Balsavimas

Ar pritartumėte Vidos Rekešienės ir Dariaus Juodaičio grįžimui į rajono politiką?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

„Bangų mūša“ tremtinių likimus tebeplaka ir šiandien

„Bangų mūša“ tremtinių likimus tebeplaka ir šiandien (1)

2019-04-30

Jų kaskart vis mažiau ir mažiau susirenka paminėti skaudžių savo gyvenimo įvykių. Vieni, palikę iškentėtą vargą ir prisiminimus, jau išėjo Anapilin, kiti jau negali ateiti, dalis trečiųjų – pačių jauniausiųjų – nenori prisiminti savo murzinos ir skurdžios vaikystės. Visi jie – tremtiniai. Vieni Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą kaip „banditai ir tarybinės liaudies priešai“ kartu su tėvais išvežti dar vaikai ar net kūdikiai, kiti gimę ten, „plačiojoje tėvynėje“, – Sibiro taigoje ar Kazachstano stepėse. Tačiau visus juos sieja vienas dalykas – neteisybės kartėlis ir skausmas, lydintis visą gyvenimą. Už ką?

Išvalyti Lietuvą okupantams

Kovo 25-ąją sukako 70 metų nuo tos dienos, kai buvo pradėtas vykdyti vienas didžiausių pokario metų lietuvių tautos genocido etapų – didysis trėmimas kodiniu pavadinimu „Priboj“ („Bangų mūša“).

Tai buvo ne pirmas trėmimas. Lietuvius į Sibirą vežti pradėjo dar 1941-aisiais, praėjus tik metams nuo pirmosios sovietinės okupacijos pradžios. Tačiau „Priboj“ buvo pats masiškiausias ir tęsėsi iki 1949 m. vidurvasario.

Nors per kelias pirmąsias akcijos dienas buvo suimta ir išvežta pagrindinė masė pasmerktųjų – beveik 30 tūkst., tačiau kaip tik šiomis dienomis sukanka septyniasdešimt metų, kai sovietinės žmonių likimų traiškymo girnos sukosi visu smarkumu: gaudė nuo tremties pabėgusius ir pasislėpusius lietuvius ir grūdo į dėžes ant geležinių ratų – gyvulinius vagonus.

1949 m. kovo pabaigoje iš okupantų panosės pavyko dingti beveik 14 tūkst. į tremtinių sąrašus pakliuvusių gyventojų. Jie slapstėsi, juos – gaudė, bandančiuosius vėl pabėgti – šaudė. Per 1949 m. balandžio mėnesį sovietiniai saugumiečiai, specialiai šiai akcijai vykdyti atsiųsti kariškiai, vietiniai stribai, komunistų partijos ir naujosios valdžios aktyvistai surado ir ištrėmė daugiau kaip 3 tūkst. bėglių.

Jų – vis mažiau

Paminėti didžiojo trėmimo 70-metų sukaktį kovo 25-ąją į Jurbarko kapines prie paminklo tremtiniams, politiniams kaliniams ir laisvės kovų dalyviams susirinko tik nedidelis būrelis. Pačių minėjimo organizatorių buvo ir ateityje bus gerokai daugiau, negu išlikusių tikrųjų tremtinių. Nes jų jau nėra, arba kojos jau neklauso į minėjimus vaikščioti. Kartėlio ir graudulio ašarą tenka nuryti gulint senatvinių ligų patale. Gerai, kad jaunesni prisimena. Dar prisimena. O praeis kokios penkios dešimtys metų – liks tik dokumentai ir tolima skaudi, jau nė vieno nepalietusi, praeitis, maždaug kaip mums dabar 1863 m. sukilimo ar net Pirmojo pasaulinio karo aukos ir kančios.

Aukomis grįstas kelias

Laisvės ir nepriklausomybės kelias lietuvių kančiomis ir aukomis grįstas. Todėl ne vienas nubraukia ašarą, kai savo likimus pasakoja Ada Baublienė, Erna Petruitienė ar Vilūnė Toliušienė. Ką turi jausti motina, kai tremiamą šeimą ginkluoti vyrai susodina į vežimą, bet per sumaištį pasimeta penkerių metų mergaitė, ir stribai ją pamiršta. Kai vežimas pajuda, jį lydi sargybiniai, mergaitė iš slėptuvės išlenda, puola bėgti paskui vežimą ir šaukia: „Mama! Mama!“. O vežime motina stribams klykia: „Čia ne mano vaikas! Palikit tą mergaitę!“ – vildamasi, kad nors ji išliks, kas nors priglaus, užaugins, dukters bando išsiginti tremiama motina.

Nurodymai – iš Maskvos

Didysis 1949 metų trėmimas buvo kruopščiai suplanuotas ir vienu metu pradėtas vykdyti visose trijose okupuotose Baltijos valstybėse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Tikslas – naikinti šias tautas, atsiradusią erdvę užpildyti kitataučiais, pakirsti nacionalines šaknis, sunaikinti kultūrą, tuos kraštus surusinti. Dėl to 1949 m. sausio 29 d. TSRS Ministrų Taryba priima nutarimą dėl gyventojų trėmimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.

Iš Maskvos gavę tokį nurodymą Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (tuomet vadintos MGB, rus. – ministerstvo gosudarstvennoj bezopatnosti) ėmėsi sudarinėti pasiturinčių ūkininkų, vadintų „buožėmis“, „banditų“, „nacionalistų“ ir kitų numatomųjų ištremti sąrašus. Sudarydami įvaizdį, kad Lietuva vis dar kažkiek savarankiška TSRS respublika, Lietuvos TSR Ministrų Taryba tų metų kovo 19 d. priima nutarimą „Dėl buožių iškėlimo iš Lietuvos TSR teritorijos“ ir šią akciją įvykdyti paveda MGB. Šiuo nutarimu į tolimus Sovietų sąjungos rajonus numatyta iš Lietuvos visam laikui ištremti 6 tūkst. šeimų.

Vėliau suabejota, kad ištremti tiek šeimų – gal per mažai? Kaip į tai pažiūrės Maskvoje? Juk šeimininko nurodymus reikia ne tik įvykdyti, bet ir viršyti. Tuo labiau kad Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko M. Gedvilo ir Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto sekretoriaus A. Sniečkaus pasirašytame bendrame abiejų institucijų nutarime nurodyta ištremtųjų turtą panaudoti „kolchozams“ steigti. Todėl TSRS MGB įgaliotinio Lietuvoje J. Jedunovo ir LTSR  saugumo (MGB) ministro N. Gorlinskio patvirtintame „Bangų mūšos“ plane nurodyta ištremti 8500 šeimų: 6000 ūkininkų ir 2500 – partizanų ir jų rėmėjų šeimų. Vėliau pasirodys, kad ir tai – ne pabaiga.

Akcijai kruopščiai pasiruošta

Tokio dydžio trėmimui reikėjo gerai pasiruošti. Sudaryta beveik trys tūkstančiai (2835) operatyvinių grupių tremiamiesiems suimti: viena grupė – trims šeimoms, o didesniuose miestuose po grupę konkrečiai šeimai, nes mieste lengviau pasislėpti. Sulaikymo grupė: operatyvinis MGB darbuotojas, du kareiviai ir trys partiniai, tarybiniai ar komjaunimo aktyvistai. Vien Lietuvoje sulaikytiesiems pervežti numatyta 1716 automobilių, 1302 vagonai iš kurių numatyta suformuoti 21 tremtinių ešeloną. Gyventojus suiminėti buvo nurodyta 2050 LTSR MGB operatyvinių darbuotojų. Tačiau vien sovietinėje Lietuvoje buvusių represinių pajėgumų nepakako, todėl iš kitur buvo atsiųsta 330 TSRS MGB darbuotojų, beveik dešimt tūkstančių MGB kariuomenės kareivių ir karininkų, mobilizuota daugiau kaip pusantro tūkstančio tuometinės Lietuvos TSR MVD (vidaus reikalų ministerijos, rus. – ministerstvo vnutrennich del) darbuotojų ir pasienio kariuomenės kariškių, daugiau kaip 7 tūkst. stribų, 9500 partinių-tarybinių aktyvistų.

Kodėl negelbėjo partizanai?

Tuo laiku Lietuvoje vyko ypač stiprus ginkluotas pasipriešinimas, nes tauta jau suprato 1941-ųjų pamokas. Todėl ir šiandien kyla natūralus klausimas ir net priekaištas, kodėl partizanai nesutrukdė trėmimui, nesprogdino geležinkelių, neužėmė traukinių stočių, nesulaikė ešelonų ir nesudarė sąlygų bent daliai tremtinių pabėgti?

Tai, kad gali būti tokių bandymų, puikiai suprato ir okupantai. Todėl jau 1949 m. pradžioje prieš antisovietinį pogrindį buvo surengtos stiprios karinės operacijos, kad partizaninė kova būtų prislopinta, išblaškyta, kovotojai turėtų slapstytis, negalėtų sudaryti didesnes grupes stoti į atvirą kovą su trėmimus vykdančia MGB ir kitų rūšių kariuomene.

Tuo tarpu partizanai kaip tik 1949 m. pradžioje sutaria įkurti vieningą pasipriešinimo frontą: vadų suvažiavime priima 1949 m. Vasario 16-osios Deklaraciją ir įkuria vieningą kovinę organizaciją – Lietuvos laisvės kovos sąjūdį.

Kai kurios partizanų grupės vis tik bandė trėmimą sutrukdyti. 1949 m. balandžio 4 d. MGB pažymoje nurodoma, kad operacijos „Priboj“ metu kovo 25-28 dienomis užregistruota 11 partizanų atakų, kurių metu 7 asmenys nužudyti, 2 sužeisti, apšaudytos trėmimus vykdžiusios operatyvinės grupės, nutraukomos telefono linijos ir nupjaustomi stulpai.

Išbandytas rusiškas metodas

Palaužti lietuvių tautą okupantai pasitelkė seną, sovietinėje Rusijoje dar nuo 1930 m. įvairioms socialinėms grupėms izoliuoti taikomą būdą – gyventojus priverstinai visam laikui iškeldinti į mažai apgyvendintas Sovietų sąjungos vietas, ten juos panaudoti kaip nemokamą darbo jėgą, kol pabaigs savo kančių kelią. Nuo to laiko iki 1953 m. Sovietų sąjungoje toks likimas ištiko apie 6 mln. įvairių tautų ir etninių grupių žmonių. Todėl ir iš Lietuvos pokaryje buvo tremiamos pasipriešinimo kovotojų šeimos, ūkininkai, inteligentai, visi, bent kiek aktyviau galėję išlaikyti lietuvybę ir nepriklausomybės idėją. Be to, masiniu 1949 m. pavasario trėmimu okupantai siekė ir kito tikslo – nuskurdinti kaimą, kad nebūtų kam priešintis, o iš ūkininkų atimtus gyvulius, pastatus, padargus ir kitą turtą panaudoti naujai tvarkai kaime – kolūkiams steigti.

Trėmimo planas viršytas

Kadangi operacijos pradžioje, kovo pabaigoje, daliai tremiamųjų, daugiau kaip 13 tūkst., pavyko pasislėpti, kad būtų įvykdytas planas, skubiai imamasi rezervinių tremtinių šeimų, kurių kovo 25-osios ir kelių vėlesnių dienų sąrašuose nebuvo. Trėmimai tęsėsi visą 1949-ųjų balandį ir vėliau. 

Praėjus kelioms dienoms nuo trėmimo operacijos pradžios LKP(b) Centro komiteto biuras išklauso Lietuvos TSR MGB ministro N. Gorinskio informaciją apie trėmimo eigą ir palankiai įvertina MGB organų veiksmus susidorojant su Lietuvos gyventojais. Jau kovo 29 d. A. Sniečkaus pasirašytame biuro nutarime tvirtinama, kad buožių ir banditų šeimų ištrėmimas vyko organizuotai, dėl to respublikoje išaugo kolūkiečių, vargingųjų ir vidutinių valstiečių aktyvumas, kaimo žmonės rašo pareiškimus stoti į kolūkius.

Štai kaip okupuotoje šalyje ugdomas „piliečių sąmoningumas“: trėmimai tęsiami, visą balandį gaudomi pabėgusieji ir grūdami į vagonus, o 1949 m. gegužės 17 d. LKP(b) Centro komiteto sekretorius A. Sniečkus atsiskaito Maskvai. Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto sekretoriui Malenkovui praneša kovo 25-28 dienomis vykdyto trėmimo ir vėlesnio papildomo trėmimo rezultatus: ištremtos 9503 šeimos (32270 asmenų, iš jų 10438 vyrai, 12978 moterys, 8854 iki 15 metų).

Lietuvos komunistinė valdžia Maskvoje gali pasigirti: „Priboj“ planas įvykdytas ir gerokai viršytas! Ešelonai iš geležinkelių stočių su lietuviais jau dunda į Sibirą!

Šie didžiuliai lietuvių tautos netekties skaičiai – statistika. Tačiau už kiekvieno – atskiras likimas, asmeninė tragedija. Vien „Bangų mūša“ nusinešė daugiau kaip 32 tūkst. likimų. Sulaužytų, sutryptų. Todėl žmogus, kol gyvas, to pamiršti negali. To negali pamiršti ir lietuvių tauta, kai dalis jos žmonių tolesnio gyvenimo metus skaičiavo Rusijos Krasnojarsko krašte, Novosibirsko, Omsko, Tomsko, Irkutsko, Amūro srityse ar ledo kaustomose salose prie Arkties vandenyno, kur kankinosi 1941-ųjų ir vėlesnių trėmimų aukos.

„Bangų mūša“ buvo pats didžiausias, bet ne paskutinis trėmimas. Ir kas šiandien suskaičiuos, kas papasakos tuos tūkstančius konkrečių likimų, tragiškų, ar ne tokių skaudžių, tačiau kiekvieną, su tremtimi susijusį, visą gyvenimą lydintį. Štai tik vienas likimas iš daugelio.

Jos vardas – O

Jos vardas O. Ji – tremtinė. Vardas tik toks, kad nenori viešai atskleisti savo tapatybės, nes jos netrėmė. Ištrėmė motiną, devyniolikmetę. O ji gimė Sibire, taigoje, tremtinių gyvenvietės barake, kur žiemą labai šalta, kur pūgos tokios baisios, kad barako stogą užpusto, o per trumpą vasarą tuntai taigos uodų puola siurbti tavo kraujo. Jos gimtinė – Rusijos taiga. Nors jos netrėmė, tačiau tremtinės dukters vaikystė visai ne vaikiškais dalykais lydėjo.

Ten jos motina, tremtine lietuve, susižavėjo jaunas sargybos karininkas. Slapta kiek galėjo, šelpė. Ji jam taip pat nebuvo abejinga. Karininkas rusas vedė tremtinę lietuvę. Tada atsirado ji, kurios vardas O. Prabėgo metai, kiti – gimė sesuo.

Gyvenimo atskirame namelyje beveik neprisimena. Atmena tą dieną, kai tėvas kažkodėl namo neparėjo. Tik paaugusi sužinojo – tada jį suėmė ir jis pradingo. Mama dar gavo porą tėvo laiškų iš lagerio, o vėliau – jokios žinios. Nežino, už ką suėmė. Gal už tai, kad vedė tremtinę, kad padėjo? O gal ką nors prieš valdžią pasakė. Juk matė, kokie čia „banditai“ ir „liaudies priešai“ atvežti.

Greitai po tėvo suėmimo mamą su dviem dukromis iš namelio išmetė atgal į tremtinių baraką. Gyveno skurdžiai, tačiau ten taip gyveno visi. Kai mama išeidavo į taigą medžių kirsti, jas palikdavo vienas.

Tą dieną buvo labai šalta. Jos, dvi mažos mergaitės, labai norėjo sušilti. Tad sumanė kambarėlyje iš daiktų ir skudurų susikrauti „palapinę“, o joje užsikurti mažą mažytę ugnelę – bus šilčiau.

Kai padegė, maža ugnelė staiga virto didele. Išgelbėjo gretimame barako kambarėlyje gyvenusi senutė tremtinė, kurios į taigą kirsti medžių jau nevarė. Visai ne vaikiškas pasišildymo reikalas baigėsi laimingai.

Atgal, į Lietuvą, kurioje nelaukė

Kai paleido iš tremties, ji buvo ketvirtokė. Mokėsi ten, Rusijoje. Su mama grįžo, o gyventi nebuvo kur – buvusi mamos sodyba nacionalizuota, ten apgyvendinti tarybiniai kolūkiečiai. Reikėjo ieškotis vietos. Teko prašytis pas žmones „ant kambario“, mamai su dviem mažais vaikais sunku įsidarbinti.

Darbą gavo kolūkio fermoje, tad karvių melžti išeidavo dar naktį. Ketvirtokei kas rytą keletą kilometrų reikėjo į mokyklą. Netraukė į ją. Lietuviškai kalbėjo prastokai, tad vaikai šaipėsi: „Ruskė! Ruskė! – pravadržiavo.

Ji verkė. Tie užgaulūs žodžiai gėlė skaudžiau, nei taigos uodai į nuogas blauzdas. Vaikiškas protas kuždėjo: „Ko mes čia atvažiavom? Tas pats vargas ir dar užgauliojimai. Ar ji kalta, kad iki šiol turėjo mokytis rusiškai, kad jos pavardė rusiška? Ten nors niekas neužgauliojo. Visi vaikai tokie. O čia?“

Išgirdęs pravardžiuojant mokytojas pašaukė vaikus ir griežtai pasakė: „Ji tokia pat lietuvė, kaip ir jūs. Tik už jus kelis kartus nelaimingesnė. Kai užaugsit, suprasit. Kad daugiau negirdėčiau. O lietuviškai – išmoks.“

Mokytojas daugiau nieko neaiškino. Suprantama, kodėl. Juk ir paaiškinti negalėjo, nes apie tremtį – šiukštu, tyla. Jos nėra ir nebuvo.

Tai tik viena, jau paskutinės kartos tremtinės, istorija iš daugelio tūkstančių. Vien per didįjį 1949 m. kovo 25-ąją prasidėjusį trėmimą į Rusijos gilumą ištremta apie aštuonis su puse tūkstančio vaikų, kurių likimas tapo visai ne vaikiškas.

Savo likimus ant Lietuvos laisvės aukuro klojo ne tik suaugusieji, vaikai ar kūdikiai, bet ir ten, Sibiro taigose ar Kazachstano stepėse, gimusieji. „Bangų mūša“ jų likimus ir šiandien tebeplaka.

Gintautas Šimboras

Rašinyje panaudoti www.archyvai.lt viešai skelbiami duomenys.



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook