Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Veliuonos krašto muziejus liko be dvaro pastogės

Veliuonos krašto muziejus liko be dvaro pastogės (7)

2016-08-02

Liepos 23 d. pasibaigusi patalpų nuomos sutartis tarp Jurbarko krašto muziejaus ir Veliuonos dvaro savininkės Olgos Vakselytės-Larson nieko gero nežada. Veliuonos krašto istorijos muziejus gyvena liūdnomis persikraustymo nuotaikomis, o porai mėnesių iš Kanados atskridusi dvarininkė atsakymo, ką darys su griūvančiu pastatu, vis dar neturi.

Gyvenimas dvare

Veliuonos krašto istorijos muziejus dvaro pastate buvo įkurdintas beveik prieš keturis dešimtmečius. 1978-aisiais išsikrausčius mokyklai muziejus plėtė ekspozicijas ir tarsi susigyveno su Veliuonos dvaru, tapusiu miestelio traukos centru. Atkūrus Nepriklausomybę senasis Vakselių dvaras buvo grąžintas teisėtai jo savininkei – Kanadoje gyvenančiai O. Vakselytei-Larson.
Prieš 22-ejus metus į Lietuvą atvykusi ponia Olga į dvarą įžengė kaip į šventus vaikystės namus, ir nuo tada Veliuonos muziejus glaudėsi pagal vis atnaujinamas patalpų panaudos sutartis. Paskutinė sutartis buvo pasirašyta 2009 m. ir galiojo iki šių metų liepos 23-osios. Savininkė leido pasilikti muziejui – čia buvo eksponuojamos Veliuonos krašto etnografinė ir archeologinė ekspozicijos, įrengta Petro Cvirkos klasė, nušviečiama etnografinio ansamblio „Veliuonietis“ ir jo įkūrėjos Leonidos Matusevičienės kūrybinė veikla. Jurbarko krašto istorijos muziejui priklausantis Veliuonos filialas dvare teužėme apie 30 proc. pastato ploto. Muziejus kaip išmanydamas stengėsi pasirūpinti pastatu, bent jau apsaugoti nuo vandalų, šiukšlių krūvas paliekančio vietinio jaunimo.
Seniūnija daug metų prižiūri dvaro parką, todėl Veliuoną aplankantys turistai nė neįtarė, kad savininkė pasirodo tik trumpam ir bent jau aplinkos tvarkymo rūpesčiais tikrai nesivargina.
Laikui bėgant tapo aišku, kad ne tik muziejaus patalpoms, bet ir visam dvarui reikia ne kosmetinio remonto, o rimtų investicijų. Yrantis pastatas grėsmę kėlė eksponatams, nepatogumų patyrė ir darbuotojai, ir į muziejų atvykstantys lankytojai. Mat čia nėra nė minimalių higienos sąlygų – nei vandens, nei tualeto.
Keitėsi valdžios, tačiau niekam nepavyko rasti nė menkiausios galimybės sutvarkyti dvarą. Visi atsimušė į tą patį atsakymą – dvaras turi savininkę. Tą patį išgirdo ir dabartinis savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius, bendravęs su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos vadovais.
„Visos bendros pastangos pritraukti šiam objektui valstybines investicijas ar surasti galimybių panaudoti ES paramą atsiremia į teiginį, kad tai yra privati fizinio asmens nuosavybė. Savivaldybė, kaip ir valstybė, neturi jokio įstatyminio pagrindo investuoti į šį objektą“, – sakė meras. Rajono vadovo nuomone, kuo greičiau turėtų apsispręsti pati O. Vakselytė-Larson – arba ieškoti investuotojo, arba rasti naują savininką. Tačiau visais atvejais sprendimo atidėlioti nėra kada, nes pastatas akyse nyksta.

Skubėti nenusiteikusi

Jau penkiasdešimtą kartą į Veliuoną atvykusi ponia Olga sako, kad apsispręsti taip greitai, kaip norėtų savivaldybė, ji negali. Dvaro savininkė norėtų, kad sutartis būtų pratęsta laikinai, iki rugsėjo 15 d., kol iš užsienio grįš jos patikėtiniai. „Lai nesiskubina, kam mane į paniką stumti, spręsti per valandą ar dvi“, – ir susitikusi su Veliuonos bendruomene, ir atvykusi į savivaldybę kalbėjo O. Vakselytė-Larson.
Rajono merą S. Mockevičių, jo pavaduotoją Saulių Lapėną ir Veliuonos seniūną Egidijų Mikštą privertusi iš naujo išklausyti savo šeimos istoriją, ponia Olga prašė pagarbos praeičiai. Ponia teigia susitikusi su daug svarbių žmonių ir sulaukusi dar daugiau patarimų. „Turiu panaudoti geriausią“, – sakė O. Vakselytė-Larson, bet kada tai bus padaryta, neįvardijo ir neslėpė susierzinimo prašoma kalbėti apie esmę. Rajono vadovams ir veliuoniškiams rūpėjo, ką daryti su muziejumi pasibaigus sutarčiai, o ponia Olga dar tik svarstė galimybę tartis su giminaičiais, taip pat atsiėmusiais dvarą, ar remtis kitų patarėjų nuomone.
„Nori muziejus išsikraustyti, lai išsikrausto“, – sakė ponia. Mat ji savo namus įsivaizduoja kitokius. „Į mano pastatą atvažiuotų tie, kurie myli senovę, padarysiu muziejų pagerbti savo protėvius“, – pas rajono merą kalbėjo ponia Olga. Ji neslėpė nepasitenkinimo „cvirkininkais“ ir piktinosi, kad įrengiant muziejuje Petro Cvirkos klasę buvo sunaikinta kas poniška – uždažyta vertinga freska, kita jos dalis nugramdyta. „Veliuonos namas – pats geriausias istorijos eksponatas. Namas nepasidavė cvirkininkams. Norėjo iš jo padaryti kaimišką trobą, bet namas atsilaikė“, – savo nuomonę dėstė O. Vakselytė-Larson.
Ir namo, ir O. Vakselytės-Larson šeimos istorija labai įdomi, tačiau prisiminimais galima sušildyti dvarą, bet jį remontuoti reikalingi realūs planai. Nors ponia sako, kad savivaldybė verčia skubėti, su meru S. Mockevičiumi apie tai ji kalbėjo jau prieš metus. Su ankstesnių kadencijų rajono vadovais – dar seniau.

Tvarkė, bet nepavyko

Pasak ponios Olgos, ji tvarkė pastatą, įdėjo per milijoną litų, tačiau rezultatas tik toks: bėgantis stogas, griūvančios sienos. Kaip pati sako, dvarą vis dar ketina padaryti aukščiausio lygio.
Tačiau ponios Olgos entuziazmo ir meilės Veliuonai neužtenka – reikia konkrečių sprendimų. Ji atmetė bet kokias užuominas dovanoti dvarą savivaldybei, kad ši galėtų ieškoti lėšų pastatui sutvarkyti. Savininkė ir pati galėtų tikėtis įvairių fondų paramos, tačiau nė vieno tvirto žingsnio dar nežengta. „Padėkite man gauti pinigus, bet aš pati nuspręsiu, ką daryti, kad nebūtų tik remontas“, – susitikusi su rajono meru kalbėjo O. Vakselytė-Larson.
Ponia Olga išsakė viziją, kaip turėtų atrodyti dvaras. Ji nenorėtų, kad pastatas sulauktų eilinio remonto. Dvarui būtina restauracija išlaikant autentiškumą, tačiau iš kur gauti pinigų, savininkė atsakymo neturi. Ji nekalba ir apie tai, kas koordinuotų ir rūpintųsi tokiais darbais.

Veliuoniškiai nerimauja

Rajono vadovams su O. Vakselyte-Larson susitarti nepavyko. Ji neketina pastato nei parduoti, nei dovanoti. Savivaldybė mano, kad netvarkomame pastate nesaugu eksponuoti muziejaus sukauptas vertybes. Veliuonos krašto istorijos muziejaus darbuotojos dar besibaigiant sutarčiai ėmė tvarkyti eksponatus, juos pakuoti, o šią savaitę jau baigia išsikraustyti. Muziejaus eksponatai bus sandėliuojami Veliuonos gimnazijoje, nedidelė ekspozicija bus pristatoma seniūnijos patalpose. Tačiau muziejaus vedėja Giedrė Paškevičienė sako, kad dar reikės daug ką aptarti, net ir kainą, kuri buvo taikoma lankytojams, atvykusiems į dvaro muziejų.
Patriotiškai nusiteikusiems veliuoniškiams dėl tokio muziejaus likimo skauda širdis. Bendruomenė bandė kalbėtis su ponia Olga, bet vieni kitų nesuprato. Veliuonos seniūnas E.Mikšta, kaip ir dauguma Veliuonos gyventojų, nerimauja dėl pastato. Žmonės atviri – kaip atrodo tuščias, be šeimininko dėmesio likęs kultūros paveldas, galima pamatyti užsukus į Belvederį. Dvaro savininkė netruks išvykti, bet neteko girdėti, kas prižiūrės tuščią namą.
Rajono vadovai ir seniūnas su savininke bandė aptarti bent aplinkos priežiūros reikalus. Nesmagu, jei parkas liks nešienaujama brūzgyne, o veliuoniškiai neturės kur akių dėti ir prieš savus, ir prieš miestelio svečius. Nors teritorija privati, ir nėra nė vieno nuosavo kiemo, kuriuo rūpintųsi seniūnija, dvaro parko ji neapleis.
„Ką daryti su pastatu, privalo apsispręsti pati savininkė. Savivaldybė negali pakeisti jos valios. Tačiau muziejus yra vieša įstaiga, turinti užtikrinti tam tikrus reikalavimus, kad būtų saugu ir eksponatams, ir lankytojams“, – sakė meras.
Dvaro savininkei nepriimtina mintis, kad dalis ar visas pastatas taptų savivaldybės nuosavybe, o savivaldybei tai būtų buvusi vienintelė galimybė gauti lėšų dvarui prikelti. Ponia Olga nenori parduoti namo, stovinčio ant jos gimtosios žemės. „Aš žiūriu į namą, kuris šypsosi, turi savo aurą“, – sako O. Vakselytė-Larson. Reikėtų palinkėti, kad išsikrausčius muziejui neužgestų ir namo šypsena.

Jolita Pileckienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook