Jurbarko šauliai stojo ginti nepriklausomybę ir lietuvišką žemę

Jurbarko šauliai stojo ginti nepriklausomybę ir lietuvišką žemę (0)

2019-10-23

Tarpukario Lietuvoje Girdžiuose buvo gausus ir veiklus šaulių ir jų rėmėjų būrys. Nuotraukoje – Girdžių šauliai apie 1939 metus.Nuotrauka iš kraštotyrininko V. Lekučio archyvo.

Sukanka 100 metų, kai Jurbarke įsteigtas šaulių organizacijos skyrius. Tai įvyko 1919 m. spalio 22 d. Per šimtmetį Jurbarko šauliai nuėjo sudėtingą ir garbingą kelią. Nors tuo laiku, tik kiek daugiau nei prieš pusantrų metų, Lietuvos Tarybos 2018 m. vasario 16-osios nutarimu, vadinamuoju Nepriklausomybės aktu, juridiškai buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, tačiau faktinis gyvenimas, ypač tolimoje Lietuvos pasienio vietoje, tuomet buvusioje Jurbarko apskrityje, tekėjo sena vaga. O susiburti Jurbarko vyrus į šaulių organizaciją vertė istorinės aplinkybės.

Pradžia

Nors Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo data skaičiuojama nuo 1919 m. birželio 27 d., kai Kaune susikūrė pirmasis šaulių būrys, tačiau tik vėliau ši valstybei svarbi savigynos organizacija pradėjo plėstis ir organizuotis kitose Lietuvos vietose.

Tų metų rugsėjo 12 d. tik ką sukurtos nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas pritarė iniciatyvai įsteigti Šaulių sąjungą. Tad rugsėjo 20 d. Kauno šaulių būrio valdyba sušaukė steigiamąjį Lietuvos šaulių sąjungos susirinkimą. Organizacijos pobūdį ir tikslus nustatė šios sąjungos sumanytojas – mokytojas, žurnalistas ir keliautojas Matas Šalčius ir būsimasis organizacijos vadas Vladas Putvinskis (1873-1929).

Buvo nutarta, kad susidarius dešimčiai asmenų, norinčių stoti į Lietuvos šaulių sąjungą, leidžiama steigti atskirą skyrių ne tik Kaune, bet ir kitose Lietuvos vietose, išduodami leidimai ginklams laikyti ir nešioti. Ginklai turi būti registruojami komendantūrose.

O kas Jurbarke?

O kas tuo laiku buvo Jurbarke? Čia tikrasis gyvenimas buvo kitoks. Tik ką pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir Lietuvos Tarybai Vasario 16-osios aktu paskelbus, kad Lietuva atkuria nepriklausomybę, naujos pertvarkos Jurbarko – Lietuvos pakraščio – greitai nepasiekė.

Nors tuo laiku Jurbarkas buvo apskrities centras, tačiau ir mieste, ir apylinkėse tebebuvo kaizerinės Vokietijos administracinė valdžia ir ji tvarkėsi pagal savo įstatymus. Tik pamažu aplink Jurbarką formavosi dvivaldystė. Šalia vokiečių administracijos pradėjo rastis ir lietuviškoji. Mat po karo dar buvo gili suirutė: vokiečių okupacinė valdžia vis spaudė krašto žmones mokėti įvairias duokles, be to siautėjo vagių, plėšikų, visokių perėjūnų grupės. Tad kaimuose buvo paskirta seniūnų, o Jurbarke sudaryta savotiška lietuviška policija, apsiginklavusi lazdomis su vienu storėjančiu galu. Ši lietuviška policija turėjo padėti vokiečiams palaikyti viešąją tvarką.

1918 m. lapkričio 2 d. Valstybės Taryba priima Laikinąją konstituciją, o po poros dienų profesoriui Augustinui Voldemarui pavedama sudaryti Laikinąją Lietuvos vyriausybę. Taip prasidėjo lietuviškos valdžios įstaigų kūrimas. Gruodžio mėnesį išrenkama ir Jurbarko miesto savivaldybė, o prie jos ima veikti lietuviška milicija.

Telktis skatino nepriklausomybės idėja

Pokario suirutės laiku, esant vokiečių okupacinei valdžiai ir besiformuojant lietuviškai, iš fronto pradėjo grįžti vyrai, įgiję karinės patirties. O plėšikavimai krašte nesiliovė, iš rytų Lietuvos link artinosi Rusijos bolševikų kariuomenė. Lietuvos vyriausybė 1918 m. gruodžio 29 d. paskelbė atsišaukimą, kviesdama Lietuvos piliečius stoti į krašto apsaugą. Daugelis vyrų savanoriais stojo į kuriamą Lietuvos kariuomenę.

1918 m. pabaigoje Vilniaus link grėsmingai artėjant Raudonajai armijai, gruodžio 31 d. Vyriausybė iš Vilniaus pasitraukia į Kauną.

Nors Jurbarkas buvo toli fronto užnugaryje ir gyvenimas čia palyginti ramus, tačiau tvirtesnės lietuviškos valdžios nebuvo. Vokiečių kareiviai rodo savo valdžią ir tvarką, su lietuviška valdžia nesiskaito, yra nuginklavę tuos naujuosius lietuviškus „milicijantus“, suėmę valsčiaus tarybos pirmininką ir sekretorių. Iš fronto į Prūsiją besitraukiantys vokiečių kareivių būriai pakeliui plėšikauja, kaimiečius verčia juos maitinti, atiminėja arklius ir vežimus, o vokiečių administracija to beveik nemato.

Kuriasi savisaugos būriai

Tokios aplinkybės miestelių ir kaimų vyrus privertė stichiškai telktis į savisaugos ar tvarkos palaikymo būrius – apsiginti ne tik nuo besiartinančių bolševikų, bet ir nuo slankiojančių valkatų ir plėšikų. Vienur būriai pasivadino apsaugos, kitur – milicijos ar partizanų vardais.

Jurbarke 1918 m. pabaigoje ligoninės vedėjo B. Sipavičiaus, Krikščionių demokratų partijos skyriaus organizatoriaus K. Ambrozaičio pastangomis buvo pradėtas organizuoti savisaugos būrys. Taip 1919 m. pradžioje susitelkia apie keturiasdešimties partizanų būrys, pasiryžęs kovoti tiek su vietos plėšikais, tiek su bolševikais, tiek su iš šiaurės pusės Jurbarko link artėjančiais bermontininkais.

Tais metais formuojasi ir mažesnių krašto miestelių ir kaimų būriai, kuriuose pirmiausia buvo mokomasi naudoti ginklą.

1919 m. liepos 1 d. priimamas Valstybės Prezidento Antano Smetonos, Ministerio Pirmininko Mykolo Sleževičiaus ir Ministerių kabineto reikalų vedėjo Tado Petkevičiaus pasirašytas Apskričių sienų ir jų centrų įstatymas, kuriuo atsisakoma vokiečių okupacinės valdžios sudarytos apskričių sistemos ir vietoje jų sudarytų 22 apskričių paliekama 20. Į tą sumažinimą pateko būtent šalies pakraštinė – Jurbarko apskritis, jos centrą atitolinant nuo pasienio. Jurbarko apskritis naikinama ir įtraukiama į Raseinių apskritį, kaip Jurbarko, Skirsnemunės ir Šimkaičių valsčiai. Tačiau nepaisant to, Jurbarke partizanų būrys išlieka ir veikia.

Jurbarkiškiai – pirmieji

Rugsėjo pabaigoje Kaune jau buvo įkurta Šaulių sąjunga, tad jos Centro valdyba, siekdama labiau koordinuoti tokių stichiškai susidariusių savisaugos būrių veiklą, Jurbarko partizanus 1919 m. spalio 11 d. paragino persiorganizuoti į Šaulių sąjungos būrį. Tuo labiau kad tuo laiku steigėsi ar jau buvo įkurti šaulių būriai kitų valsčių centruose – Skirsnemunėje, Šimkaičiuose.

1919 m. spalio 22 d. įvyko Šaulių sąjungos Jurbarko skyriaus steigiamasis susirinkimas. Tuo laiku net apskrities centre, Raseiniuose, Šaulių sąjungos skyriaus dar nebuvo. Tad jurbarkiečiams atiteko garbė būti pirmiesiems Raseinių apskrityje, kuriai tik mažiau kaip prieš keturis mėnesius Jurbarkas buvo priskirtas.

Šaulių skyriaus pirmininku buvo išrinktas Sipavičius, o sekretoriumi K. Ambrozaitis, vadu paskirtas J. Šlyteris, vėliau skyriui vadovavo A. Giedraitis ir A. Tamošaitis.

Į kraštą iš šiaurės toliau slinko pulkininko Pavelo Bermonto-Avalovo samdiniai, vadinami bermontininkais, talkinusiais ir po kapituliacijos Pirmajame pasauliniame kare čia siekusiems įsitvirtinti vokiečiams ir rusų baltagvardiečiams, kovojusiems su bolševikais. Tačiau P. Bermontas-Avalovas nepripažino ir nepriklausomos Lietuvos. Tad bermontininkai plėšikavo ir siaubė kraštą.

Kažkiek bermontininkų atsibastė ir į Jurbarko apylinkes. Tada Jurbarko šauliai užsiėmė žvalgyba, saugojo tiltus, parodė, kad gali ir ginklu pasipriešinti. Šauliai dalyvavo ir kovose su Sovietų Rusijos kariuomene, ypač pasižymėjo 1923 m. atsiimant Klaipėdos kraštą. Tikėtina, kad šioje akcijoje galėjo dalyvauti ir Jurbarko šaulių, nes viena grupė kontroliavo ruožą už Smalininkų.

Apskrities centre Raseiniuose Šaulių sąjungos skyrius įkurtas tik beveik po metų – 1920 m. rugpjūčio 3 d. to paties jurbarkiškio Sipavičiaus rūpesčiu. Kadangi tai įvyko apskrities centre, buvo pavadinti Raseinių šaulių rinktine, o jurbarkiečiai tapo šaulių būriu.

Šaulių judėjimas stiprėja

Šaulių judėjimas Jurbarke buvo gana aktyvus, susikūrė dar keli šaulių būriai, kurie tuomet sudarė aukščiausią vietinį organizacijos vienetą – šaulių kuopą, gavusią Raseinių rinktinės antrosios kuopos pavadinimą.

Pamažu įsitvirtinant nepriklausomai Lietuvai, plečiama ir Šaulių sąjungos veikla. Nuo svarbiausio pirminio tikslo – išmokti naudotis ginklu, imamasi platesnės veiklos, nes tuomet ypač svarbu buvo tautos švietimas ir patriotinės savimonės diegimas. Tad jau 1920 m. Jurbarke pradėjo organizuotis moksleiviai šauliai, pradėjo burtis šaulės moterys, užsiimančios daugiausia švietėjiška bei kultūrine veikla. Vėliau įsisteigė šaulių dragūnų, šaulių ugniagesių komandos.

Stiprėjant Šaulių sąjungos veiklai būriai susikūrė ne tik valsčių centruose Skirsnemunėje ir Šimkaičiuose, bet ir Girdžiuose, Vertimuose, Paantvardy, Kuturiuose ir kitur. Prie Didžiosios Lietuvos prijungus Klaipėdos kraštą, šaulių būrys įsisteigia ir Smalininkuose. Šauliai tapo viena veikliausių organizacijų. Net po kelis būrius veikė kiekviename mieste ir valsčiuje. Be karinio mokymo šauliai energingai ėmėsi tautos kultūrinimo darbo – leido knygas, organizavo šventes, įkūrė šaulių chorus ir orkestrus, rengė vaidinimus ir sporto varžybas. 1920 metais pradėtas leisti Šaulių sąjungos laikraštis „Trimitas“.

Šaulių sąjungos įkūrėjo ir ideologo Vlado Putvinskio idėja buvo, jog kiekviename valsčiuje, bažnytkaimyje, didesniame kaime, kur tik yra šaulių būrys, būtų pastatyti gražūs šaulių namai, kurie kartu būtų ir visuomenės namais. Juose turėtų būti didelė salė, skaitykla, valgykla, viešbutis, sandėliai ginklams ir kitos šaulių veiklai bei visuomenei reikalingos patalpos.

Užsimota statyti šaulių namus

Jurbarke taip pat buvo užsimota statyti šaulių namus. Tam tikslui 1934 m. buvo įsteigtas fondas, sudaryta komisija, paskirtas sklypas. Į fondą buvo nešami už kultūrinius reginius gauti pinigai, organizuojamos rinkliavos ir renkamos aukos. Tačiau namų nespėta pastatyti.

Kariniam parengimui, sportui, susirinkimams Jurbarko šauliai naudojosi „Saulės“ draugijos sale. Dabar toje vietoje yra IKI parduotuvė, o vyresni jurbarkiškiai pamena toje vietoje buvusius senuosius Jurbarko kultūros namus – tą pačią „Saulės“ draugijos salę. Turėtų prisiminti ir „Baltaisiais stulpais“ vadintą pastatą toje pat Dariaus ir Girėno gatvėje, kuriame buvo šaulių klubas. „Baltieji stulpai“ nugriauti čia nutarus statyti penkiaaukštį gyvenamąjį namą, kurio pirmajame aukšte sovietiniais metais buvo vaistinė.

Šaulių klubui, kuriame vykdavo ir sportininkų treniruotės, vadovavo atsargos jaunesnysis leitenantas J. Kačiulis. Čia veikė ir vargonininko Jono Pociaus vadovaujamas 43 dainininkų šaulių choras, ir 14 muzikantų pučiamųjų orkestras. Taigi, keičiantis visuomeninio gyvenimo aplinkybėms greta pagrindinės misijos ginti kraštą, palaikyti tvarką, vis svarbesnę vietą užima sporto, kultūros ir švietėjiški renginiai: koncertai, spektaklių statymai, kaukių baliai, rankdarbių parodos ir kiti renginiai.

Tarpukario spaudoje, dažniausiai „Trimite“, pasirodo žinučių apie jurbarkiečių šaulių, ypač moterų, kultūrinę veiklą. Moterų būrys kiekvieną savaitę be rankdarbių kursų rengia ideologijos, istorijos, higienos ir namų ruošos paskaitas.

Šaulių sąjungos veikloje dalyvauja dauguma žymiausių Jurbarko žmonių – mokytojų, valstybės tarnautojų, karininkų, teisininkų, gydytojų, miškininkų, kunigų. Vytauto Didžiojo mirties 500 metų paminėjimai, kovos už Vilniaus susigrąžinimą iš lenkų 1930-aisiais ir vėliau paskatino šaulių kultūrinę veiklą. Štai 1933 m. birželio 18 d. vyko didelė sporto su karinėmis rungtimis šventė. Nugalėtojus sveikino ne tik rinktinės vadas, bet ir Raseinių apskrities komendantas pulkininkas Murnikas.

Tapo pavaldūs kariuomenei

1935 m. pradėtas pertvarkyti Šaulių sąjungos pavaldumas. Ji tapo pavaldi Lietuvos kariuomenės vadui. Mat šiai sąjungai priklausė kelios dešimtys tūkstančių narių.

Pakeitus sąjungos pavaldumą, atsirado daugiau ir kitokio pobūdžio šaulių renginių. 1936 m. vasario 27 d. jurbarkiečiams „Saulės“ draugijos salėje surengta paskaita „Karo cheminės medžiagos, jų veikimas į žmogaus organizmą ir suteikimas pirmosios pagalbos“, kitą kartą vyko paskaita apie priešlėktuvinę apsaugą, rengiamos šaudymo varžybos koviniais šoviniais.

Didelį paskatinimą šaulių veiklai kėlė Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmetis. Jau 1928 m. vyksta įvairūs renginiai, į Jurbarką atvyksta šaulių kaimyniniai būriai. Iš tuometinėje spaudoje skelbiamos informacijos matyti, jog kultūriniai šaulių renginiai tapo labai svarbia šaulių veikla.

Tik 1939 m. pavasario įvykiai supurtė Lietuvos paribyje esantį Jurbarko kraštą. Hitlerinė Vokietija tų metų kovo 22-24 dienomis aneksavo Klaipėdos kraštą. Jurbarkiečiai tą pajuto tiesiogiai – Smalininkai atiteko Vokietijai. Be to, tomis dienomis vokiečių kariškai nesiskaitė su lietuviais. Net buvo sulaikę keturis autobusus. Tris paleido anksčiau, o ketvirtą – tik kovo 25-ąją. Tas tris paras autobusas turėjo už dyka vežioti vokiečių smogikus, buvo sulaikytas Smalininkų viršaitis Pečiulaitis.

Pasiryžo kovoti

Tai įkaitino ne tik Jurbarko šaulių, bet ir daugumos miestiečių kraują. Balandžio 3 d. susirinkę į „Saulės“ draugijos salę ir šauliai, ir šiaip miestiečiai piktinasi Vokietijos įvykdyta aneksija, Klaipėdos krašto atplėšimu nuo Lietuvos. Susirinkime priimamas sveikinimas Ministrui Pirmininkui brigados generolui Jonui Černiui ir prisiekiama gintis „iki paskutinio kraujo lašo“.

Tačiau pažadai, kaip pamatysime vėliau, buvo ne kas kita, kaip tik tušti patriotiniai žodžiai. Kas įvyko čia pat, Jurbarko pašonėje, suprantama, tačiau platesni Lietuvos reikalai ir tarptautinė padėtis iki galo liko nesuvokiama. Nejaudina Lietuvoje atsiradusios Sovietų Sąjungos karinės įgulos, pagaliau tolimas ar net sveikintinas atrodo svarbiausias įvykis – 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuola Lenkiją. Prasideda karas. Praėjus kiek daugiau nei dviem savaitėms – rugsėjo 17 d. Lenkiją iš rytų pusės pradėjo grobti Sovietų Sąjunga.

Tačiau jurbarkiečiai, o kartu ir šauliai, tebegyvena ramų kasdienį gyvenimą. Gal net patenkinti, kad ir vokiečiai, ir rusai muša lenkus. Tuo labiau kad sovietai pažadėjo Lietuvai sugrąžinti Vilnių. O pasipiktina nebent dėl to, kad Jurbarko žydai prekybininkai pabrangino silkes, o elektrinės valdytojai Fainbergai ir vėl pabrangino elektrą.

Ramiai tebedirba ir pati Jurbarko savivaldybė. Net pasidžiaugia, kad iš aneksuoto Klaipėdos krašto į Jurbarką atbėgo du žydai daktarai ir planuoja tolesnius darbus. Ne ką atsikvošėjo, kai pamatė po Jurbarką vaikštant du Raudonosios armijos karininkus. Taip buvo smalsu, kad tie nuo įkyruolių turėjo eiti į restoraną pasislėpti. Tik vėliau atsikvošėjo ir atsirado populiarus sparnuotas posakis: „Vilnius mūsų, o mes – rusų!“

Lietuvos likimas nulemtas

Antrojo pasaulinio karo katilas jau virė, o Molotovo-Ribentropo paktu ir jo slaptaisiais protokolais dar 1939 m. rugpjūtį buvo nulemtas ir Lietuvos, ir lietuvių likimas. Tik apie tai Jurbarke, matyt, nežinota. Tą įrodo ir „Trimite“ skelbiamos žinutės iš Jurbarko. 1939 m. pabaigoje kariuomenės šventės minėjimą surengė šaulės moterys. Tartas sveikinimo žodis, suvaidintas vaidinimas, padeklamuota eilėraščių. 1940 m. sausio pradžioje apžvelgta kuopos veikla, pristatytas naujai paskirtas vadas, moksleivės deklamavo eilėraščių. Vasario mėnesį vėl vakarėlis, eilėraščiai, liaudiškos dainos. Priimta keliasdešimt naujų narių. Per Užgavėnes – vėl pobūvis visiems kuopos šauliams ir rėmėjams. Ir taip bene kiekvieną 1940 m. pirmojo pusmečio mėnesį. Gegužės mėnesį šaulių kuopos vyrų choras surengė koncertą – „vakarą su vaidinimu, dainomis ir deklamacijomis.“

Atėjo lemiamoji 1940 m. birželio 15-oji. Tos dienos pavakare prasidėjo Lietuvos okupacija. Tačiau nei kokie reikalai buvo sprendžiami laikinojoje sostinėje Kaune, nei apie Sovietų Sąjungos ultimatumą Lietuvai, nei apie paskutinį Vyriausybės posėdį Jurbarke, tikriausiai, nelabai suvokta. Tai lyg ir nelietė nei jurbarkiškių, nei šaulių. Paskutiniame „Trimito“ numeryje (1940 06 27, Nr. 26), jau po įvykusios okupacijos pranešama, kad Jurbarko šaulių kuopa atliko pratimus koviniais šoviniais. Įvyko prizinis šaudymas. Daugiausia taškų išmušė...

O Lietuva jau buvo okupuota. Galima spėti kad dauguma šaulių pamiršo, jog 1939 m. balandžio 3 d. „Saulės“ draugijos salėje buvo prisiekę dėl atimtų Smalininkų prieš Klaipėdos krašto okupantus kovoti iki paskutinio kraujo lašo. O kai užėjo sovietai, Jurbarke neprireikė ne tik paskutinio, bet ir vienintelio pirmojo lašo. Galima manyti, kad ne tik šauliai, bet ir dauguma gyventojų nesuvokė tarptautinės padėties, nesuprato, kas vyksta Europoje ir kas atsitiko su Lietuva. Tikriausiai daugelis buvo įsitikinę, kad nuvertė tik prezidentą Antaną Smetoną, o toliau viskas bus kaip buvę. Atrodė, kad Jurbarko tie įvykai neliečia. Vakarėliai, vaidinimai, koncertai ir pobūviai užliūliavo budrumą. 1919 m. pradžioje susibūręs kovinis partizanų būrys tvarkai po Pirmojo pasaulinio karo palaikyti ir kovoti už atkurtos Lietuvos nepriklausomybę, po dešimtmečio, iki pat sovietinės okupacijos 1940 m. Jurbarke tapo labiau kultūrine, negu kovine organizacija.

Politikos pamokas išmoko greitai

Užtat politikos ir istorijos pamokas reikėjo išmokti vėliau ir greitai. Ir pralieti ne vieną lašą kraujo. Sovietams okupavus Lietuvą, mažiau negu po mėnesio, 1940 m. liepos 11 d., sovietų valdžia paskelbia, kad Šaulių organizacija likviduojama, šauliai nuginkluojami, veikla uždrausta, „Trimito“ leidyba nutraukiama.

Nepraėjus nė metams, 1941 m. birželio mėnesį, apie 80 proc. buvusių šaulių padalinių štabų, tarybų narių, aktyvių buvusių šaulių jau suimta. Daugelis atsidūrė kalėjime ar tremtyje Sibire. Užteko vien nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje būti Šaulių sąjungos nariu, kad atsidurtum Sibire. Tad daugelis atsikvošėjo po 1941 m. birželio 14 d. prasidėjusių Lietuvos žmonių trėmimų, kuriuos laikinai nutraukė tų metų birželio 22 d. kilęs Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas.

Jurbarką vokiečiai užėmė jau pirmąją karo dieną. Anksti rytą iš Smalininkų palaužę Pašvenčio pasienio užkardos sovietinių karių pasipriešinimą, netruko pasiekti ir užimti Jurbarką.

Vokiečių valdžia Jurbarko krašte vėl, kaip ir Pirmojo pasaulinio karo metais ir dar kurį laiką po jo, šeimininkavo iki 1944 m. spalio mėnesio. Artėjant Raudonajai armijai iš Lietuvos pasitraukę šauliai kultūrinę sąjungos veiklą tęsė užsienyje, tačiau okupuotai Lietuvai toji veikla žymesnės naudos nedavė. O kai sugrįžo rusai, prasidėjo antroji sovietinė okupacija ir trėmimai. Tarp tremiamųjų buvo ir išlikusių šaulių, tačiau nemaža dalis jų, savo būtimi pajutę istorijos pamoką, vėl ėmė ginklą ir stojo į partizanų gretas vykdyti pareigą – ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, Lietuvos žemę. Taip jie iki galo tesėjo duotą priesaiką.

Šaulių sąjunga atkurta

Tik baigiantis sovietinei okupacijai, 1989 m. birželio 1 d. Kaune vykusiame Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio mitinge paskelbiama, kad atkuriama Lietuvos šaulių sąjunga. Tų metų rugsėjo 20 d. atkūrimo iniciatyvinės grupės nariai davė pirmą priesaiką Kelmėje prie sąjungos įkūrėjo ir ideologo Vlado Putvinskio kapo. Ta diena ir laikoma Lietuvos šaulių sąjungos atkūrimo diena. Taip prasidėjo antrasis Šaulių sąjungos veiklos laikotarpis.

Jurbarkiečiai, šiandien pažymintieji Šaulių sąjungos Jurbarke įkūrimo šimtmetį, ir vėl vieni pirmųjų stojo į Lietuvos laisvės gynimo kelią. Tęsdami 1918-1919 m. Jurbarko partizanų iš šaulių tradicijas, vėl į šaulių gretas rikiavosi atsiliepdami į 1989-1991 metų istorines aplinkybes, gindami Parlamentą, saugodami 1990 m. kovo 11 d. atkurtą Lietuvos nepriklausomybę.

Gintautas Šimboras

Publikacijai panaudota kraštotyrininkų Reginos Kliukienės, Vytauto Lekučio, prof. Arnoldo Piročkino kn. „Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika. 1918-1940 metai“, jurbarkopuslapiai.lt medžiaga.



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook