Balsavimas

Ar pritartumėte, kad Dainių pelkėje būtų kasamos durpės?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

„Humaniškiausia santvarka“ traiškė jurbarkiečių likimus

„Humaniškiausia santvarka“ traiškė jurbarkiečių likimus (0)

2019-02-06

Pirmoji sovietinės okupacijos auka Vertimuose – aktyvus mokytojas Juozas Reičiūnas. Jis suimtas ir ištremtas į Sibirą 1941 m. birželio 14 d. Atbuvęs jam skirtą tremties laiką, gavęs leidimą bei dokumentus grįžti į tėvynę, mokytojas mirė.

Jaunesnioji karta, gyvendama laisvoje ir nepriklausomoje tėvynėje, sunkiai įsivaizduoja, ką dėl Lietuvos laisvės teko išgyventi jų seneliams ir net tėvams. Sveiku protu nesuvokiama, kaip valstybės vardu galima įsiveržti į žmogaus namus, šeimą suimti, kankinti, namus išdraskyti, turtą išgrobstyti. Ir vien todėl, kad tie žmonės buvo darbštūs, įsigiję daugiau žemės, savo rankomis ir kasdieniu sunkiu darbu susikūrę geresnį už kaimo proletarų gyvenimą. Jiems buvo prilipintas vardas – buožė. Ir toks likimas ištiko daugelį Lietuvos žmonių. Taip sovietų valdžia po 1941 ir 1944 metų Lietuvos okupacijų čia pradėjo įgyvendinti jų ideologų skelbtą „humaniškiausią bolševikinę santvarką pasaulyje“.

Ant Lietuvos laisvės aukuro sudėtų likimų pamiršti negalime. Tą dar sovietiniais metais suprato nepriklausomybės idėją puoselėjantys Lietuvos žmonės. Jie jau tuomet rinko įvykių dokumentus, nukentėjusiųjų prisiminimus.

Mūsų kraštietis, rajono Garbės pilietis, su „Šviesa“ dažnai bendradarbiaujantis profesorius Arnoldas Piročkinas pateikė savo velionės žmonos Martos Piročkinienės surinktus dviejų nukentėjusiųjų šeimų narių – buvusių Vertimų krašto gyventojų Simono Švedo ir Salomėjos Lekutytės užrašytus liudijimus.

„Autentika – didelė vertybė“, – sako profesorius. – Tokiuose dokumentuose svarbu ne kaip, o kas užrašyta. Kaip tuomet šie žmonės mokėjo, taip ir parašė.“ Todėl abiejų liudijimų tekstas skelbiamas autentiškas, labiau netaisius nei kalbos, nei skyrybos.

 

Mano tėviškės tragedija

Apie Švedų tragediją sunku ir skaudu aprašyti. 1945 metais VI (birželio) 27 dieną atvažiavo du vežimai žmonių (stribų) ir paskelbė, kad mes areštuoti, o ūkis konfiskuotas. Pasijutom kaip šaltam vandeny. Aš – Simonas, brolis Mykolas ir tėvukai buvom namuos. Įsakė ruoštis – krautis daiktus, drabužius ir pasiimti maisto, bet jie tikrino, ką dedam į maišus. Tie stribai (kaip juos vadindavo) pradėjo plėšikauti. Tėvukas pastebėjo ir pasakė, kad jie kas gera deda dėl savęs. Jie puolė tėvuką ir išvadino buože ir sakė: „Dar tau mažai, dabar tau galas“.

Taip besiderant, besikraunat pasigirdo šūviai, susišaudymas. Tie stribai spruko. Susišaudymas truko neilgai. Mes buvom pasislėpę bulvinėj. Kaip išėjom, praėjo keletas vyrų ir pranešė, kad kuo greičiau pasišalinti, nes tuoj bus kariuomenė. Mes išsilakstėm kur kas.

Kariuomenės atvažiavo 2 mašinos ir prasidėjo darbas. Kiaules 3 št. dideles iššaudė, paršiukai pasiliko. Vištas, kiek galėjo, susigaudė. Karves išvedė, o su arkliais išvažiavo. Taip buvo konfiskuotas mūsų ūkis. Klojimą ir tvartus buvo vokiečiai traukdamiesi susišaudymo metu iš padegamųjų sudeginę.

Tėvuką areštavo pas sūnų Juozapą, kuris gyveno Mantvilių k. Keletą dienų buvo Jurbarke, vėliau išvežė į Raseinių kalėjimą. Brolis Mykolas nešė tėvukui maisto pas Lekučius, kad nuvežtų, nes Lekutis buvo ir Raseiniuos. Beeinat per Mituvos lieptą jį ten areštavo. Kur nuvežė, nežinau, bet vėliau atsirado Raseiniuos. Tos datos nežinau. Mane, Simoną, areštavo beeinat į Žindaičius pas gimines. Taip ir nutrūko zuikio gyvenimas. Nuvežė į Jurbarką. Tą dieną buvo labai skaudu. Mintys lakstė kaip musės – ar gyvent, ar mirt. Pasiliko gyvent.

1945 XII 25 prasidėjo tardymas. Tardytojas buvo lietuvis Jocius Juozas ar Antanas (tai pamiršau) iš Girkalnio. Vaizdavo didelį patriotą, o mane vadino banditu. Pirmieji klausimai tokie: „Kur gyvenai, pas ką? Kur ginklai? Kur banda? Kiek žmonių? Kur tavo broliai? Ar į visus klausimus atsakysi iškart, ar po vieną?“ Aš jam sakau, jei sugebėsiu, tai atsakysiu iš karto. Pagrindinės vietos neturėjau, gyvenau ir miške, ir lauke, ir šiaudų arba šieno kūgy. Kur mano banda? Aš jokios bandos neturėjau, o kas dėl brolių, tai kada konfiskavo ūkį, aš jų nesutikau. Man nebuvo reikalo su jais susitikti, nes jie gyveno pas savo žmonas.

Tada prasidėjo jo darbas. Mušė per galvą, per sprandą su šampolu (kur šautuvų vamzdžius valo). Kankino ir klausė, sakė: „Sakyk teisybę“. Teisybę sakiau tikrą, bet to maža. Reikia sakyti taip, kaip jis nori. Ir buvo pats stipriausias mušimas. Atėjo koks čekistas ir abu stvėrės darbo. Kapojo su šampolu per galvą, per sprandą iki sąmonės netekimo. Tada nutempė į kamerą ir taip ėjo 4 dienas.

Prieš Naujus metus naktį išvežė į Raseinius. Ten ta naktis buvo gera. Kambarys nemažas. Sargybinis, šuo ir aš. Taip sutikom 1946 metus, o ryte Nauji metai. Nuvedė į kamerą, kur buvo žmonių daug. Po poros dienų prasidėjo apklausa tais žodžiais: „Pavardė, vardas, metai, kur jus areštavo? Kur banda? Kur ginklai? Kiek bandoje žmonių? Kas jie tokie? Pagalvokit gerai ir pasakykit visą teisybę“.

Tardytojas buvo rusas. Pavardės neprisimenu. Vertėjas raseiniškė moteris. Pavardės irgi neprisimenu, bet vietos rusė.

Kiekvienos dienos tardymą ir mušimą neįmanoma aprašyti. Per 4 mėn. kankino kiek kam patiko, bet vieną kartą tai mušė iki sąmonės netekimo, nes buvo du tardytojai ir du vertėjai. Visi rusai. Sako: „Sakyk teisybę“.

Aš vis sakau teisybę, bet tos teisybės jie nesiklauso. „Kur gyvenai? Kas maitino? Kas toj bandoj? Kiek žmonių? Kiek ginklų? Kokie ginklai?“ Aš to atsakyti negalėjau, nes nežinojau, juk aš jokioj bandoj nebuvau. Tardytojas sako: „Viską pasakysi.“ O aš sakau, kad jau viską pasakiau ir daugiau nieko nepasakysiu.

Tada jie man pasiūlė gultis ant to suolelio. Matyt, tas suolelis ir buvo dėl žmonių mušimo. Aš nesiguliau savanoriškai. Jie mane norėjo iškart paguldyti, bet dar turėjau kiek jėgų, grūmiausi. Bet jėgos buvo nelygios. Paguldė, nurengė kiek jiems reikėjo ir pradėjo mušti. Du laikė, du mušė ir pasikeisdami. Tol mušė, kol sąmonės netekau. Perpylė vandeniu, aprengė ir nutempė į rūsį, arba į karcerį. Ten šalta. Langas su grotomis, stiklo nebuvo. Kiek aš ten gulėjau be sąmonės, tai nežinau. Bet kai nubudau, tai buvo labai šalta. Šaltis lauke buvo daugiau kaip 20 (dvidešimt) laipsnių. Labai krėtė šaltis, o pasikelti neturėjau jėgų, nes drabužiai buvo prišalę. Ten buvo šlapia. Pagalvojau kaip atsikelti. Reikia sagas atsegti, gal kaip nors išsisuksiu. Taip ir padariau. Išsinėriau iš apsiausto ir atsikėliau. Mat aš gulėjau ant nugaros. Taip manė šeimininkai, kad nereiks manęs tardyti. Būdavo girdėti, kad palieka amžinai.

Dienos būdavo sunkios, o tardymas nesibaigia. Ir taip 4 mėnesius. Kankino visokiais būdais. Baigėsi 1946 IV 30. 1946 VI 17 lauktas teismas. Teisėjas mažai ko ir klausė: „Ar esi kaltas tuo ar kitu klausimu?“ Aš paskiau, kad nekaltas. Keturis mėnesius tardė. Tų klausimų nebuvo. Iš kur jie atsirado? Klausia liudytojos, ar pažinot? Liudytoja atsakė: „Taip, pažinau. Šis kaltinamasis su daug vyrų nužudė ar sušaudė mano vyrą“. Liudytojas Pinaitis Antanas iš Kažemėkų kaimo pasakė teismui, kad mane gerai pažįsta, kad esu geras ir sąžiningas žmogus. Teisėjas atsako taip: „Mums tokių liudininkų nereikia, kas jį teisina. Reikia tokių, kas kaltina“.

Apklausė ir kitus liudininkus – mano brolį Švedą Myklolą, Petro, mano tėvuką Švedą Petrą, Juozo, Lekutį Juozą, Izidoriaus iš Užkalnių k., Stirbį Juozą iš Kažemėkų. Sudarė vieną bylą, kad būtų daugiau banditų.

Mano, Švedo Simono, Petro, liudytoja buvo iš Šimkaičių Šimkuvienė. Gyveno Šimkaičiuose. Po to, kiek girdėjau, gyveno Raseiniuose. Turėjau adresą. Mano draugas iš Norilsko grįžo atbuvęs. Ją surado ir pasakė tą visą reikalą, kad liudijimas buvo neteisingas. Pradėjo verkti, sakė neprisimenanti.

Teismas išėjo į posėdį. Truko 10-15 min. Paskelbė tai: „Švedas Simonas, Petro, gim 1908 IV 23, nubaustas 20 metų katorgos. Švedas Mykolas, Petro, gim. 1924 m., 15 metų kalėti, Lekutis Juozas, I. 10 metų kalėti“.

Toks sprendimas nebuvo lauktas. Teisėjui dar aiškinau, kad neteisėtai nuteisėt mane ir dar kitus žmones. Jis atsako: „Rašykit pareiškimus, bylą peržiūrėsim, arba būsite kartu, vietoj parašysite ir peržiūrės“. Buvo prašyta popieriaus ir pieštuko, bet taip, kaip į sieną. Niekas negalvojo ir nieko negausi, nes tu kalinys ir kartu banditas.

Iš Raseinių mus išvežė į Kauną. Datos neprisimenu. Kalėjimas buvo Kęstučio gatvėje. Numerio nežinau. Iš Kauno išvežė į Vilnių, Lukiškių kalėjimą. Ten prabuvom keletą dienų, ruošė išvažiavimui.

1946.VI. 21 varė iš kalėjimo labai daug žmonių. Sargybiniai buvo kareiviai. Vagonai buvo prasti, nešvarūs, gyvuliniai. Prikimšo pilnus. Tik stovėti, o atsisėsti nė negalvok. Langai užkalti, durys uždarytos ir taip gyvenk, mielas broli, nežinai kur baigsis gyvenimo kelias. Daug kur sustodavo, paimdavo dar daugiau vagonų. Duodavo sriubos, bet ji buvo labai sūri. Duodavo vandens, bet jo neužtekdavo. Vasara buvo labai karšta. Aš susirgau. Mane išvedė į kitą vagoną. Temperatūra pakilo iki 40-42 C. Gydykloje, kuri lydėjo kalinius, vis sakydavo: „Blogai, maliarija“. 10 d. išbuvau vienas. Galvojau, kad kelionė baigta, bet tai ne. Po to sugrįžau į ankstesnį vagoną.

1946 liepos 23 dieną atvykome į Krasnojarską. Nuvedė į lagerį – persiuntimo punktą. Gultai keturių aukštų iš lentų. Maitino blogai. Du kartus per parą. Buvo komisija. Rinko žmones į Norilską. Mano sveikata buvo bloga, todėl mane paliko Krasnojarske. Bet čia buvo dar blogiau. Užėjo lietus, audra. Iš kito barako į mūsų atvarė vagis – kriminalinius. Jie pradėjo muštis su mūsų kaliniais. Pribuvo sargybiniai. Išvarė lauk, išrikiavo ir sargybiniai su tais vagimis atrinko 11 žmonių (jų tarpe ir aš). Nuvedė prie pirties į tokį prūdą ir dar apmušė. Vakare, kai sutemo, mus nuvedė į požeminį karcerį (rūsį). Nurengė viršutinius rūbus (drabužius) ir dar apmušė. Grindys betonas, šlapios, 1-2 cm vandens.

Pirma stovėjom, vėliau susėdome, o kai miegas kamavo, tai ir gulėjom, pasidėję po galva batus. Maitino 1 kart per parą. Pusę lit. sriubos ir 200 gr. duonos. Kitą dieną 1/2 lt. šilto vandens, 200 gr. duonos. Po penkių dienų žmones paėmė į Norilską, o mes likome. 8 tą dieną man pasidarė bloga. Gydytojas išvedė į ligoninę. Kitus paleido. Ten ligonių buvo nemažai. Visi laukė mirties. Maistas blogas, vaistų mažai. Lovų nėra. Guli ant grindų. Blakių milijonai. Ėdė gyvus ir negyvus. Ten išgulėjau 8-10 dienų. Mirė 10-12 žmonių. Man pasisekė. Blakės nesuėdė. Sveikata pagerėjo. Išvežė į Marinsko paskirstymo punktą. Tai buvo VIII mėn. Ten buvo neblogai. Maitino geriau, kaip Krasnojarske ir blakių nebuvo. Po 10-12 dienų vėl kelionė. 90 km pėsti. Išėjom po pietų ir ėjome, kol pradėjo temti. Užvedė į lagerį, pamaitino – bulvių po 200 gr.

Rytą taip pat bulvių po 200-500 gr. Išėjome. Ėjome greit, kad pasiektume būsimą lagerį. Nepriėjus 20-30 km man pasidarė bloga. Kojos ėmė manęs neklausyti. Mane paėmė į vežimą. Sargybinis šuo ir aš. Perlijo, pradėjo purtyti šaltis.

Lageris. Skaičiuoja žmones. Vieno trūksta. Pusė val. praėjo kol mane priskaičiavo prie žmonių. Jau šeimininkai (lauke) barakas išklotas šiaudais, bet jie šlapi. Man blogai. Purto šaltis. Prašau draugo nuo Zarasų, tokio Kazimiero (Juškenio?). Jis sako: „Palauk ryto“. Prašau kito. Jis 5 pulke būgną mušdavo. Jis man nė žodžio nepasakė, atvedė daktarą. Daktaras paėmė už rankos ir sako: „Imk savo maišelį ir einam“.

Aš nepaėjau. Daktaras už vienos parankės, kaimynas už kitos ir nutempė mane į ligoninę. Davė vaistų, statė taures. Nustatė, kad abiejų pusių plaučių uždegimas. Daktaras išvažiavo į Marinską vaistų. Kelias ilgas. Su jaučiais neina greit. Pasibudau, žiūriu stovi dvi moterys: lenkė tremtinė profesorė ir ligoninės viršininkė. Vienų kitai sako, tai priešmirtinis pagerėjimas.

Aš priešmirtinėj palatoj. Pašaukė daktarą, kad duotų vaistus kas 2 val. Po paros ar kitos mane išvežė į kitą palatą prie krosnies. Davė 2 antklodes, įsakė nesikelti. Vaistų davė daug ir taures statė. Valgyti nieko negalėjau, tik rūgusio pieno ir bulkutę.

Kada temperatūra sumažėjo, išrašė iš ligoninės į brigadą vatos verpti. Čia dirbo silpnesni. Pabuvau gal mėnesį ar du. Po to išvežė statyti namus. 1947 liepos mėn. išvežė į Krasnojarską. Iš ten laivu iki Norilską 400 km. Norilske paskyrė į statybą, bet neilgai.

Turėjau traumą. Užgriuvo akmenys. Labai sumušė, bet nesulaužė. Gydytojai laikė 10 d. ligoninėje. Po to mane ir daugiau kalinių išsiuntė į kitą lagerį pasitaisyti, papenėti. Po 2-jų mėnesių (...?) ir pradėjau ruoštis cemento fabriko statybai. Darbas buvo labai sunkus. Amžino įšalo žemė. Įrankiai: kastuvas, laužtuvas, kūjis ir ... Sunku ir rašyti, sunku ir pagalvoti. 12 val. dirbti, du kartus valgyti.

Duobes iškasėm. Dirbo gal 100 kalinių. Pavasario, gegužės mėn. prasidėjo betono darbai. Per du metus pastatėm du korpusus. Be kranų, be technikos. Rankų darbas.

Parinko maždaug 100 žmonių dirbti cemento fabrike. Papuoliau ir aš. Dirbau nuo 1950 m. iki 1953 m. Nuo tų metų kalinių gyvenimas pagerėjo, nes Stalinas nustojo žmones žudyti. Jeigu jis ir toliau būtų valdęs, mažai kas būtų likę. Jis žudė ir savus, ir kitus. Kas ne su mumis, tas liaudies priešas ir nuo žemės paviršiaus.

1954 m. dirbau baldų įmonėje. 1955 m. pradėjo mokėti pinigus. Ir užskaitymai buvo. Kas gerai dirbo, užskaitydavo 2 dienas, 1956 m. dirbau (...) butų valdyboje. 1958 VIII kas buvo be šeimos išvežė į Sibirą į Taišetą. Ten buvo neblogai. Maistas geresnis ir oras geras. Bet neilgai teko ten gyventi. Tautiečiai susipažino su juristu. Prašiau, kad parašytų skundą, kad aš sėdžiu 13 metų, net būdamas nekaltas. Atsakymas, kad teisingai teistas. Paskui rašiau kitu adresu Pabaltijo apygardos bylų kolegijai. Ryga. 1959 VIII 29 mane paleido. Atbuvau baudą 12 metų 6 (nebaigtas sakinys).

1960 VI 20 grįžau į Lietuvą. Čia mane priėmė ne taip gerai. Priregistruoti nenorėjo. Buvo labai sunku gauti darbą. Reikėjo 5 metus dirbti, tai tik tada įrašė į eilę kooperatinį butą gauti. 1966 gavau butą ir gyvenu savo pastogėje.

Likit sveiki, brangūs žmonės ir buvę kaimynai.

Salomėjos Lekutytės liudijimas

1923.I.2 gimiau didelėj šeimoje, kur viso buvome 11 šeimos. Žemės tėvai valdė tik 11 ha. Žinoma, tėvas ūkyje šeimininkauti sugebėjo gerai. Dar gyveno senovės kaime. Buvo žemė rėžiai. Kaimynas turėjo dukart daugiau žemės kaip mūsų tėvas. Jo ir tie rėžiai buvo platūs, o mūsų siauras. 1933 m. (daugmaž, tikrai neprisimenu) davė žemę į vieną sklypą, reikėjo mano tėvui nusikelti trobas toliau į savo žemę. Tai buvo sunku: ir maži vaikai, ir trobos griauti, ir naujas statyti, bet tėvas sugebėjo. Jau 1939 mt. Buvo visas ūkis pastatytas. Senatvėje galės gyventi ramiai. Vaikai buvo užaugę, du apsivedę, išėję iš namų, darbininkų pilna. Gyvenam gerai. Tėvai patenkyti, senatvė nebaisi. Trobos geros, prie miško iš vakarų pusės, už kokio 100 metrų Mituva teka iš rytų pusės. Taip džiaugės tėvai: dabar bus lengviau gyventi, bent senatvė(je) pailsėsim.

1939 m rudenį (iš tikrųjų 1940 m. vasarą) į Lietuvą pareina rusai. Dar vis nieko, gal ir duos gyventi. Praėjo žiema. Pavasarį pradėjo iš naktie(s) išvežti žmones į Sibirą, ir mano tėvų pasibaigė ramumas, visos viltys. 1941.VI prad(žioje) išveža mūsų mokytoją Reičiūną, kur mus mokino.

Pro mus teka Mituvos upelis. Iš jo rusų kareiviai rinko akmenis. Darbininkai jauni, o drabužis kepurė su tuo smaigu, o ant kojų apvyniota 16 respublikų, bet mamų gimdyti ir auginti. 1941 VI 22 karas. Vokiečiai užeina. Aš tą naktį budėjau prie telefono Vertimuose. Dar anksti rytą mašina rusų atvažiavo Vertimų kunigo išvežti, bet nespėjo. O tie jauni kareiviukai liko Mituvos lanko(je).

Rytą, apie 10 val., jau vokiečiai pradėjo važiuoti su motociklais, su mašinos(-omis). Važiavo jų dvi ar tris dienas. Jauni, gražūs, o parėdyti, o mandagūs: gute morgen (=Guten Morgen!), gute tak (=Guten Tag!). Eidama namo iš Vertimų dar mačiau rusų kareiviukų lanko(je) ir, koks jų likimas toliau, nežinojau.

Vokiečiai tai (uždėjo) prievoles grūdų, pieno, kiaušinių. Pas mus žemės mažai, o šeima didelė, tai brolis Vincukas dirbo pieno surinkimo vedėju, o aš su seseria pas turtingesnius dirbom, nelaikė be darbo.

Pagaliau vokiečiai grįžta, dar pas mus pasėdėjo, tik 4 jauni buvo, o kiti apie 40-50 metų ir labai maži. O kur jie, ar ne mamų vaikai, ar ne mamų auginti? Ir kam tos žmonių žudynės, kodėl pasaulis taip daro? Vėl grįžta mūs draugai.

Pavasaris tą metą gražus, balandžio mėnuo. Visa šeima ant kiemo – tai malkas kerta, tai tvorą taiso. O frontui praėjus visur pilna sprogstamų medžiagų. O šešiolikos metų vaikams kaip įdomu ardyti. Taip brolis Kaziukas linksmas išbėgo iš kiemo į mišką. Ir tuo(jau) langai sublidėjo. Sprogo kažkas.

Tėvelis pasigenda Kaziuko. Ir štai miško pakraštyje randa sudraskytą lavoną.

Kaziuko nėra, gyvenam toliau. Tie metai praeina. Vėl prievolės. Dabar mane renka pieno punkto vedėja. Dirbu aš vėl. Naują valdžią išrenka, žinoma, iš biednų – Kriščiūną Kleopą apylinkės pirmininku, o senąjį pirmininką Pinaitį palieka sekretoriumi užtai, kad Kriščiūnas beraštis. Nu, ir pradėjo dirbti.

Vertimuos gyveno Švedų šeima. Ten irgi septyni broliai ir tėvai. Vyrai dideli ir liežuviai geri: pradėjo pajuokti ir mūsų beraštį pirmininką. Jau pradėjo atsirasti miškinių. Ir valdžia pradėjo reikalauti jau darbo pažymėjimo. O jų dar neturi, maisto mažai o () uždarbio neišsimaitinsi. Už darbe (gaunamus) pinigus galėjai tik degtukų nusipirkti. Užtai mūsų šeimai buvo sunku išeiti į valdišką darbą, ir pradėjo mūsų pirmininkas veikti. Jo kalbos galas buvo: išveš, kur baltos meškos, ten duos darbo. Jau gandina, kad miškiniai užeina. Miškas po langais: nieko neišsiginsi. Brolis Vincas buvo Lietuvos kariuomenėj puskarininkis, vokiečiams čia būnant pienininkas(u) dirbo.

Birželio 26 d. (S. Švedo liudijimu – 27 d.) atvažiuoja iš Jurbarko valdžios su milicininkais į Vertimus Švedų ar tai vežti į Sibirą, ar tik turto surašyti ir šeimą. Ir juos išvijo: kilo susišaudymas su miškiniais. Žinoma, iš miško pusės, o kur mes gyvenom – pamiškė(je).

Beje, palikau tą dieną namie. Mano tėvas buvo išvažiavęs su arkliais į Jurbarką, grįžo jau po susišaudymo, kai buvo ramu. Lietuvo(je) ne pirmas toks įvykis. Kas po to? Atvažiuoja visas garnizonas iš Jurbarko ir, ką randa namuose, areštuoja. Randa tik tėvelį grįžusį iš Jurbarko, ir didžiausias jiems buvo banditas. Mes, moterys, grįžom po dviejų ir mažiausias brolis Antanukas, o trys broliai Vincukas, Jonas ir Juozukas, (kuris) buvo dar jaunas, bet didelis užaugęs, dar bijojo grįžti į namus.

Žinoma, jie pareidavo namo pavalgyti, ir ruošėmės eiti darbo ieškoti. Vyriausis brolis Izidorius jau dirbo Jurbarke. Koks tai buvo plukdymas, ir eidavo 15 kilometrų pėsčias į darbą, o vakare grįždavo. Bet, deja, 1946.VII.7 d. rytą dar miegu ir sapnuoju savo brolius prakaitu, krauju apsipylusius. Ir aš Jonukui sakau: „Kaip brangi tėvynė Lietuva“. Jis man atsako: „Man tai nieko“. Ir girdžiu, miegas bunda, vežimo ratai dunda. Staiga sėdu lovoj ir ką matau: brolis Jonas sėdi ant šoninės kripės vežimo, o iš dugno kraujas laša dar šiltas. O paskui vežimą du šunys vedini. Ginkluoti man pasirodė labai daug: šimtas gal ir nebuvo. Nuvežė šešis lavonus, vieną gyvą. Ar jie buvo to verti? Jie buvo be ginklų. Jie nebuvo prie partizanų, tik iš baimės bijojo kalėjimo, mušimo, Sibiro, bado. Jie buvo iš namų išvyti. Tik tuo mes kalti, kad prie miško gyvenom.

Švedo Pranas, Kriščius Izidorius, Siona, Benius ir Pranas – pavardžių nežinom. Ir mano broliai Vincukas ir Juozukas kur neturėjo būti. Pareisi namo, susitiks milicija, sakys: „Jūs banditai, jūs šaudėte“. O iš tikro mes per tą susišaudymą visi namuos gulėjom ant žemės iš baimės, kad neužkliūtume.

Dar grįšiu atgal. Tas Kriščiokaitis Izidorius ir Pranas, jie neturėjo savo namų, tarnavo pas žmones. Ir nuvežė į Eržvilką, išmetė ant gatvės, išlaikė tris dienas, o po to nuvežė į Balandinės mišką, ten palaidojo. O brolį Joną išvežė į Tauragės kalėjimą, iš ten į Šilutės kalėjimą. Iš Šilutės į Komiją Sibire, o tėvą iš Jurbarko į Raseinių kalėjimą, iš Raseinių į (...) Naginską. O tų numerių ir raidžių neprisimenu. Prateisti po 10 metų. Mes likom namie jau banditų šeima. O už tuos kalinius dar sugalvojo, kad reikia atimti dalį turto iš namų, kur turėjom dvi kumeles ir dar mažą kumeliuką, dvi karvės buvo. Na, ir ateina žmogus, rankoj laiko kokį tai popierių atiduoti kumelę sartą, kur buvo su kumeliuku, taip ir išsivedė.

Nepraėjo nei mėnuo, karvę taip pat paėmė. Ar buvo įmanoma neduoti ir priešintis? Bijojom ir laukėm, kada atvažiuos vežti į Sibirą. Ir kaip gaila buvo tos kumelės. Bet kumeliuką pasilikom, neėmė. Girdėm pienu, kiaušiniais, išlaikėm per vasarą ir žiemą, atėjo pavasaris, susirgo pažandėmis ir padvėsė. O su viena kumele ir žemę apdirbti, ir prievolę atlikti sunku.

Gavom laišką iš Sibiro nuo tėvo ir brolio. Reikia siųsti maisto dviem. Kaip nebuvo, siuntėm po 8 kg per mėnesį. Pasiuntėm ir broliui, ir tėvui. Bet tėvas neraštingas, jam svetimi ir skaitė laiškus, ir rašė. 1948 kovo mėn. pabaigo(je) gavom laišką, kad mūsų tėvelis miręs kovo 13 d. Jam laiškus rašydavo koks tai šipelis, pasirašinėdavo laiškuos. Kada brolis, atbuvęs bausmę, pradėjo parvažiuoti apsilankyti į Lietuvą, mums nuaiškino, kaip būdavo pas juos. Daug siuntinių gaudavo sušalusių kopūstų pridėtų. Ir priėmei, niekur teisybės nėra. Žinoma, jeigu mūsų tėvas būtų gavęs siuntinius visus mūsų pasiųstus, būtų badu nemiręs. Mes iš namų tik siuntėm daugiausia riebalų, siuntėm tik gerą maistą, ne sušalusių kopūstų. Ir kas taip galėjo daryti? Iš viršaus siuntinys tvarko(je): ir antspaudai, ir duoda pasirašyti. O kai atidarai, randam burokų, kopūstų sušalusių. Ir kaip skaudu: nėr kuo badą atgaivinti.

Dabar kaip tik brolis Jonas pas mene buvo ir viską man apsakė. Nebuvo už ką jį teisti. Bet kada sušaudė tuos 6, jie tik save gindami turėjo taip daryti. Kažin tada ar buvo koks įstatymas beginklius be įspėjimo šaudyti. Vienu žodžiu, piemenis, kur gyvulius prižiūrėjo, juk galėjo laisvai juos pasiimti gyvus.

Simonas Švedas



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook