Balsavimas

Ar jaučiatės Jurbarke saugiai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Atrado svarbų bunkerį (nuotraukos, video)

Atrado svarbų bunkerį (nuotraukos, video) (2)

2019-03-15

Kovo 15-ąją žinomas istorikas ir partizaninių kovų tyrinėtojas Vykintas Vaitkevičius kartu su LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės šauliais šukavo Šimkaičių girią. Būrys entuziastų ieškojo vieno iš trijų čia buvusių bunkerių. Užsispyrimas atnešė sėkmę – išvaikščiojus porą miško kvartalų buvo rastas įgriuvęs bunkeris. Paieška surengta minint Prezidento ir partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto 110-ąsias gimimo metines.

Sėkmingos paieškos

Surastas bunkeris – vienas iš trijų Pavidaujo partizanų būrio slaptaviečių. Šiam būriui vadovavo Petras Stankus. Tikėtina, kad rastajame bunkeryje ne tik žiemodavo vietiniai partizanai, bet ir buvo apsistojęs į 1949-ųjų vadų susitikimą vykęs Adolfas Ramanaukas-Vanagas su savo palyda.

„Tai tikrai labai didelis bunkeris, išmatavome kraštines – keturi metrai ant penkių su trupučiu“, – po pirminės apžiūros sakė V. Vaitkevičius.

Pasak V. Vaitkevičiaus, taisyklė būdavo paprasta – vienam partizanui skiriamas vienas kvadratinis metras, todėl čia tikrai galėjo tilpti daug vyrų. Bunkeris šiek tiek primena žeminę, apie tokį jo tipą galima spręsti iš to, kad aplink jį partizanai buvo supylę žemių ir jis šiek tiek priminė nedidelę kalvelę.

Istorikas tikisi, kad orams atšilus pavyks gauti leidimą tyrinėti bunkerį. Mokslininkas neatmeta galimybės, kad jame galbūt bus atrasta labai įdomių ir vertingų dalykų. „Visai netoli buvo generolo ir prezidento Jono Žemaičio-Vytauto vadavietės bunkeris. Todėl galbūt čia bus galima rasti visą arba dalį jo archyvo. Galbūt užrašų knygelę ar kažką kitą, kas turėtų neįkainojamą vertę“, – sakė V. Vaitkevičius.

Mokslininkas taip pat tikina, kad yra viena iš trijų galimybių, kad šiame bunkeryje buvo apsistojęs Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kai 1949-aisiais vyko į partizanų vadų susirinkimą. „Tikėtina, kad būtent šiame bunkeryje Kūčias šventė Vanagas, Faustas, juos lydėję Demonas, Tauras ir Stankaus būrio partizanai. Viena galimybė iš trijų – didelis procentas“, – sakė V. Vaitkevičius.

Pasak istoriko, rastasis bunkeris – klasikinis partizaniškų bunkerių pavyzdys. Jis buvo įrengtas šiaurės pietų kryptimi, o įėjimo anga iškasta į pietryčius.

„Negaliu paaiškinti, kodėl dažniausiai taip kasdavo bunkerius. Čia kažkoks lietuviškas fengšui. Tiesa, galbūt tai darė pagal lietuviškų namų pavyzdį, jie taip pat tokiomis kryptimis buvo statomi. Ir įėjimai pietryčiuose įrengiami, kad maksimaliai saulės ir šilumos gautų“, – sakė V. Vaitkevičius.

Šimkaičių giria, kurią seniau žmonės vadino Šapališkės mišku, buvo tapusi namais ne vienam partizanų padaliniui. Būtent Eržvilko, Šimkaičių, Girdžių apylinkėse laisvės siekę lietuviai su sovietiniais okupantais kovojo itin ilgai.

Čia iškastas bunkeris tapo viena paskutiniųjų pasipriešinimo vietų, kur paskutiniuosius kovos metus praleido J. Žemaitis. Nors 1953-iaisis sovietinis saugumas jį rado, sulaikė, o 1954-iasiais prezidentą Maskvos Butyrkų kalėjime sovietai sušaudė. Tačiau iki tol J. Žemaitis spėjo atlikti didžiulį darbą.

Suvienijo partizanus

1949 m. buvo sušauktas visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, jame paskelbta apie vieningos pasipriešinimo organizacijos – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) įkūrimą, priimta politinė deklaracija, kurioje konstatuota, jog LLKS Taryba yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė respublika. Masinis ginkluotas pasipriešinimas tapo gerai organizuota karine struktūra, vykdančia Lietuvos valstybės savigyną prieš agresorių – Sovietų sąjungą.

J. Žemaitis vieningai buvo išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, jam suteiktas laisvės kovotojo – partizanų generolo laipsnis. Vadovaujant J. Žemaičiui buvo parengti pagrindiniai LLKS programiniai dokumentai, numatyta veiklos strategija. Stigo organizuotumo ir spaudos, todėl J. Žemaitis nutarė apkeliauti visas Lietuvos partizanų sritis ir apygardas, taip norėdamas sustiprinti kovotojų dvasią ir surinkti reikalingą informaciją. Provokacijos ir išdavystės plito visoje Lietuvoje, tad 1950 m. J. Žemaitis nutarė LLKS Tarybos prezidiumą išskaidyti į tris sekcijas ir šitaip apsaugoti jį nuo visiško sunaikinimo.

Nuolat gyvenant sekinančiomis sąlygomis, jaučiant didelę įtampą ir atsakomybę J. Žemaičio sveikata ėmė silpnėti ir 1951 m. gruodžio mėnesį jis sunkiai susirgo. 1952 m. sausio 30 d. jis pasirašo aktą: „Šiandien dėl ligos nustojau vykdyti pareigas.“ Slaugomas M. Žiliūtės slėpėsi Jurbarko rajone Šimkaičių miško bunkeryje. 1953 m. pasitaisius sveikatai, vėl ėjo buvusias pareigas, nutarė atkurti ryšius su užsieniu.

1953 m. gegužės 30 d. bunkeris, kuriame slapstėsi J. Žemaitis, buvo išduotas. Įmetus migdomųjų dujų granatą per vėdinimo angą, mėginta išvengti taip ilgai ieškoto „pogrindžio prezidento“ savižudybės ir J. Žemaitis buvo suimtas. Birželio 23 d. gavus specialų įsakymą iš Maskvos, J. Žemaitis buvo nugabentas į Maskvą pas Lavrentijų Beriją ir ten tardomas. 1954 m. birželio 1 d. prasidėjo teismas, kuriame J. Žemaičiui skirta mirties bausmė ir konfiskuotas turtas. Nuosprendis įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime.

Beveik po penkiasdešimt metų užmirštas J. Žemaitis grįžo į Lietuvos istoriją ir visuomenės sąmonę. 1995 m. apie J. Žemaitį buvo sukurtas dokumentinis filmas „Ketvirtasis Prezidentas“. 1997 m. vasario 14 d. (po mirties) jis apdovanotas Vyčio kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu, tų pačių metų gruodžio 22 d. jam pripažintas Kario savanorio statusas, o 1998 m. sausio 28 d. suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis.

Paskutinėje savo kalboje J. Žemaitis tvirtino tikintis, kad jo kova buvo teisinga ir bėgant laikui duos vaisius. Tai – pasitvirtino. Lietuva šiandien yra laisva, o šiemet kovo 12 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas Strasbūre paskelbė, kad sovietų represijas prieš partizanus Lietuvos teismai pagrįstai pripažino genocidu. J. Žemaičio-Vytauto kovos istorija buvo priminta Jurbarko viešojoje bibliotekoje vykusioje konferencijoje.

Ieško vizijos

J. Žemaičio 110-ųjų gimimo metinių renginį organizavusi Jurbarko kultūros centro Eržvilko skyriaus meno vadovė Lina Lukošienė džiaugiasi, kad pagaliau vienas pagrindinių pasipriešinimo vadų ir jo vadavietė Šimkaičių girioje pradeda sulaukti deramo dėmesio.

„Didžiausia mūsų bėda, jog kol kas niekaip neišgryniname idėjos, kaip vadavietę įamžinti, kas čia turėtų būti. Vieni nori monumentų, kiti mato technologijas. Aišku tai, kad prieš pradėdami daryti ką nors esminio, pirmiausia turime visi dėl to susitarti“, – sakė L. Lukošienė.

Vienas iš darbų, kuriuos būtinai nori padaryti bunkerio prižiūrėtojai – sutvarkyti taką iki vadavietės. Nors atkarpa, kurią reikia nueiti mišku, nėra ilga, dėl nelygumų ji sunkiai įveikiama vyresnio amžiaus žmonėms.

„Galvojome įvairius variantus, tačiau linkstame prie to, kad pilsime tinkamą skaldą, kuri viską išlygins, o po metų net nesimatys, kad ten kažkas buvo daryta“, – sakė L. Lukošienė.

Lengviau įveikiamas takas – ne vienintelis planas. Dar viena bendramintė ir J. Žemaičio atminimo puoselėtoja Erika Žievienė ruošiasi padaryti didžiulius baltų paukščių siluetus. Jie turėtų atsirasti šalia takelio ir rodyti kelią iki bunkerio. Ant paukščių menininkės planuoja užrašyti ištraukas iš partizanų priesaikos.

 Per tradicinį Juodojo kaspino dienos minėjimą rugpjūčio 23-ąją tako pradžioje turėtų būti atidengta tautodailininko Sauliaus Jociaus medinė skulptūra. Taip pat, jei pavyks surinkti lėšų, svarstoma ir apie didžiulio partizaniško, dvigubo, kryžiaus iš akmenų statybą. Tiesa, kryžiaus vieta dar neaiški. Prie bunkerio ir šalimais jis netilps. Todėl Marijos svarstoma paminklą statyti kiek tolėliau, kad jis atvykstantiesiems rodytų kelią į vadavietę.

„Dar norime pakeisti bunkerio dangtį, kad jis ne pasikeltų, o nusistumtų ir tai galėtų padaryti ne tik fiziškai stiprūs, bet ir vyresnio amžiaus žmonės. Norime įrengti ir aukurą. Galbūt tą padaryti irgi pavyks geraširdžių žmonių dėka“, – pasakojo L. Lukošienė.

L. Lukošienė džiaugiasi, kad šįkart renginyje dalyvavo generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnai. Jie ne tik per renginį pagerbė partizanų atminimą, bet ir pažadėjo visokeriopą paramą puoselėjant Laisvės kovų atminimą.

Kol svarstoma ir tariamasi, kaip įamžinti Laisvės kovų atminimui svarbią erdvę, vadžgiriškiai kasmet kviečia į tris renginius. Du jų vyksta prie bunkerio – kovo 15-ąją J. Žemaičio gimimo metinės, o rugpjūčio 23-ąją Juodojo kaspino dienos minėjimas. Svečiai Vadžgirio kultūros centre laukiami ir lapkričio 26-ąją, minint J. Žemaičio sušaudymo dieną.

Lukas PILECKAS



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook