Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

„Vėtrungės“ dainos skriejo ir skraidino tarsi pamario vėjai

„Vėtrungės“ dainos skriejo ir skraidino tarsi pamario vėjai (0)

2015-01-27

Praėjusį savaitgalį Viešvilėje įvykęs respublikinis vokalinių ansamblių festivalis vertas įrašo Jurbarko krašto kultūros metraštyje – ir dėl aukšto meninio lygio, ir dėl puikaus organizavimo. Festivalį surengė Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras ir vokalinis ansamblis „Vėtrungė“ – be jokio kultūrą remiančių fondų ar biudžetų finansavimo, o tik sutelkę viešviliškių bendruomenę.

Svečius sutiko tradiciškai

Besirenkančius festivalio dalyvius ir žiūrovus prie kultūros centro pasitiko dryžuota pasienio muitinės būdelė, o uniformuoti pareigūnai tikrino, ar neatnešė kas kontrabandos. Teatralizuota muitinė primena šio krašto istoriją – dar ir XX a. pradžioje netoli nuo čia ėjo valstybinė siena, atskyrusi vieną nuo kitos Didžiąją ir Mažąją Lietuvas. Šitaip išmoningai sutikti svečius jau tapo tradicija – nuo tada, kai Smalininkuose ir Viešvilėje buvo įsteigtas Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras, vietiniams primenantis šio krašto istoriją ir gaivinantis papročius bei tradicijas.
Festivalio svečius žuviene vaišino Valdemaras Strikis – tikras meistras, šio amato paslaptis perdavęs jauniems ir taip prisidėjęs, kad Viešvilės žuvienė būtų pripažinta tautiniu kulinariniu paveldu. Šalia gardžiai kvepiantį puodą šutino garsi šiame krašte šeimininkė Egita Lynaburgerienė.
Paragavę gardžių viešviliškių vaišių visi skubėjo į kultūros centro salę, nes pagrindinis festivalio patiekalas buvo dainos.

Scenoje – vėtrungės

Įėjęs į salę, ko gero, ne vienas aiktelėjo iš grožio – scena buvo papuošta ypatingosiomis pamario vėtrungėmis.
Vėtrungė – įrengimas vėjo krypčiai nustatyti. Itin gražios, išskirtinės Kuršių marių žvejų laivų – kurėnų vėtrungės tapo pamario ženklu, tuo pačiu – ir vienu Mažosios Lietuvos simbolių.
„Vėtrungės“ pavadinimą prieš keletą metų pasirinko ir Viešvilės moterų vokalinis ansamblis, vadovaujamas Kristinos Martinaitytės-Glinskienės. Kolektyvas gyvuoja jau dešimtmetį ir, pasak vadovės, atėjo metas tokiam dideliam renginiui kaip respublikinis festivalis.
Pastaraisiais metais „Vėtrungė“ daug koncertavo,  respublikiniuose konkursuose pelnė pirmas vietas ir absoliučiai geriausio kolektyvo vardą.
Nusistovėjo kolektyvo sudėtis – jau keletą metų dainuoja viešviliškės Violeta Juškevičienė, Danguolė Kolyčienė, Rita Šukienė, Laima Bukauskienė. Ansamblio pagrindą sudaro pedagogės Irena Oičenkienė, Rasa Augustienė, Asta Danisevičiūtė, Rasa Stoškienė, Vilija Platonovienė.
Ansamblio vadovė ne tik dainuoja kartu, bet ir kuria bei aranžuoja dainas. K. Martinaitytės-Glinskienės dainos skambėjo ir „Vėtrungės“ pirmajame festivalyje.

Plojo dainoms ir šnekoms

Į sceną buvo įneštos Lietuvos valstybinė ir Mažosios Lietuvos istorinė vėliavos ir visi kartu sugiedojo „Lietuviais esame mes gimę“. Jurgio Zauerveino „lietuvninkus“ chorai linkę pakeisti „lietuviais“ – turbūt dėl visų mūsų vienybės. Juk ir didžioji klaipėdiškė Ieva Simonaitytė rašė, kad „esam viena žemė, viena tauta, viena Lietuva“.
Į Etnografinių regionų metams skirtą festivalį ir susirinko visa Lietuva – dainininkų atvažiavo iš Aukštaitijos, Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos, o dzūkų ir žemaičių ne vienas sėdėjo žiūrovų salėje.
Renginio vedėja pirmuosius į sceną kvietė ne dainininkus, o savivaldybės administracijos vadovus. Visų jų vardu festivalį sveikinęs meras Ričardas Juška prisiminė, kaip prieš metus padėjo „Vėtrungei“ nuvykti į konkursą. Investuota buvo ne tuščiai – viešviliškės parvežė pirmą vietą. „Dabar mes visi esame istorinio įvykio dalyviai – čia prasideda pirmasis respublikinis „Vėtrungės“ festivalis“, – sakė meras ir dėkojo festivalio sumanytojai K. Martinaitytei-Glinskienei bei visiems šio krašto žmonėms, kurie glaudžiasi prie kultūros.
Žiūrovai negailėjo merui už gerus žodžius plojimų. Ir vėliau plojo ne tik dainoms, bet ir šnekoms: šaunioji festivalio vedėja šilutiškė Vaida Galinskienė šnekėjo senųjų šio krašto gyventojų šnekta – daug kam negirdėta, nes išeidami lietuvininkai išsineša ir savo žodžius.
Lietuvininkai gražias dainas ne dainuodavo, o giedodavo. Todėl ir koncerto vedėja, vis pažiūrėdama į vėtrungę, koks vėjas pučia, kvietė dainininkus pagiedoti. Švelnus pamario vėjelis liandra į sceną atskraidino mažąsias Austėją, Gabiją ir Karoliną, kurios užaugusios dainuos „Vėtrungėje“.
Pietryčių vėjas ožinis iš Suvalkijos atpūtė du moterų vokalinius ansamblius – Sintautų „Mozaiką“ ir Pilviškių „Šypseną“.
Žeminis, nes pučia iš žemės, ne nuo jūros, atskraidino į Viešvilę Jurbarko kultūros centro ansamblį „Verdenė“ ir jaunuolių vakalinę grupę „Bildukai“. Dalės Jonušauskienės vadovaujamo kolektyvo repertuare kaip visada buvo jurbarkiškio kompozitoriaus Kęstučio Vasiliausko kūrybos, užgavusios jautriausias klausytojų stygas, o Danutės Lapienės jaunikaičių artistiškai atlikta kariškų dainų popuri – kaip tas žeminis – pakėlė ir nuskraidino.
Pamariečių audiniu, arba auštriniu, vadinamas vėjas žvejams nepalankus, bet dainininkams geras – iš šiaurės rytų jis atpūtė būrį dainingų vyrų ir moterų. Gausus ir garsus Šeduvos miesto moterų vokalinis ansamblis „Bongo“ į dainas sudėjo ir savo vadovės Aurelijos Meškauskienės Viešvilėje praleistos vaikystės prisiminimus. Kai uždainavo Linkuvos „Šiaurys“, salėje sėdintiems ne tik pasiūbuoti, bet iš gražumo ir apsiašaroti buvo ne gėda.
Suominio atpūstas Šilutės kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Mingė“ pasveikino viešviliškius Mažosios Lietuvos krašto daina, o ansamblio vadovė – savo gimtąja žemaičių tarme, ir skatino kiekvieną, kur begyventume, prisiminti, iš kur esame atsiradę.

Bendromis jėgomis

Pasidėkavojimu pavadinta renginio dalis buvo tokia pat svarbi kaip ir koncertas, nuoširdi ir su dainomis.
Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorius Arvydas Griškus džiaugėsi, kad viskas taip gražiai pavyko, nes renginiui susitelkė visa Viešvilė.
„Svarbiausia, žinoma, buvo Kristina ir jos vadovaujamas kolektyvas. Bet ir kiti kultūros centro darbuotojai – kiekvienas buvo svarbus kaip sraigtelis, be kurio mechanizmas sustotų“, – apie pasirengimą festivaliui sakė A. Griškus.
Padėjo seniūnija, pagrindinė mokykla, Vaikų globos namai. Miškininkai ir bendruomenės centras pasirūpino itin gražiomis dovanomis festivalio kolektyvams, lauktuvių įdėjo bendrovė „Vilkyškių pieninė“.
Parėmė įmonė „Viešvė“, vaišes dainininkams suruošti padėjo parduotuvė „Aibė“, verslininkas Gintaris Stoškus.
„Įtraukėme ir savo šeimos narius, gimines, o Viešvilės klebonas užsakė gerą orą ir pats atvyko į šventę“, – sakė kultūros centro direktorius.
Jokio finansavimo šis respublikinis renginys neturėjo, nes – metų pradžia, ir projektai dar tik teikiami kultūros rėmėjams. Tačiau Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro vadovas neabejoja, kad turint noro bendromis visų jėgomis galima daug nuveikti.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook