Balsavimas

Ar pritartumėte, kad Dainių pelkėje būtų kasamos durpės?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Jurbarkiečiai turi didžiuotis savo partizanais

Jurbarkiečiai turi didžiuotis savo partizanais (0)

2019-02-20

LLKS vadai: pirmoje eilėje, centre Jonas Žemaitis-Vytautas; antroje eilėje, iš kairės 4-as Petras Bartkus-Žadgaila; 8-as Bronius Liesys-Naktis; 9-as Vytautas Gužas-Kardas. 1948 metų vasara.

Vasario 16-ąją švenčiame kovojančios Lietuvos Konstitucijos septyniasdešimtmetį. 1949 m. vasario 16-ąją Lietuvos partizanai Minaičiuose, Radviliškio rajone, priėmė Deklaraciją, kurią tvirtai galime vadinti kovojančios Lietuvos Konstitucija.

Su šia Deklaracija Lietuvos partizanai okupuotai Lietuvai ir pasauliui paskelbė, kad LLKS – vienintelė teisėta valdžia okupuotoje Lietuvoje. LLKS Deklaracija buvo iš visų Lietuvos partizanų daug aukų pareikalavusios kovos išvestinė, visų Lietuvos partizanų rinktinių, apygardų, sričių pareiškimų ir deklaracijų politinės minties sintezė.

Taip okupantų siaubui Lietuvos laisvės kovos sąjūdis pagal 1899, 1907 metų Hagos ir 1949 metų Ženevos konvencijas tapo tarptautinės teisės subjektu, galinčiu atstovauti kovojančiai lietuvių tautai visuose tarptautiniuose forumuose.

Tai, kad po penkerių kruvinos kovos metų, po dešimčių tūkstančių partizanų žūčių, pavyko surengti šį Lietuvos partizanų suvažiavimą, buvo pats didžiausias Vakarų Lietuvos ir ypač Jungtinės Kęstučio apygardos (JKA), kuri ribojosi Nemuno, Dubysos upių baseinais ir tęsėsi iki Telšių Lietuvos vakaruose ir iki Latvijos Lietuvos šiaurėje, nuopelnas.

Nors ir pagrįstai partizaninio judėjimo jėga didžiuojasi Pietų Lietuvos partizanai, bet mūsų krašto partizaninis judėjimas visiškai nenusileido Pietų Lietuvai. Ypač galingas judėjimas mūsų krašte vyko 1945 metais. Birbiliškės miškuose veikė 800 partizanų junginys, kuris su grįžtančiais Berlyno nugalėtojais atvirai stojo į pozicinį karą, kovėsi net su priešo aviacija. Šiluvos apylinkėse Žebenkšties rinktinės atskirus būrius sudarė vien karininkai. Viename iš jų kovėsi būsimas Lietuvos partizanų vadas Jonas Žemaitis. Mūsų partizanai dar prie vokiečių susivienijo po Lietuvos laisvės armijos (LLA) vėliava. LLA statutas buvo labai griežtas, nenumatė legalizacijos ir pasidavimo gyvam.

Jurbarko krašte veikė Trijų lelijų rinktinė, kurios vadu buvo be galo humaniškas intelektualas ir eruditas Petras Paulaitis-Aidas. Kaip pasakojo partizanas a. a. plk. Leonas Laurinskas-Liūtas, P. Paulaitis lageriuose dažnai ginčijosi su kartu kalinčiais partizanais, įrodinėdamas, kad buvo per mažai įkalčių likviduoti išdaviką Juozą Markulį-Erelį, dėl kurio išdavysčių 1947 metų pavasarį buvo sunaikinta Trijų lelijų rinktinė, o 1947 m. balandžio 9 d. netoli Batakių įsikūręs ir Jungtinės Kęstučio apygardos štabas, kuriame, nenorėdamas gyvas pasiduoti, nusišovė pirmasis JKA vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas, kilęs iš Jokūbaičių kaimo (Girdžių sen.). J. Kasperavičiaus žūtis buvo milžiniška netektis.

Atrodo, kad po tokių netekčių JKA turėjo visiškai neatsigauti, bet atvirkščiai, netektys užgrūdino kęstutėnus. Visvydo darbą tęsė J. Žemaitis-Vytautas. Apygarda perėmė vadovavimą visos Lietuvos partizanams. Tai Vytauto iniciatyva 1947 m. į Vakarus per Kaliningrado sritį, mūsų krašto partizanų palydėtas, prasiveržė Juozas Lukša-Daumantas su palyda.

Vytautas ėmėsi iniciatyvos organizuoti visos Lietuvos partizanų suvažiavimą, kurio tikslas buvo sujungti visus kovojančius Lietuvos partizanus į vieną kovinę organizaciją.

Kad toks suvažiavimas tikrai būtų legitimus, būtinai reikėjo, kad jame dalyvautų jau nukraujavę pirmi į kovą su okupantu stoję Pietų Lietuvos partizanai. To darbo ėmėsi dešinioji Vytauto ranka Petras Bartkus-Žadgaila. Jam pavyko susisiekti su Pietų Lietuvos partizanais ir iškviesti juos į būsimą suvažiavimą. Pietų Lietuvos partizanai  pasiuntė savo vadus Adolfą Ramanuską-Vanagą ir Aleksandrą Grybiną-Faustą.

1948 m. gruodžio mėnesį persikėlusius per Nemuną, pasitiko kęstutėnų apygardos Jurbarko krašto P. Stonkaus būrio partizanai. Vanagas ir Faustas turėjo susitikti su Kęstučio apygardos vadu Henriku Danilevičiumi-Vidmantu.

Visos kelionės metu kęstutėnai tikrino, ar Vanagas su Faustu nėra MGB užverbuoti smogikai, nes Vanagas savo nelamei atkeliavo su sovietinėje armijoje dar nematytu naujos modifikacijos automatu, kuris ir sukėlė didžiulius įtarimus. Kęstutėnai Vanagą tikrino du mėnesius, kartu atšventė šv. Kalėdas ir tik 1949 m. sausio pabaigoje palydėjo į suvažiavimo vietą.

Vanagas sužavėjo visus Kęstučio apygardos partizanus. Jie jam tiesiai pasakė: ,,...tu esi arba tikras Lietuvos patriotas, arba labai gerai užsimaskavęs MGB agentas...“. Vytautas Gužas-Kardas už Vanagą Vytautui laidavo net „savo galva“. Vienas iš jo palydovų partizanas a. a. Vytautas Slapšinskas-Vytukas apie Vanagą yra atsiliepęs: „...tai buvo vyras prie tanciaus ir rožančiaus…“.

Iš suvažiavimo Vanagas ir Faustas grįžo tuo pačiu keliu. Ties Skirsnemune Vanagas su palyda buvo įsodintas į roges ir Nemuno ledu, jau kaip LLKS ginkluotųjų pajėgų vadas, iškeliavo į savo kraštą tęsti kovos. Praėjusiais metais pažymėjome A. Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, iškilmingai jį perlaidojome. Šiemet kovo 15 d. švęsime J. Žemaičio-Vytauto 110-ąsias gimimo metines.

Jurbarko kraštui didelė garbė, kad ilgiausiai trukusio partizaninio karo Europoje vadai taip pasitikėjo Jurbarko partizanais ir gyventojais, iš čia įrengtų vadaviečių vadovavo visos Lietuvos partizanams, kūrė planus apie išlaisvintos Lietuvos konstitucinę sąrangą.

Noriu atkreipti dėmesį, kad J. Žemaitis-Vytautas buvo vienintelis LLKS Prezidiumo Pirmininkas. Nors jis, 1952 metais susirgęs, bandė perduoti įgaliojimus A. Ramanauskui-Vanagui, bet jo pavaduotojas Antanas Bakšys-Klajūnas Vanago, vadovaujančio paskutinėms dar kovojančioms Pietų Lietuvos partizanų formuotėms, jau nerado, todėl susigrąžino sau visus LLKS vado įgaliojimus. Todėl okupuota, bet kovojanti Lietuva turėjo tik vieną vadą J. Žemaitį-Vytautą. Ne veltui Sovietų sąjungos budelis Lavrentijus Berija J. Žemaitį-Vytautą vadino ne banditu, bet Lietuvos pogrindžio vadovu. Todėl labai svarbu, kad Vytauto vadavietė Šimkaičių miške šiais, J. Žemaičiui ir LLKS jubiliejiniais metais, vis didėjančius svečių srautus pasitiktų atnaujinta ir keltų tik pasididžiavimą.

Antanas Kliunka



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook