Balsavimas

Ar pritartumėte Vidos Rekešienės ir Dariaus Juodaičio grįžimui į rajono politiką?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Žodžių šventė su Jurbarko krašto kalbininkais

Žodžių šventė su Jurbarko krašto kalbininkais (1)

2009-12-07

Jurbarke viešėjo žymūs kraštiečiai - kalbininkai Vincentas Drotvinas, Antanas Balašaitis ir Arnoldas Piročkinas. Viešosios bibliotekos ir Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyriaus surengtoje šventėje „Kalboj būties prasmė užburta" paminėtas profesoriaus, humanitarinių mokslų daktaro V. Drotvino aštuoniasdešimtmetis, prisiminti ir kiti mūsų krašto kalbininkai, pasimėgauta gražiais lietuviškais žodžiais, kalbėta ir apie gimtosios kalbos problemas dabarties pasaulyje.

Šventę „Kalboj būties prasmė užburta" Jurbarko kultūros centro mažojoje salėje pradėjo Aušros Masteikaitės Mičulės mokiniai Svajūnas ir Andrius ir visus sužavėjo oriai dėvimu tautiniu kostiumu bei su pomėgiu atliktomis liaudies dainomis - gražūs lietuviški žodžiai biro kaip perlai. Ne vieną poetinės kalbos perliuką pabarstė ir bibliotekininkė Jūratė Korsakaitė, vedusi šventę apie žodį ir žodžio gyvenimą.
Profesorių, humanitarinių mokslų daktarą Vincentą Drotviną jubiliejaus proga pasveikino rajono meras Ričardas Juška ir Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyriaus pirmininkė Aldona Pauliukaitienė.
Savo gyvenimo aštuonių dešimtmečių didžiąją dalį jubiliatas buvo su žodžiais - tyrinėjo Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos žodyną. „Metai - ne nuopelnas. Turiu daug pradėtų darbų, juos norėčiau pabaigti, todėl sveikatos linkėjimus priimu, o naujų darbų - nebe", - dėkodamas už sveikinimus sakė V. Drotvinas.
Iš Stakių kaimo kilęs kalbininkas prisiminė savo pradžių pradžią - pasakojo gavęs mamos vardą, kuri laukdamasi antragimio svajojo apie mergaitę, bet „dukters nebuvo, liko tik mamos vardas." Gimimo data - liepos 10-oji - septynių brolių miegančiųjų diena, pasak kalbininko, lėmusi tai, kad „esu prie miego, prie tingulio". „Esu kalbos tarniukas, - sakė V. Drotvinas, pavartodamas Konstantino Sirvydo, pirmojo lietuvių kalbos žodyno autoriaus, žodį, - laikau save kalbos juodadarbiu ir mane toks darbas labai džiugina."
Prof., dr. V. Drotvinas yra parengęs ir išleidęs penkis Mažosios Lietuvos lietuviškus žodynus, dabar ruošia spaudai šeštąjį - Jokūbo Brodovskio žodyną. „Parengti ir išleisti rankraštinius žodynus - darbas ypač sunkus. Ranka rašytą gotiškų raidžių tekstą skaityti labai sunku. Vincentas Drotvinas ruošia labai brangią medžiagą būsimiems lietuvių kalbos tyrinėtojams", - kolegos darbą vertino prof., dr. Arnoldas Piročkinas.
„Lietuvių kalbotyra pasiekusi labai daug. Išleista 20 tomų akademinio žodyno, kuris buvo rengiamas šimtą metų. Tačiau leksikografijos istorijos neturime. Mano darbeliai - šioks toks indėlis, o istoriją parašys jaunosios kartos kalbininkai", - teigė V. Drotvinas, tyrinėjantis senųjų lietuvių raštų leksiką.
Renginio vedėja J. Korsakaitė kvietė humanitarinių mokslų daktarą Antaną Balašaitį „pažarstyti gerų jausmų ir gerų žodžių". Iš Eržvilko kilusiam A. Balašaičiui pažintis su stakiškiu V. Drotvinu buvo svarbi renkantis kalbininko kelią. „Susipažinome 1956-aisiais Pedagoginiame institute. Jis buvo jaunas aspirantas ir dėstytojas, o aš - jau trejus metus mokytoju padirbėjęs studentas. Jis teikė į mane vilčių ir nusprendė, kad užuot lankęs chorą, aš turiu padirbėti studentų mokslinėje draugijoje. Gavęs užduotį išstudijuoti Ievos Simonaitytės „Pikčiurnienės" kalbą, išdrįsau nueiti pas pačią autorę, - pasakojo A. Balašaitis. - V. Drotvino patartas mokiausi aspirantūroje, paskui 25 metus dirbau prie „Didžiojo lietuvių kalbos žodyno". Kalbininkų A. Balašaičio ir V. Drotvino kolegiškas bendradarbiavimas ir bičiulystė tebesitęsia iki šiol.
Humanitarinių mokslų daktaras A. Balašaitis su kraštiečiais pasidalijo mintimis apie kalbos ir tautybės reikalus. Šie dalykai labai susiję, nes kalba yra daugiau nei vien kalba. „Profesorius Zigmas Zinkevičius yra perspėjęs, kad mažos nuolaidos svetimiesiems turi skaudžių pasekmių, - sakė A. Balašaitis. - Kalba yra paskutinis tautos gyvybingumo šaltinis, okupacijų laikais uoliai saugotas paprastų žmonių ir mokyklos. Deja, iš tautinės mokyklos beliko tik ženklas - trispalvė prie mokyklos pastato."
„Mielieji mano gimtojo krašto žmonės!" - šiltai į susirinkusiuosius kreipėsi profesorius, habilituotas mokslų daktaras Arnoldas Piročkinas. Savo kolegą jubiliatą V. Drotviną, suradusį kalbotyroje išskirtinę ir labai svarbią sritį, jis lygino su gandru. „Kodėl lietuvių tautos paukštis yra gandras? Nes jis lėtas, bet kai pakyla - aukštai ir kai skrenda - toli. Drotvinas yra tipiškas lietuviško būdo atstovas", - teigė A. Piročkinas ir perskaitė Jurgio Baltrušaičio eilėraštį apie gandrą. Sužavėti raiškaus žodžio šventės dalyviai prašė dar. Antano Miškinio 1931-aisiais sueiliuotas retoriškas klausimas Lietuvai „Kur mes tave nuvesim ir dovanų ką duosim?" nei tada, nei dabar nenuteikia itin optimistiškai. Kaip ir A. Piročkino tiesmukas samprotavimas, kad lietuvių kalbos po tūkstančio metų gal ir nebebus, nes viskas išnyksta, bet ji bus tyrinėjama.
Apie Elzę Danutę Galnaitytę, iš Rotulių kilusią kalbininkę, vasario 5 d. šventusią 80-metį, papasakojo J. Korsakaitė. Buvo paminėtas ir Leonardas Drotvinas - jam būtų sukakę 85-eri. „Jis išvedė mane į mokslo kelią", - apie brolį sakė V. Drotvinas ir pasakojo, kad Leonardas mokėjo džiaugtis gyvenimu, o tėviškėje visada buvo savas žmogus - eidavo grybauti, susitikdavo su vaikystės draugais. „Leonardas buvo gausios šeimos tėvas, pratęsė Drotvinų „familiją" - jo sūnus jau turi savo sūnų", - sakė V. Drotvinas.
Filmuoti kadrai trumpam sugrąžino į laiką, kai prieš dešimtmetį išėjusios kalbininkės Elenos Grinaveckienės žodžiai dar buvo gyvi. Jos seserys Onutė ir Janina linkėjo, kad kalbininkai būtų drąsesni ir garsesni - kalbėtų per radiją, dalyvautų televizijų laidose. Juk gražūs lietuviški žodžiai, anot A. Balašaičio, turi būti ne tik tvarkingai surašyti į žodynus, bet ir skambėti mūsų lūpose, puošti mūsų gyvenimą.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook