Balsavimas

Ar pritartumėte, kad Dainių pelkėje būtų kasamos durpės?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Laisvės kelias – į partizanų generolo lemtį

Laisvės kelias – į partizanų generolo lemtį (0)

2019-03-20

Vakar, kovo 15-ąją, paminėtos pokario merų Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai vado, partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto 110-osios gimimo metinės. Seimas, pagerbdamas iškilųjį partizanų vadą, šiuos metus yra paskelbęs Jono Žemaičio-Vytauto metais. Jo kova glaudžiai susijusi su mūsų kraštu – miške netoli Šimkaičių buvo įrengta paskutinė J. Žemaičio-Vytauto vadavietė, kurioje jis 1953 m. gegužės 30 d. buvo suimtas.

J. Žemaitis-Vytautas buvo labiausiai sovietų medžiojamas Lietuvos laisvės kovotojas. Žinodamas, kad tokio lygio partizanų vadai gyvi nepasiduoda, kritiniu momentus nusišauna arba susisprogdina, sovietinis saugumas ėmėsi visokių agentūrinių veiksmų išsiaiškinti partizanų vado buvimo vietą ir prie jo prieiti, kad galėtų panaudoti specialiąsias priemones. Mat pats Sovietų sąjungos saugumo šefas Lavrentijus Berija tuometiniam sovietinės Lietuvos vidaus reikalų ministrui Jonui Vildžiūnui buvo įsakęs: „Ištirti jo slapstymosi vietą ir per agentus gauti papildomų žinių apie jo artimiausius ryšius. Svarbiausia – J. Žemaitį paimti gyvą.“

1953 m. gegužės 30 d. į J. Žemaičio-Vytauto po lazdynų krūmu įrengtą bunkerį Šimkaičių miško 46-ame kvartale įmetama speciali žmogų paralyžiuojanti dujinė granata, tad vadavietėje buvę trys žmonės akimirksniu neteko sąmonės. Iškelti iš gaivinami specialiomis priemonėmis, suimtieji atsigavo.

J. Žemaitis-Vytautas okupaciniam saugumui buvo toks svarbus, kad net specialiu lėktuvu buvo nuskraidintas į Maskvą, kur vėliau su juo susitiko ir kalbėjosi pats L. Berija. Apie ką jie kalbėjo, kol kas dar neatskleista, arba net ir liks nežinoma. Spėjama, kad apie okupuotos Lietuvos statusą Sovietų sąjungos sudėtyje, nes pats L. Berija J. Žemaičio nevadino, kaip buvo įprasta, banditu, o Lietuvos pogrindžio vadovu. Tiesa, neilgai trukus pats L. Berija buvo suimtas ir sušaudytas.

J. Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje. Tėvas, taip pat Jonas Žemaitis dirbo pienininkystės meistru grafo Tiškevičiaus ūkyje, motina Petronėlė prižiūrėjo šeimą – augino tris vaikus. Tiesa, vienas anksti mirė.

Lenkijoje, Lomžoje, gyveno Jono seneliai ir dėdė – motinos tėvai ir brolis, turėjęs nuosavą pieninę. O joje reikėjo pienininkystės meistro. Tad Žemaičių šeima iš Palangos išsikėlė gyventi į Lenkiją, o per Pirmojo pasaulinio karo suirutę, 1917 metais, šeima vėl sugrįžo į Lietuvą – tėviškę Raseinių apskrityje, Kiaulininkų kaime, vėliau Raseiniuose. Tėvai su sūnumi Jonu ir dukterimi Kotryna dar ne kartą pagyveno keliose Žemaitijos vietose, kol 1935 m. sugrįžo į Kiaulininkų kaimą netoli Raseinių. Dukra ir sūnus mokėsi Raseinių gimnazijoje.

J. Žemaitis, pabaigęs šešias Raseinių gimnazijos klases, įstoja į Kauno karo mokyklą. Ją pabaigęs Lietuvos kariuomenės karininkas tarnauja artilerijos pulke kuopos vadu. Kaip gabų karininką, kariuomenės Generalinis štabas pasiunčia mokytis į Prancūziją – Fonteneblo artilerijos mokyklą. Po dvejų metų kapitonas J. Žemaitis vadovauja artilerijos pulko mokomajai baterijai, kurį laiką lankosi Italijoje. Mokslai ir stažuotės užsienyje karininkui suteikia ne tik specialių karybos žinių, net galimybę susipažinti su Vakarų Europos kultūra, gana greitai išmokti prancūzų ir vokiečių kalbas.

1940 m. birželį Lietuva priėmė Sovietų sąjungos ultimatumą. Vyriausybė nusprendė šalies faktiniam okupavimui birželio 15 d. ginklu nesipriešinti, tad ir Lietuvos kariuomenę buvo siekiama įjungti į Raudonosios armijos sudėtį – J. Žemaitis lieka tarnauti artilerijos pulko mokyklos viršininku. Suprantama, tas procesas buvo labai sudėtingas, tam priešinosi daugelis įvairaus rango karininkų ir valstybininkų. J. Žemaičiui tai buvo nepaprastai sunkus tolesnio gyvenimo pasirinkimo laikotarpis. Ypač kai 1941 m. buvo ištremta jo sesers šeima, daugelis buvusių Lietuvos kariuomenės karininkų suimti, o daugelio jų tragiškas likimas paaiškėjo tik vėliau.

1941 m. birželio 22 d. į buvusios nepriklausomos Lietuvos teritoriją persirita Antrasis pasaulinis karas – nacistinė Vokietija užpuola Sovietų sąjungą. Paaiškėja, jog artilerijos pulką, kuriame tarnavo J. Žemaitis, vokiečiai užklups Varėnos poligone. Lietuviams įsakoma trauktis kartu su Raudonąja armija. Tuomet J. Žemaitis su grupe karininkų pamato galimybę išsigelbėti: tyčia atsilieka nuo besitraukiančio pulko ir ties Valkininkais pasiduoda vokiečiams.

Šie pasiūlo stoti į savisaugos batalioną, tačiau J. Žemaitis nesutinka – palieka kariuomenę, išvyksta pas žmoną į Lentvarį ir pradeda civilio gyvenimą. Vėliau apsistoja Kaune, gimsta sūnus Laimutis. Tačiau mieste karo metu sunku išgyventi, tad šeima išvyksta į Kiaulininkų kaimą, o buvęs karininkas įsidarbina Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vedėju.

Tačiau mintys apie nepriklausomą Lietuvą aukštos erudicijos kariuomenės karininkui ir vokiečių okupacijos metu neleidžia ramiai gyventi civilinio gyvenimo – vis prisimenama priesaika Lietuvos valstybei. Tad J. Žemaitis susisiekia su kai kuriais buvusiais kariškiais, imasi platinti prieš vokiečių okupaciją nukreiptą pogrindinę spaudą. O generolui Povilui Plechavičiui ėmus kviesti Vietinę rinktinę, į „plechavičiukus“ suburia apie pusantro šimto vyrų ir tampa Vietinės rinktinės bataliono vadu.

1944 m. vokiečiai, jau kurį laiką neatlaikę Raudonosios armijos puolimo, lietuvių P. Plechavičiaus rinktinei įsako stoti vokiečių pusėn ir kovoti prieš Raudonąją armiją. Tačiau P. Plechavičius nacių nurodymams nepaklūsta, nes jo tikslas – laisva ir nepriklausoma Lietuvos valstybė. Naciai suima generolo štabą. Prieš tai generolas įsako rinktinei – karininkams ir kareiviams – išsivaikščioti.

Išeidami iš rinktinės daugelis pasitraukė su ginklais. J. Žemaitis sugrįžta į Kiaulininkų kaimą ir čia 1944 m. rudenį sulaukia antrosios sovietinės okupacijos. Kas Lietuvos karininkui belieka? Jeigu gyvens legaliai, likimas aiškus: geriausiu atveju – Sibiras, arba kaip kitų Lietuvos karininkų – Červenė, arba kaip lenkų – Chatynė? Pasirinkimo nėra: ar taip, ar kitaip, – mirtis arba tremtis. Tuo labiau kad 1941 m. į Sibirą ištremta J. Žemaičio sesers Kotrynos šeima.

J. Žemaitis, gerai supratęs susidariusią padėtį, slapstosi tai aplinkiniuose miškuose, tai namie. 1945 m. pavasarį jį susiranda kariuomenės laikų pažįstamas, generolo S. Zaskevičiaus sūnus Algirdas ir pasiūlo stoti į Lietuvos laisvės armiją.

Šis pasiūlymas atitiko nuolatinius J. Žemaičio įsitikinimus ir siekius. Kapitonas J. Žemaitis 1945 m. visam laikui pasitraukia į mišką. Susidarė tokios aplinkybės, jog kitos išeities jis paprasčiausiai neturėjo. Be to, Lietuvos kariuomenės karininkas, davęs priesaiką Lietuvos valstybei, liko jai iki pat mirties ištikimas.

Devynerius metus su ginklu kovojęs prieš sovietinę okupaciją ir nuo partizanų rinktinės štabo viršininko pakilęs iki visos Lietuvos partizanų vado, generolo ir faktinio okupuotos Lietuvos vadovo – ketvirtojo Prezidento – liko ištikimas Lietuvos valstybei. Sudėtingą gyvenimo pogrindyje kelią, kurį apsunkino ankstyva žmonos mirtis ir būtinybė nuo okupantų išslapstyti sūnų Laimutį, nuėjęs J. Žemaitis-Vytautas dėl sunkios ligos – insulto - nesugebėjo laiku pasitraukti iš bunkerio Šimkaičių miško 46-ame kvartale. Kovos bendražygis Simas Palubeckas kankinimus ir psichologinį sovietinių saugumiečių spaudimą ištvėrė septynias paras. Per tą laiką ir generolas, ir kartu bunkeryje buvusios jį slaugiusi partizanų medicinos sesuo Marytė Žilūtė-Eglutė, ir S. Palubecko sesuo Elena Palubeckaitė-Liudas, pagal galiojusią partizanų tvarką, jau turėjo būti pasitraukę į atsarginę vietą. Deja, 1953 m. gegužės 30-oji partizanų generolui tapo lemtinga. Vėliau teisiamas, kai jam buvo suteiktas paskutinis žodis, partizanų generolas pasakys: „Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. (...) kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų.“

Tai buvo net lemtingą akimirką generolo J. Žemaičio-Vytauto viso gyvenimo siekius apibendrinantys žodžiai. Partizanų generolas sušaudytas Maskvoje, Butyrkų kalėjime, 1954 m. lapkričio 26 d. O tuomet jam tebuvo 45-eri su trupučiu. Jo įsitikinimo žodžių rezultatus šiandien žinome. Vadavietė Šimkaičių miško 46-ame kvartale jau tapo vieta, kur susirenkame pagerbti partizanų generolo J. Žemaičio-Vytauto atminimą.

Gintautas Šimboras



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook