Balsavimas

Ar jaučiatės Jurbarke saugiai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Veliuonoje gimė poezijos teatras

Veliuonoje gimė poezijos teatras (0)

2017-08-05

Veliuonoje gimė dar nebūtas poezijos teatras, kuriame vaidina miestelio jaunimas. Švenčiant Valstybės dieną teatras parodė premjerą „Eglė – žalčių karalienė“.

Kūrinys – šedevras

Pusę metų spektaklį pagal Salomėjos Nėries kūrybą statė jėgas suvieniję Veliuonos bibliotekos, kultūros centro bei Antano ir Jono Juškų gimnazijos entuziastai. Vaidino moksleiviai, režisavo bibliotekininkė ir rašytoja Violeta Šoblinskaitė ir kultūros renginių organizatorė Irma Svetlauskienė, scenografiją gamino Raimondas Andrikis, kostiumus siuvo Rasa Eimutienė.

Statyti spektaklį pagal šį kūrinį buvo V. Šoblinskaitės mintis. S. Nėries kūrinys rašytoją lydi nuo vaikystės – antroje klasėje S. Nėries kūrinių knygelę jai padovanojo mokytoja, ją skaitydama užaugo ir V. Šoblinskaitės dukra, anūkė. „Jauniausia anūkėlė šiemet baigė antrą klasę, tad jai brangiąją knygelę ir padovanojau“, – sakė rašytoja.

„Eglė – žalčių karalienė“ – ne tik pasaka. Šis kūrinys laikomas seniausiu mitologiniu tekstu, kuriame daug minčių, poteksčių. „Tai – tikras šedevras“, – Violetai pritaria I. Svetlauskienė. Ji mano, kad gilus ir prasmingas kūrinys kalba įvairiomis temomis, apie rimtus dalykus.

„Tuoj turėčiau gauti 12-tą tomą, nagrinėjantį šį kūrinį. Jei galima tiek apie „Eglę – žalčių karalienę“ parašyti, tai iki galo suprasti kūrinio dar neįmanoma“, – šypsojosi V. Šoblinskaitė, tačiau patikino, kad prieš pradedant statyti spektaklį su vaikais daug kalbėjo, analizavo legendą, ieškojo prasmės ir poteksčių.

Rašytoja dirbdama bibliotekininke suprato, kad žmonės nebeskaito poezijos, ypač vaikai. „Tai bandymas pritraukti vaikus prie poezijos. Tie darželinukai, kuriems skaičiau pasakas, tapę moksleiviais rado kelią į biblioteką ir skaito knygas. Procesas negreitas, bet turiu vilties, kad poezija bus skaitoma. Ir šis teatras bus poezijos teatras“, – mintimis dalijosi V. Šoblinskaitė.

Pusmetis darbo

Dar sausio mėnesį į pirmą susitikimą gimnazistus pakvietė V. Šoblinskaitė ir I. Svetlauskienė. „Mano ir Irmos požiūris, idėjos sutapo. Jei po nakties viena ateidavo su nauja idėja, kita būdavo sugalvojus tą patį“, – bendru kūrybiniu darbu džiaugėsi Violeta.

Pirmiausia apie spektaklį reikėjo kalbėtis su vaikais. Vėliau pokalbiai virto ilgomis repeticijomis. „Spektaklyje vaidinantys vaikai – įvairaus amžiaus, kai kurie į gimnaziją važinėja iš kaimų, tad reikėjo ypatingo lankstumo ir planavimo norint juos surinkti repeticijai“, – tikino I. Svetlauskienė.

Repeticijos vykdavo ir bibliotekoje, ir kultūros centre, režisierės dirbo ir po vieną, ir kartu, repetuodavo nuo vieno iki keturių kartų per savaitę. „Irma – profesionali režisierė, o aš tik mokiausi“, – juokėsi V. Šoblinskaitė. I. Svetlauskienė tikino, kad daug galvą teko sukti dėl Violetos noro spektaklį padaryti ne buitišką, kalbėti simboliais. „Jei Eglei reikia mautis klumpes, tai jų tikrai nebus. Reikia sumanyti, kaip klumpes pateikti kitomis priemonėmis“, – sakė Irma.

V. Šoblinskaitė džiaugėsi, kad S. Nėries kūrinys lengvai pasiduoda improvizacijoms ir interpretacijoms, todėl veliuoniškių spektaklyje kitaip pažvelgta į išdavystės sceną, vietoje Eglės brolių pinkles mezgė jos seserys.

Užkulisiuose

Spektaklio vaizdui ir vientisumui svarbu ir drabužiai, scenografija, muzika. Dviejų artisčių mama Rasa Eimutienė tapo spektaklio kostiumininke. „Iš mano kraičio skryniose rastų medžiagų, senų paklodžių gimė kostiumai. Juokauju, kad kultūros darbuotojai turi remti kultūrą“, – apie spektakliui reikalingus resursus pasakojo V. Šoblinskaitė. Kai kurie personažai buvo aprengti tautiniais rūbais. „Legenda kalba apie senąją kultūrą, todėl čia buvo juostų, austinių medžiagų. Spektaklis pilnas etninių elementų“, – sakė I. Svetlauskienė.

Žiūrovus sužavėjo kukli, bet labai estetiška ir iškalbinga scenografija. Ją iš medžio pagamino Veliuonos gimnazijos darbų mokytojas Raimondas Andrikis. „Mano ir Violetos idėjos sutapo ir čia. Norėjome senosios lietuvių kultūros simbolių, todėl atsirado Gyvybės medis“, – tikino I. Svetlauskienė.

Malonią ausiai muziką, visai netrukdančią stebėti scenoje vykstantį veiksmą, parinko V. Šoblinskaitė, o šlifavo, pritaikė daugiau kūrinių I. Svetlauskienė su spektaklio apšvietimo ir garso operatoriumi, Veliuonos gimnazijos mokiniu Tadu Letuku. Vaikinas savo darbą atliko atsakingai – muzikinis fonas ir šviesos darniai papildė scenoje vykstantį veiksmą.

Malonumas vaidinti

Po premjeros režisierės labiausiai dėkojo vaikams. Jaunieji aktoriai sulaukė daugybės pagyrų, gėlių ir saldžių dovanų.

Artistų amžius įvairus: nuo mažiausių, vaidinusių Drebulę, Ąžuolą, Beržą, Uosį ir žalčius, iki pagrindinius vaidmenis atlikusių būsimų abiturientų.

Pagrindinis – Eglės vaidmuo buvo patikėtas 11-tą gimnazijos klasę baigusiai Emilijai Skridlaitei. „Vaidmenį kurti buvo labai smagu. Puikiai dirbo visa komanda, todėl sunku nebuvo“, – sakė mergina.

Į teatrą E. Skridlaitė atėjo pamačiusi skelbimą ir gavo pagrindinį vaidmenį. Mergina pripažįsta, kad buvo sunku nesustoti pusiaukelėje, nemesti visko viduryje, bet persilaužus buvo vis lengviau judėti į priekį.

Jaunajai aktorei kūrinyje labiausiai įstrigo pasitikėjimo tema ir šeimos ryšys. „Drebulė išdavė tėvo vardą, norėdama apsaugoti skriaudžiamus brolius, o Žilvinas demonstruoja didelį pasitikėjimą šeima, patikėdamas jiems savo gyvybę“, – svarstė Emilija.

Žilvino vaidmenį atliko serediškis Rimantas Rulevičius. Surasti aktorių vyriškam vaidmeniui – užduotis ne iš lengvųjų, tačiau spektaklio statytojoms pasisekė – Rimantas idealiai tiko.

„Į teatrą mane pakvietė klasės draugė. Galvojau, kodėl gi ne. Iš pradžių buvo nedrąsu, bet pavyko scenos baimę įveikti ir dabar jaučiuosi visai laisvai“, – pasakojo Rimantas. Klausydamas ramaus ir stipraus jaunojo artisto balso net neįtartum, kad iš pradžių jis gaudavo pastabų dėl pernelyg tylios kalbos. Daug darbo, patirtis ir noras būti scenoje davė rezultatą – Rimanto Žilvinas kalbėjo aiškiai, tvirtai ir jausmingai.

Vaikinas mano, kad pjesės tema aktuali ir šiandien – kalbama apie išdavystę ir atsakomybę, nors spektaklį kiekvienas žiūrovas gali suprasti savaip. „Aš supratau, kad negalima savintis mylimo žmogaus, reikia juo pasitikėti. Taip pat reikia būti tvirtam, nepasiduoti kitų įtakai“, – dėstė jaunasis artistas.

Iki šio spektaklio Rimantas vaidino tik 4-oje klasėje, tačiau darbas teatre jam paliko didelį įspūdį, todėl jis tikisi gauti ir daugiau vaidmenų.

Tą jam, ko gero, gali pažadėti teatro režisierės V. Šoblinskaitė ir I. Svetlauskienė. Pirmiausia, jos žada dar ne kartą parodyti šį spektaklį – ne tik Veliuonoje, bet ir kituose miesteliuose, o vėliau imtis kitų darbų. „Labai norėčiau, kad šis spektaklis išaugtų į tikrą teatrą. Poezijos teatrą. Jau turime sumanymų ateičiai“, – šypsojosi Violeta.

Premjera Veliuonoje buvo graži. Ar gali būti negražu, kai bendram darbui susivienija visa miestelio bendruomenė, scenoje atgimsta mitologinė istorija, apkaišyta senosiomis lietuviškos pasaulėžiūros tradicijomis, o poezija liejasi iš vaikų lūpų?

Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook