalyvavome įvairiose stovyklose, o žiemą jam surengus koncertą Jurbarke kilo mintis Andrių pasikviesti ir į Vadžgirį. Mes turime tiek savų artistų, dainininkų, tik per skubėjimą nesuspėjam sužiūrėt ir pakviesti“, – tikina L. Lukošienė.

Vadžgiriu ir jo bažnyčia liko sužavėta muzikantė G. Zalatorienė. „Tai nuostabus miestelis, puiki akustika. Kiek mes visko turime Lietuvoje, tik nespėjame aplankyti“, – sakė akompaniatorė, pažadėjusi į Vadžgirį dar sugrįžti.

Šv. Juozapo bažnyčioje tą vakarą skambėjo senovinė sakralinė muzika, harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, šiuolaikiniai kūriniai. „Repertuarą sudarėme specialiai šiam pasirodymui, šiai šventei. Norėjome pereiti per visus istorinius laikotarpius. Sakraliniai kūriniai skambėjo lotynų ir italų kalbomis, o lietuviškos dainos buvo visiems puikiai žinomos“, – sakė A. Bakanas. Paskutinius kūrinius, skirtus Lietuvai, drauge su dainininku dainavo visi susirinkusieji. Artistai į namus išlydėti su Vadžgirio krašto duona, kurią iškepė Jolanta Jucikaitė ir Jūratė Jucikienė.

Priminė istoriją

Pauzėse tarp dainų L. Lukošienė vadžgiriškiams priminė, o miestelio svečiams pristatė Vadžgirio istoriją. Kultūros darbuotoja pradėjo nuo pačios pradžios – kai paveldėjimo rašte pirmą kartą paminėtas Vaizgirių, Vaizgiriškių dvaras, nuo kurio ir kildinamas miestelis.

Dvarą valdė Vaitkevičiai, po to jis perėjo Silvestravičių šeimai. Visi dvarininkai rūpinosi aplinkiniais gyventojais, darniai su jais sugyveno – krikštijo jų vaikus, rėmė bažnyčios statybas, rengė melžėjų kursus. 2004 m. Australijoje gyvenanti Joanna Hempel – Vadžgirio dvaro savininkų – Onos ir Antano Davaina-Silvestravičiaus proanūkė vadžgiriškiams perdavė jau išnykusio Vadžgirio dvaro fotoarchyvą.

Prisiminta ir bažnyčios, kurioje vyko koncertas, istorija, joje dirbę ir iš Vadžgirio kilę kunigai. „2000 metais pakeistas bažnyčios, kurioje šv. Mišios pirmą kartą laikytos 1924 m., stogas, 2009 m. sudėtos grindys, o pernai bažnyčia apšviesta ir svetingai laukia visų pro šalį keliaujančiųjų“, – naujausius darbus vardijo L. Lukošienė. Ji papasakojo ir Vadžgirio mokyklos istoriją, prasidėjusią 1904 m.

Burbulų vakaras

Po jaukaus pavakarojimo Vadžgirio bažnyčioje renginio dalyvių laukė įspūdingas vakaras pievoje priešais senąją kleboniją. Čia naujausią vasaros drabužių kolekciją pristatė jurbarkiškė Dinara Klapatauskienė. „Net negaliu pasakyti, kelinta tai kolekcija. Smulkių buvo daug, o didesnė aštunta ar devinta“, – juokiasi dizainerė, labai dažnai rūbus kurianti iš lino. „Esu visiškai lino mylėtoja“, – juokiasi menininkė. O šįkart line išsiliejo Dinaros piešti burbulai ir apskritimai.

Burbulai Dinarą lydi nuo pat vaikystės. „Kiek save prisimenu visada piešiau apskritimus, net pavarčius senas nuotraukas matau, kad savo dukrą ir į pirmą klasę, ir į dvyliktą išlydėjau taškuotomis suknelėmis“, – juokiasi D. Klapatauskienė. Moteris metus mokėsi ypatingos, energetiškai stiprios piešimo technikos, o šie mokslai taip pat atsispindi kolekcijoje.

„Net nemoku nusakyti žodžiais kas tai yra. Tai toks harmonizuojantis piešimas, per kurį perteikiu visą savo stiprų vidinį pasaulį, dalinuosi juo su moterimis, nešiojančiomis mano rūbus. Noriu, kad klientai būtų laimingi, sėkmingi, o aš savo darbu galiu prie to prisidėti“, – sako dizainerė, pati išpiešusi kiekvieną drabužį.

Kolekcijoje vyrauja ne tik apskritimai, bet ir dvi pagrindinės spalvos – balta ir juoda, kurios simbolizuoja pusiausvyrą, balansą. „O ryški ciklameno spalva įšoka į kolekciją kaip žydėjimas, išsiskleidimas. Tiesiog jaučiu, kad jos reikia“, – sako Dinaros mados namų įkūrėja.

Kūrė mistiką

Dizainerė pripažįsta, kad jai labai svarbi buvo kolekcijos pristatymo visuma. „Kūriau tokią mistiką. Panaudojau ir dūmų užsklandą, ir labai energetiškai stiprią Tomo Byčkovo Mėnulio būgnais atliekamą muziką. Šie instrumentai taip pat apvalios formos. Užbaigtumą kolekcijai suteikė galvos apdangalai, kuriuos su pagalba kūriau paskutinėmis dienomis prieš kolekcijos pristatymą“, – pasakoja D. Klapatauskienė.

Kolekcijos modelius tradiciškai demonstravo Dinaros mados namų klientės. Basakojės moterys tai darė profesionaliai, sukeldamos audringus žiūrovų plojimus. „Jos labai nori tai daryti, pasirodymas visada tampa švente. Po pirmojo kolekcijos pristatymo jau sulaukiau daugiau kvietimų ją parodyti“, – sako D. Klapatauskienė, drabužius kurianti moteriai, panašiai į save – veikliai, nebijančiai išsiskirti, viešumoje palydimai žvilgsniu.

Su Dinara dirba ta pati komanda – modelių makiažu rūpinasi Skaistė Karpė, fotografuoja Pijus Bastys, o kolekcijos veidu vėl tapo Rytė Galbuogienė. „Po pasirodymo stebėjau save – nebuvo nei didžiulio džiaugsmo, nei liūdesio, buvau visiškai rami, nes padariau viską, ką norėjau ir galėjau. Tačiau jau turiu minčių kitai – ypač didelei ir ypatingai kolekcijai“, – Dinara idėjų niekad nestokoja.

Jei kartais burnojame, kad nemokame švęsti valstybinių švenčių ir jos tampa liūdnais minėjimais, tai vadžgiriškiai įrodė, kad įdomią, išskirtinę ir linksmą šventę surengti nėra sunku – aplink daug kūrybingų, drąsių žmonių, reikia tik juos pastebėti ir atsisakyti klišių. Trispalvis dūmų šleifas kolekcijos pristatymo finale buvo palydėtas džiaugsmingomis ovacijomis – Vadžgirys švęsti moka.

Jūratė Stanaiteinė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook