Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Violetos fotografijose graži ir negražioji pusė

Violetos fotografijose graži ir negražioji pusė (0)

2014-02-08

Praėjęs savaitgalis geru oru nelepino – tokiu dauguma bevelija pasilikti šiltuose namuose. Bet smalininkiečiai šeštadienio popietę skubėjo į kultūros centrą, nes jau žino, kad čia rengiamos parodos būna įdomios, o jų atidarymo šventė suteikia progą nuoširdžiai pabendrauti. Šįkart savo kūrybą pristatė Violeta Schuetz, pakvietusi į fotografijų parodą „Smalininkų gamta pro mėgėjišką fotoobjektyvą“.

Kiekviena nauja paroda Smalininkuose – tikra šventė. Jaukia ekspozicijų erdve tapo sena mokyklos klasė (Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras įsikūręs architektūros paveldo pastate, kuriame iki Antrojo pasaulinio karo veikė Klaipėdos krašto lietuviška mokykla, o po karo iki pat 1983 m. buvo Smalininkų vidurinė mokykla), o eksponuoti visada yra ką – pasak kultūros centro direktoriaus Arvydo Griškaus, šiame miestelyje daug kuriančių žmonių ir jų kūrybos parodoms net sudaryta eilutė.
Kultūros centras jau pristatė vietiniams gyventojams ne vieno kūrėjo darbus, sukeldamas ne tik pasigėrėjimą jais, bet neretai ir nuostabą, kad šalia gyvenančio kaimyno kasdienybė, pasirodo, turi ir kitą – kūrybingos veiklos pripildytą pusę.
Nemaža staigmena buvo ir Violetos Schuetz fotografijos. Tiesa, pastaraisiais metais Smalininkuose ją dažniausiai ir matydavom su fotoaparatu, bet tik pastaraisiais.
Violeta daug metų dirbo mokytoja Smalininkuose – iš Kaimelio prie Kidulių, Šakių rajone, kilusi atvažiavo čia beveik iškart po studijų ir mokė smalininkiečių vaikus rusų ir vokiečių kalbų. Smalininkuose užaugino ir tris savo sūnus.
Paskui aštuonerius metus ji gyveno Vokietijoje, turėjo galimybę keliauti po pasaulį – tada neatskiriamu atributu jai tapo fotoaparatas. Bet parodoje ji eksponuoja ne kelionių nuotraukas – Violetos fotoaparatu užfiksuoti vaizdai, detalės parodos žiūrovų akims atvėrė pažįstamos aplinkos netikėtą grožį.

Be fokusų

„Nesu jokia menininkė: tai, ką pamačiau, užfiksavau. Visos mano nuotraukos be jokių fokusų – aš jų nemoku, ir nereikia. Turiu tik fotoaparatą, kompiuterį ir aparatūrą tas nuotraukas padaryti paveikslais. Visos mano medžiagos – fotoaparatas, fotopopierius ir fotodrobė“, – sakė parodos atidaryme Violeta.
Fokusais fotografuojanti moteris pavadino technologijų teikiamas galimybes – redaguojant kompiuteriu nuotraukoje gali išgauti norimą vaizdą, bet Violetos nuotraukose jis toks, koks išeina nuspaudus aparato mygtuką.
Jokių fokusų – t. y. keistų, anekdotinių situacijų, jos, kaip fotografės, kelyje irgi nebūta. „Gyvendami Vokietijoje daug keliavome ir visur fotografavau. Tarp gausybės nuotraukų mačiau, kad yra viena kita graži. Tas gražesnes atrinkau iš kitų gražių“, – pasakojo parodos autorė šio renginio priešistorę.
„Anekdotinių situacijų? Ne, tokių linksmų nebuvo, – sakė Violeta, kai renginio vedėja papasakojo juokingų istorijėlių apie fotografus. – Fotoaparatas man visada rankoje arba ant kaklo. O smagiausia, kai nuotraukos jau atspaustos ir padaryti paveikslai.“

Malonumas – visiems

Parodos atidarymo renginį vedusi lietuvių kalbos mokytoja Edita Gylienė priminė Violetos mokytojiškus metus – ji buvo iš tų mokytojų, kurios sugeba sudominti ir sudrausminti, vaikai jų pamokose sėdi ir klauso. Tokią ją prisimena ir būrys mokinių bei auklėtinių, kurie atėjo į parodą sudominti naujo savo mokytojos pomėgio fotografuoti ir noro parodyti kitiems tai, kas pačiai teikia malonumą šiuo gyvenimo tarpsniu.
Malonumo pasidžiaugti fotografijų paroda nepraleido ir Violetos mokinių tėvai, buvę kolegos mokytojai, kaimynai...
Kaimynai – esami, ne buvę, nes Violeta su vyru Dieteriu iš Vokietijos sugrįžo gyventi į Smalininkus. „Nenorėjau, – prisipažino ji, – sugrįžau vyro atsitempta, bet – labai džiaugiuosi.“
Tokia nekasdiene – parodos atidarymo – proga į Smalininkus atvažiavo ir būrelis Violetos giminaičių iš užnemunės, iš Vilniaus, kur baigia magistrantūros studijas, pargrįžo sūnus Vytenis, o jurbarkiečiai anūkai Vakarė ir Martynas močiutei padeklamavo po eilėraštį.
Gerą nuotaiką parodoje palaikė ir puikus muzikantų duetas – Antano Sodeikos meno mokyklos mokinys Mykolas Gylys grojo kartu su savo tėčiu Mindaugu.
„Kokios charakterio savybės padeda gyventi optimistiškai ir šviesiai?“– klausė mokytoja Edita buvusios kolegės. Violetos atsakymas buvo be jokių fokusų: „Pirmiausia – gerai išsimiegoti, gerai pavalgyti ir – turėti gerą nuotaiką.“

Ne iš paradinės pusės

Fotografijų prisikaupė daug, keliasdešimt parodoje eksponuojamų darbų – tik maža jų dalelė. „Mane žavi miškas, medis, žolė. Gėles irgi mėgstu, bet jos man atrodo dirbtinis dalykas, o visa kita – Dievo dovana. Gėlės fotografijose – iš mano sodo, medžiai – iš miško, nes esu užkietėjusi grybautoja. Temos? Gamta – ir tiek. Beje, mėgstu fotografuoti iš negražiosios pusės“, – pasakojo parodos autorė.
Ne iš paradinės pusės Violeta nufotografavo Trakų pilį, nes jai taip gražu. Bet pirmiausia tą pilį vaikščiodama po Trakus ji pamatė atsispindėjusią namo languose. „Nufotografavau, bet paskui grįžau, pagalvojusi: pakartosiu, gal kas ne taip išėjo, bet jau to vaizdo nebebuvo... Nieko negalima pakartoti – pagavai akimirką – tavo laimė, nepagavai...“, – pasakojo Violeta apie fotografijų triptiką „Langai, pamatę pilį“. Šis triptikas – vienintelės nuotraukos parodoje, kur įamžinti ne Smalininkai.
Kitose fotografijose žiūrovai atpažino senąją geležinkelio stotį, pavakario brėkšmoj ledus išplukdžiusį Nemuną. Spėliojo, kur tas šulinys, susigūžęs prie žemės ir paskendęs spalvotame vasaros žydėjime, užfiksuotas nuotraukoje „Kaimynės šulinys“.
Fotografijos „Besimaudantis medis“, „Pelkynas. Žolynai lietuje“ neleidžia abejoti autorės žodžiais, kad jai gražu pelkynai, treštantys medžiai, laisvai vešinčios žolės – tai, kas ne visiems kelia pasigrožėjimą. Violetos nuotraukose dažnai išvysi netikėtą grožį.
Panašu, kad ir savo sodo gėlyne autorė labiausiai džiaugiasi menkume besiskleidžiančiu gražumu: „Mažažiedžių triumfas“, „Fuksija lietuje“, „Gėlės: visu būriu į saulę“.
„Pats gražiausias man – kelias iš Puišynės į namus“, – sakė Violeta. Parodoje ta fotografija pavadinta „Ūkanota diena“, tačiau kai kalbi su tais, kurie vienodai įvardija tas pačias vietas, gali vadinti ir kitaip.

Bendraautoris?

Nuotraukų bendraautoriumi savo vyro Violeta nepavadino, bet kalbėdama ne kartą jį minėjo, todėl nelieka abejonių, kad Dieterio vaidmuo yra svarbus. Dieteris paskatino Violetą susirasti užsiėmimą, kol jis sukasi virtuvėje, gamindamas jiedviem pietus, nes tą darbą labai mėgsta. Dieteris nupirko įrangą daryti fotopaveikslus. Jis paskatino ir padėjo surengti parodą. Jis sugrąžino ją į Smalininkus, kur tiek daug gražaus gali pamatyti pro fotoobjektyvą.
Ir parodoje buvo šalia savo žmonos. Po oficialiosios dalies svečius vaišino vynu ir skaniomis, paties itin meniškai patiektomis užkandėlėmis.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook