Balsavimas

Klausimas jaunimui nuo 14-os iki 23-ejų: ar vasaros laikotarpiu planuojate ieškotis sezoninio darbo Jurbarko savivaldybėje?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Jurbarko žydų verslas: kai centas litą parsivesdavo

Jurbarko žydų verslas: kai centas litą parsivesdavo (0)

2020-02-26

Nors Jurbarko istorijoje žydų bendruomenė užėmė svarbią, o tarpais ir vyraujančią, padėtį, šiandien toji miesto ir viso Jurbarko krašto istorijos dalis primiršta. Antrojo pasaulinio karo metais naciams sunaikinus žydų bendruomenę, o ir sovietiniais metais jų istoriją taip pat vertinus atsargiai, dažniausiai tik holokausto tema, su bėgančiu laiku iš visuomenės atminimo trynėsi ir buvęs Jurbarko žydų gyvenimas. Oho, koks XIX a. pabaigoje ir praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje jis buvo Jurbarke!

Turime prisiminti

Prisiminti buvusią svarbią Lietuvos piliečių dalį ragina ne tik, kad Lietuvos Respublikos Seimas šiuos metus paskelbė Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, bet ir nuoseklus Lietuvos istorijos tęstinumas. Būtent Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) dar maždaug prieš šešis šimtus metų suteikė bene palankiausią ir saugiausią vietą po pasaulį besiblaškantiems žydams čia įsikurti, garantuodama jų teises ir suteigdama privilegijų.

O Vilniaus Gaonas – tai didysis Lietuvos rabinas, žydų religinės minties lyderis ir iškiliausias litvakų (Lietuvos žydų) atstovas Elijachas ben Saliamonas Zalmanas, nuo kurio gimimo šiemet sukanka 300 metų.

Įvairiuose šaltiniuose nurodoma, kad XVII a. pradžioje LDK gyveno apie 50 tūkst., o viduryje apie 100 tūkst. žydų. Jie įsikurdavo ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesniuose miesteliuose, ypač ten, kur buvo svarbūs ir verslui palankūs prekybos keliai. Tad nenuostabu, kad ir Jurbarke, ir panemunės miesteliuose įsitvirtino gausios žydų bendruomenės. Tą nulėmė geografinės mūsų krašto sąlygos: nuo seno Nemunu vyko prekyba su Prūsija, Klaipėda, Karaliaučiumi, Nemunas buvo svarbiausias prekybinis kelias iš Baltijos jūros į Kauną ir dar toliau.

Išsirūpino privilegijų

Jau XVII a. gausi ir įtakinga žydų bendruomenė pasiekia svarbių privilegijų. 1611 m. Jurbarkui suteikus Magdeburgo teisę (pagal Vokietijos miesto Magdeburgo teisinės sistemos modelį) viešajam gyvenimui žydų bendruomenės įtaka dar labiau sustiprėja.

Magdeburgo teisė reiškia miesto savivaldą, garantavo dalinę nepriklausomybę nuo valdovo, bažnytinės hierarchijos ir galingų feodalų. Ji suteikė teisę miesto gyventojams rinkti tarybas, savivaldos organus, tvarkančius administracinius, miesto iždo ir teismo reikalus. Buvo skiriamas vaitas, renkami tarėjai ir burmistrai. Teisė garantavo miestams didesnę prekybos ir amatų apsaugą ir laives, kuriais galėjo naudotis iš kitų kraštų atvykę pirkliai ir amatininkai, tarp jų ir žydai.

Suprantama, kad Magdeburgo teisės suteikimas Jurbarkui žydams buvo ypač palankus ir dar labiau paskatino tvirtėti, plėstis jau ir taip gausią jų bendruomenę. Žydai pasiekė, kad 1642 m. rugsėjo 9 d. gavo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vladislovo Vazos ir LDK raštininko Kristupo Zavišos pasirašytą privilegiją Jurbarke laisvai pirkti ir statytis namus, įsigyti sklypus bei naudotis kitomis piliečių teisėmis.

Jurbarką laikė savo miestu

Ypatingą Jurbarko žydų bendruomenės įtaką įrodo tai, kad prašymą dėl privilegijos karaliui „mūsų Jurbarke nuo seno gyvenančių žydų vardu“ padavė Vilniaus žydas Lozorius Maižieševičius. Tai įrodo, kad Jurbarko gyvenimas tuo laiku jau buvo priklausomas nuo žydų bendruomenės veiklos kaip svarbiausias prekybinis taškas ryšiams su Prūsija ir visu Vakarų kraštu, įvardijamas „mūsų Jurbarku“.

Nuo to laiko dėl palankių verslo aplinkybių Jurbarke žydų sparčiai daugėjo. Bendruomenės gyvenimą iš dalies yra aprašęs jurbarkietis Chaimas Jofė. Ištyrinėjęs istorinius šaltinius jis tvirtina, kad jau 1689 m. Jurbarke žydai turėję sinagogą ir „cheider“ – talmudisto vadovaujamą grupę vaikų, kurie privačiai mokėsi pradinį Šventojo rašto kursą, nes mokslas ir religija žydų gyvenime užima ypač svarbią vietą – verslui, amatams, medicinai ir kitai žydų veiklai išsimokslinimas yra labai svarbu.

Žydų ekonominį stiprėjimą Jurbarke patvirtina tai, kad 1786 m. bendruomenė pasistatė ir įsirengė vieną gražiausių Europoje medinių sinagogų, kuri, plaukiant Nemunu, jau iš tolo rodė Jurbarke esant didelę ir turtingą žydų bendruomenę. Vėliau, po aštuoniasdešimties metų, 1867-aisiais, netoli senosios sinagogos pastatyta ir mūrinė, sovietiniais metais pertvarkyta į gyvenamąjį namą tebėra ir šiandien. Abi jos buvo žydų bendruomenės religinio ir visuomeninio gyvenimo centrai, kuriuose buvo ne tik šlovinamas Jahvė, bet ir sprendžiami verslo bei kiti bendruomenės žemiškieji reikalai.

Svarbiausia – verslas

Ch. Jofė (1916-1995) tvirtina, kad šiose sinagogose turtingieji Jurbarko žydai turėjo išsipirkę vietą šalia „orenkeidešo“, mūsiškai – altoriaus, o už ilgo stalo prie durų buvo vietos mažiau turtingiems. Tad ir Dievui garbinti, ir reikalams spręsti, turtingesniųjų ir malda, ir balsas buvo svaresni. Tačiau tai buvo ne vienintelės maldos ir kitų dalykų sprendimo vietos.

Jurbarke, dažniausiai jau privačiuose namuose, būta dar keturių koplyčių – siuvėjų, krovikų, didmenininkų (ši – Fainbergo malūno kieme) ir jaunimo.

1795 m. įvyko paskutinis Abiejų Tautų Respublikos (Lietuvos-Lenkijos valstybės) padalijimas. Lietuva pateko carinės Rusijos imperijos įtakon. Taip Jurbarkas tapo didžiulės imperijos pakraščiu ir labai svarbiu jos užsienio prekybos punktu. Žydų bendruomenei tai buvo tik į naudą, nes daugumai žydų tėvynės sąvoka tuo metu nebuvo svarbi: kur sekėsi biznio reikalai, ten ir tėvynė. Todėl ne tik Jurbarke, bet ir kituose miesteliuose abiejose Nemuno pusėse žydų bendruomenės pradėjo sparčiai plėstis. Mūsų, dešiniajame Nemuno, krante, be Jurbarko gausios buvo Smalininkų, Veliuonos, Seredžiaus, o ypač Vilkijos bendruomenės. Vienu tarpu Vilkijoje net 80 proc. gyventojų sudarė žydai.

Prekyba priklausė žydams

Jurbarke įvairiu laikotarpiu gyveno tai didesnė, tai mažesnė žydų bendruomenė. Kai XIX a. pabaigoje daugiau jų pradėjo emigruoti į Ameriką, bendruomenių plitimas sulėtėjo. Parėjusio amžiaus tarpukariu, nuo 1918 iki 1941 m., apie 42 proc. miesto gyventojų buvo žydai, turėję svarbią įtaką krašto ekonomikai. Tuo laikotarpiu Jurbarke apie 90 proc. didmeninės ir mažmeninės prekybos, įvairių gamybos, viešojo maitinimo, apgyvendinimo, įvairių buitinių paslaugų teikimo, finansų ir kitų sričių valdė žydų bendruomenė. Štai 1921 m. dienraštis „Lietuva“ rašė, kad Jurbarke yra net 17 „viešų girtavimo įstaigų“ – traktierių, restoranų, smuklių, kurių dauguma priklauso žydams.

Jurbarko krašte lietuviai valstiečiai gyveno kaimuose savo natūriniuose ūkiuose, dalį savo užaugintos produkcijos parduodavo tiems patiems žydų prekybininkams, o daugelis paprastų miesto gyventojų lietuvių dirbo tų pačių žydų įmonėse samdomais darbininkais.

Pakankamai aiškų vaizdą apie tarpukario žydų bendruomenės įtaką Jurbarko ekonomikai galima susidaryti iš to paties jurbarkiečio Ch. Jofės prisiminimų („Žydų gyvenimas ir žūtis“. Kn. „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“,  Vilnius, Pradai, 1996, psl. 174-188). Amžininkas prisimena, kas ir kokia veikla iš jo tautiečių užsiėmė Jurbarke, kai čia buvo pilna įvairių mažesnių ir didesnių krautuvėlių, užkandinių, viešbutėlių ir kitokių įvairias paslaugas teikiančių žydų valdomų įmonių. „Antai Jurbarke garsėjo Jokūbo Goldės avalynės parduotuvė (Kauno g. 72), Joselio Grinbergo geležies ir ūkio mašinų krautuvė (Kauno g.). (J. Grinbergas netgi laikraštyje „Lietuva“ 1920 m. vasarą skelbėsi, kad dviejose jo parduotuvėse Jurbarke galima įsigyti dalgių ir pustyklių, kuliamųjų ir akselinių mašinų, rusvelkių (maniežų), pieno separatorių – G. Š.). Stambi buvo Dovido Polovino manufaktūros prekyba (Kauno g. 70). Prie turgaus aikštės geležies dirbiniais ir žemės ūkio mašinomis prekiavo Maksas Šimanovas. Didelius sandėlius turėjo Judelis Aršas (Kauno g. 33), Dovydas Lapinskas (alaus urmo sandėlis Kauno g.). Mišku prekiavo Motelis Berzaneris (Kauno g. 55), javais – Motelis Mostas (Dariaus ir Girėno g. 21) ir t. t.“ Efraimas Geselovičius ir jo sūnus Berelis buvo stambūs javų ir linų supirkėjai.

Pas žydus aplinkinių kaimų valstiečiai pirkdavo žemės ūkio padargų, muilo, žibalo, taip pat apavą, stiklą, silkių, cukraus, druskos. O parduodavo savo išaugintus ir pagamintus žemės ūkio produktus, užaugintus gyvulius ir paukščius. Turguje kiaušinių supirkimo punktą buvo įsteigę Dovydas Icikas Beimanas ir Kirša Fanbergas. Iš ūkininkų supirktus kiaušinius jie eksportavo į Vokietiją.

Turgus – Kauno gatvėje

O kokie Jurbarke buvę turgūs! Antradieniais ir ketvirtadieniais į aikštę šalia dviejų sinagogų, Nemuno link (kur gėlių turgelis ir sovietiniais metais pastatytas dabar begriūvantis buvusio Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato pastatas), dardėdavo valstiečių vežimai ne tik iš aplinkinių kaimų ir miestelių, bet ir iš kitąpus Nemuno – Kidulių, Šiaudinės, Karališkių, Sudargo. Ch. Jofė vaizdžiai nutapo tos aplinkos paveikslą: „Vežimuose būdavo įvairių žemelės maitintojos gėrybių: maišai su rugiais, kviečiais, miežiais, avižomis, sėmenimis, pūpsodavo linų pundai, avikailių ryšuliai ir vilnų plakiai. Užrištuose maišuose žviegė paršeliai, garduose kriuksėjo kiaulės, o ant pakloto šieno gulėjo surišti veršeliai. Karves dažniausiai vesdavosi pririštas gale vežimo. Pintinėse spraudėsi vištos, antys. Rudenį atveždavo daug žąsų. Krepšiuose ūkininkės laikė kiaušinius, sviestą.“

Toje turgaus maišalynėje pasirodydavo miesto savivaldybės pareigūnas Šlioma Jozeferis ir rinkdavo mokestį už vietą turguje. Toliau – Nemuno link – buvo arklių turgus, kur taip pat sukiojosi nemažai žydų prekybininkų.

Jurbarke – ir stambieji pramonininkai

Jurbarke būta žydams priklausiusių stambesnių įmonių, fabrikų ir dirbtuvių. Ch. Jofė prisiminė: „Antai Giršas Fainbergas turėjo malūną ir elektrinę, Icikas Geselkovičius – limonado dirbtuvę ir kino teatrą „Triumf“, Giršas Margolis – baldų fabrikėlį. Nemaža jurbarkiškių žydų buvo įvairių transporto priemonių savininkai: tada turėjo įsigiję tais laikais brangų autobusą ar sunkvežimį, eksploatavo Nemunu plaukiojusius baidokus ir garlaivius.“

Nemunas Jurbarko žydams buvo sėkminga verslo gysla. Čia veikė turtingieji šios bendruomenės nariai. Jiems priklausė ne tik laivų ir keltų, bet ne kartą buvo planuojama statyti tiltą per Nemuną, į kurio statybą savo kapitalo būtų investavę stambieji pramonininkai, pajutę, kad mokestis už pervažiavimą tiltu neštų nuolatines ir geras pajamas. Mat Jurbarkas buvo ta vieta, kur savo užaugintus produktus ir gyvulius paduoti veždavo ir Suvalkijos krašto ūkininkai. Į Jurbarką suvažiuodavo šimtai vežimų. Štai 1930 m. Lietuvos valdžios planuotas statyti tiltas per Nemuną iš karto patraukė Jurbarko žydų dėmesį. Nors buvo dar neįkaltas nė vienas būsimo tilto vietą žymėsiantis kuoliukas, tačiau jau sutarta, kad iki 1936 m. tiltą eksploatuoti atiduodama S. Maklenburgui.

O šis Jurbarko verslininkas puikiai sugebėjo spausti centą prie cento, netgi žiemą, kai nereikėjo jo kelto per Nemuną paslaugų – žmonės pereidavo ir vežimais pervažiuodavo ledu. O kai tik užeidavo atodrėkis ir prie upės krantų susidarydavo šlapio sniego ir vandens ruožai, S. Maklenburgas nurodydavo patiesti kelias lentas ir už perėjimą tuo lieptu rinkdavo mokestį.

Trečdalis laivų – Jurbarko žydų nuosavybė

Prekių ir keleivių plukdymo Nemunu verslas stambiesiems Jurbarko žydams pramonininkams davė nuolatines pajamas. Štai 1940 m. Lietuva iš viso turėjo 19 vidaus vandenimis plaukiojusių garlaivių, 15 motorlaivių (pirmieji du iš jų žydų verslininkų sumanymu buvo pastatyti būtent Jurbarke) ir 39 baidokus. Trečdalis laivyno priklausė jurbarkiškiams Izraeliui Levinbergui, Lietvai Aizenštatui, Joseliui Finbergui, Moricui Aršteinui, Jakeriui Liubinui, Oreliui Aremjanui ir Dovydui Karabelnikui.

Iš tarpukario spaudos, istorinių dokumentų galima susidaryti vaizdą, kad Jurbarko žydų bendruomenė buvo įtakinga, valdė beveik visą prekybą, žymią dalį finansų (žydų bendruomenė turėjo du bankus), taip pat ir stambųjį verslą. Į Lietuvą daugiau įveždavo pramonės gaminių, valstiečiams reikalingų buities prekių ir žemės ūkio padargų, o į Tilžę, Klaipėdą, Karaliaučių ir toliau eksportuodavo žemės ūkio produkciją ir žaliavas.

Viską pražudė karas ir nacių ideologija

Jurbarko žydų verslas būtų klestėjęs ir toliau, jei ne Vokietijoje nuo 1933 metų pradedantis įsigalėti nacizmas ir neigiamas žydų vertinimas. Pajutę tuos įvykius žydai pradėjo emigruoti į kitus kraštus, taip pat svarstyti galimybę įkurti savo valstybę istorinėse žemėse. Žydai įsteigė fondą, į kurį rinko lėšas žemei Palestinoje nusipirkti. Net ir Jurbarke žydų jaunimas mokėsi ūkininkauti žemės ūkiui nepalankiomis sąlygomis, o dalis jų rengėsi emigruoti į sumanytą savo valstybę.

Tam procesui įtakos turėjo ir stiprėjanti nepriklausomos Lietuvos valstybės ekonomika, lietuviško kapitalo įsigalėjimas. Prie valstybės stiprėjimo ženkliai prisidėjo ir Lietuvos Respublikos piliečiai žydai. Ko gero, viskas būtų ėję įprasta kryptimi, jeigu ne 1939 m. rudens įvykiai – viską sujaukė prasidėjęs karas, kai rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją.

Nacių ideologija ir negatyvus žydų tautos vertinimas kažkiek persimetė ir į Lietuvą. Tad suprantama, kad 1940 m. birželio 15 d. sovietinę Lietuvos okupaciją dalis žydų vertino palankiai ir tikėjosi, kad sovietinė valdžia – tai jų gelbėtojas. Tačiau verslininkams ir pramonininkams pirmiausia tai buvo ekonominė pražūtis – jų įmonės nacionalizuotos, turtas atimtas. Po to sekė ir fizinis susidorojimas: dalis žydų verslininkų jau pirmuoju 1941 m. birželio 14-osios trėmimu kartu su lietuviais išvežti į Sibirą. Ten pateko tie patys stambūs linų ir javų supirkėjai Efraimas Geselovičius ir jo sūnus Berelis Geselovičius, stambių parduotuvių savininkai Joselis Grinbergas, Motelis Polovinas, prekybininkas Ošeris Mejerovičius ir daugelis kitų. Dalis jų mirė tremtyje, daliai pavyko išgyventi. Gal tiems ir pasisekė, nes geriau būti išvežtam, negu nužudytam.

1941 m. birželio 22-osios rytą prasidėjo Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas. Jau tą patį rytą Jurbarkas buvo vokiečių užimtas, nes jų kariuomenė nuo Smalininkų netruko pasiekti miestą.

Po dviejų savaičių naciai pradėjo Jurbarko žydų naikinimo akcijas. Iš didelės Jurbarko žydų bendruomenės pavyko išgyventi tik nedaugeliui – apie 70 žmonių, kurie prieš užeinant vokiečiams spėjo pasitraukti su Raudonąja armija, ir tie, kuriems išsislapstyti padėjo lietuviai. 

Šiandien buvusią gausią Jurbarko žydų bendruomenę ir jų buvusį verslą liudija ir senosios žydų kapinės, holokausto aukų kapai, ir nuoširdus Jurbarko žmonių – buvusių kaimynų, neskirsčiusių, žydas tu ar krikščionis, gražus prisiminimas.

Parengė Gintautas Šimboras



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook