Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Baltijos kelias mus vienija ir šiandien (video)

Baltijos kelias mus vienija ir šiandien (video) (0)

2019-08-23

Prieš trisdešimt metų Baltijos kelias tapo aukščiausiu trijų Baltijos šalių tautų – lietuvių, latvių ir estų – pakilimu už laisvę, už šių valstybių nepriklausomybę. Į Baltijos kelią, reikalaudamos panaikinti Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes – sovietinę okupaciją – šios tautos pakilo pasauliui rodydamos savo pasiryžimą ir vienybę, laisvės troškimą.

Apie pasirengimą Baltijos keliui, apie veiklą iki šios akcijos pasakoja vienas iš Baltijos kelio koordinatorių, vėliau vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų ir Parlamento nuo 1991 m. sausio sovietinės agresijos gynėjų Antanas KLIUNKA

Baltijos kelio priešistorė buvo tokia. Jau 1989 metų vasario 15-osios vakare per iškilmingą Vasario 16-osios minėjimą Kaune, vykusį Kauno muzikiniame teatre, Lietuvos Sąjūdžio Seimas, spaudžiamas Kauno Sąjūdžio narių, priėmė deklaraciją, kurioje žodį suverenitetas pakeitė žodžiu Nepriklausomybė.

To laukė ne tik iškilmingame minėjime dalyvavę Lietuvos laisvės lygos nariai, politiniai kaliniai, bet ir prie Muzikinio teatro gausiai susirinkę kauniečiai. Iškilmingame minėjime prabilus Kazimieros Prunskienės iš Europos Parlamento atvežtam KGB agentui Algirdui Klimaičiui-Kliugeriui apie Lietuvos suverenitetą Sovietų sąjungoje, kilo toks triukšmas, kad atrodė, jog tuojau nukris balkonas, kuriame sėdėjau kartu su Lietuvos laisvės lygos nariais.

Visi supratome, kad neišvengiamai artėja akimirka, kai Lietuva skelbs Nepriklausomybę nuo Sovietų sąjungos. Taigi, Lietuvos Sąjūdis Nepriklausomybę de facto paskelbė Kaune vėlų 1989 metų vasario 15-osios vakarą. De jure tą padaryti galėjo tik visos lietuvių tautos mandatą gavusi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba.

Šiam žingsniui reikėjo parengti ne tik Lietuvos žmones, bet ir pačių didžiausių pasaulio valstybių vadovus, kurie iš Baltijos valstybių liaudies frontų reikalavo netrukdyti Sovietų sąjungos vadovams vykdyti „perestroiką“ – tuomet Sovietų sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo propaguojamą ir diegiamą persitvarkymą Sovietų sąjungoje.

Todėl bet kokia mūsų Sąjūdžio lyderių užuomina apie Nepriklausomybę sulaukdavo jų neigiamos reakcijos. Pamenu, kai 1989 metų vasarą Vokietijoje, Hiutenfelde, lietuvių Vasario 16-osios gimnazijoje, susitikau politologą, tuomet Laisvosios Europos radijo korespondentą Kęstutį Girnių ir man pradėjus kalbėti apie Lietuvos Nepriklausomybę, jis pasišaipė ir pareiškė, kad mes apie tai net nesvajotume. Man tą girdėti iš Laisvės radijo žurnalisto tuomet buvo labai netikėta.

O mes, sąjūdiečiai, į tokius „pamokslus“ nekreipėme dėmesio, nes sovietinės okupacijos išvarginta tauta troško laisvės. O geresnio preteksto nustebinti demokratinio pasaulio visuomenę ir sukrėsti okupantus nebuvo, kaip tik klastingo Vokietijos ir Sovietų sąjungos Molotovo-Ribentropo pakto, kuriuo du grobikai pasidalijo Lenkiją, Baltijos valstybes ir Suomiją, 50-mečio minėjimas.

Idėjos nuo Vilniaus iki Talino susikibti rankomis visų Baltijos šalių žmonėms autoriai buvo Estijos Liaudies fronto nariai. Prieš tai mes jau buvome surinkę 1,5 mln. parašų po reikalavimu, kurį inicijavo Lietuvos laisvės lyga, panaikinti gėdingo Molotovo-Ribentropo suokalbio pasekmes ir juos nuvežę į Maskvą.

Pradžioje Lietuvos Sąjūdžio vadovai Baltijos kelio idėją vertino skeptiškai, kaip neįgyvendinamą planą. Tačiau vis tik Sąjūdžio vadovai nusprendė susitikti su visų Lietuvos miestų ir rajonų Sąjūdžio tarybų nariais ir išsiaiškinti, ar surengti Baltijos kelią mūsų jėgoms. O Sąjūdžio juodadarbiai entuziastingai pareiškė: darom! Tada visas jėgas nukreipėme akcijai, pavadintai „Baltijos kelias“, pasiruošti.

Iki rugpjūčio 23-iosios likus dešimčiai dienų mes, atsakingi už Baltijos kelio organizavimą, su Sąjūdžio Seimo tarybos nariais, būsimaisiais Nepriklausomybės akto signatarais Aleksandru Abišala ir Algimantu Norvilu, sėdome į mažą rusišką autobusą PAZ ir važiuodami nuo Vilniaus iki Latvijos sienos dalijomės automagistralės kilometrus.

Dalindamiesi kelio atstumus Lietuvos rajonų Sąjūdžio koordinatoriai jau galvojo, kaip reikėtų tą akciją įamžinti, kažką palikti atminimui. Jurbarko sąjūdiečiai savo ruože pastatė medinį kryžių, prie kurio niekada nevysta gėlės.

Raseinių rajono sąjūdiečiai taip pat pastatė labai originalų kryžių. Tai nukaltas metalinis kryžiussaulutė, įtvirtintas ant didžiulio lauko akmens. Šis kryžius vietinių gyventojų taip pat labai prižiūrimas ir puošiamas ne tik dėl Baltijos kelio atminimo, bet ir dėl to, kad čia 1949 m. spalio 10 d. žuvo vienas Aukštaitijos partizanų vadų Bronius Jokubonis-Stiklas.

Tą kryžių, be jokio užmokesčio, per dvi paras nukalė raseiniškis kalvis Alvydas Bertulis. O praėjus kelioms dienoms po Baltijos kelio raseiniškiai sulaukė netikėto svečio iš Kaliningrade leidžiamo sovietų armijos laikraščio ,,Zvezda“. Korespondentas netrukus apie juos, lietuvių „nacionalistus“, parašė juodinantį straipsnį ,,Kuznec kujot“ („Kalvis kala“). Beje, vėliau mudu su kalviu Alvydu ir su jurbarkiečiais 1991 m. sausio mėnesį kartu gynėme Lietuvos parlamento pirmąjį aukštą.

Atvirai prisipažinsiu, kad organizuodami Baltijos kelią, nesitikėjome tokio didelio žmonių pakilimo. Stebuklas įvyko visų Lietuvos žmonių ir jūsų, Jurbarko krašto žmonės, dėka – 1989 metų rugpjūčio 23 d., 19 val. mes tapome 650 km besitęsiančios nuo Vilniaus iki Talino gyvosios grandinės dalimi.

Kas dalyvavo Baltijos kelio akcijoje, niekada jos neužmirš. Trečdalis autobusų, vežusių žmones, dėl neįtikėtinų kamščių pakeliui, nes pajudėjo beveik visi Lietuvos žmonės, ties Ukmerge įstrigo, todėl savosios Baltijos kelio vietos nepasiekė. Autobusais keliavę žmonės suformavo gyvą grandinę ten, kur juos sustabdė kamščiai.

Demokratinis pasaulis nuščiuvęs stebėjo, ką mažos laisvę mylinčios Baltijos tautos padarė. Pasirodo, kad Baltijos kelią iš kosmoso filmavo net JAV ir Kinijos palydovai. O JAV, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai, pamatę savo valstybių žmonių nuotaikas, pritilo.

Sovietų sąjungos Komunistų partija mus eilinį kartą pasmerkė. Galbūt tą žinodamas, Lietuvos komunistų partijos lyderis Algirdas Brazauskas tuomet net nedalyvavo Baltijos kelyje. Bet laisvės upės jau nebuvo galima užtvenkti. Baltijos valstybių žmonės pajuto savo jėgą ir patikėjo Nepriklausomybės atkūrimu. Teliko tik laiko klausimas.

Todėl tikiu, kad praėjus 30 metų nuo Baltijos kelio stebuklo, ir Jurbarko karšto žmonės, o ypač jaunimas, rugpjūčio 23-ąją, 18 val. susirinksime Baltijos kelyje, kad dar kartą patirtume tą nepakartojamą vienybės, bendrumo ir nepriklausomybės troškimo jausmą, primindami pasauliui, kad istorinis atminimas gyvas ir kad mes esame pasirengę ginti savo laisvę.

Minėdami Baltijos kelio 30- metį, mes, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos gynėjai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai ir savanoriai kartu su Lietuvos baikeriais vešime ugnį, įžiebtą Kaune prie Nežinomo kareivio kapo, ir uždegsime visų Lietuvos rajonų sąjūdiečių laužus visame Baltijos kelyje. Po to visi norintieji galės prisidėti prie kolonos ir keliauti iki Latvijos sienos, kur Saločiuose susitiks su Lietuvos ir Latvijos prezidentais.

Baltijos kelyje tylos minute pagerbsime jau į amžinybę iškeliavusius Sąjūdžio eilinius pirmeivius, kurie, tuomet rizikuodami savo darbo vietomis, negailėdami asmeninio laiko, sveikatos, darė viską, kad priartintų Lietuvos Nepriklausomybę. Tikiu, kad prie Baltijos kelio akcijos prisidės ir Jurbarko rajono savivaldybė, o visi norintieji 18 val. galės dalyvauti uždegant Baltijos kelio Jurbarko krašto laužą.

Antanas KLIUNKA



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook