Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Laisvės kelias tiestas ir ginklu, ir tiesos žodžiu

Laisvės kelias tiestas ir ginklu, ir tiesos žodžiu (0)

2019-06-01

Dvi seserys – Ona Vabalaitė (kairėje) ir Vytauto Mačiulio mama Pranė Valabaitė-Mačiulienė per Vytauto brolio Povilo pirmąją komuniją Girdžiuose.

Kitais metais jam sueis devyniasdešimt. Jo vardas – Vytautas. Energijos ir smalsumo šiam žmogui galėtų pavydėti ne vienas gerokai jaunesnis. Senolis – tai Girdžiuose gyvenantis V. Mačiulis, pirmasis Šimkaičių miške suradęs pokario metų partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto bunkerį-vadavietę, iš kur šis vadovavo pasipriešinimo kovai ir kuriame 1953 m. gegužės 30 d. sovietinio saugumo buvo suimtas.

Vieta buvo slepiama

Nors saugumiečiai bunkerio vietą žinojo nuo 1953 m. gegužės 29 d., tačiau net praėjus dešimčiai ar daugiau metų visuomenei apie tai nebuvo skelbiama, kad „buržuazinių nacionalistų ir banditų lindynė“ kai kam netaptų susidomėjimo vertu objektu. Tik 1968 m. vienoje knygoje pasirodė duomenų apie J. Žemaičio-Vytauto vadavietę Šimkaičių miške.

Turėjo praeiti daug metų, kad ši vieta taptų lietuvių laisvės kovos už nepriklausomybę simboliu, kad čia būtų rengiami laisvės minėjimai, prisiekiama ištikimai ginti savo šalies nepriklausomybę. Tad ir V. Mačiulis šio bunkerio ne vien iš smalsumo ieškojo.

V. Mačiulis gimė ir užaugo netolimame, miškų apsuptame Girdžių seniūnijos Pažėrų kaime. Dabar ten – tušti laukai, o tuomet ūkininkas šalia ūkininko gyveno, sodyba prie sodybos dunksojo. Visi vienas kitą pažinojo, buvo daug jaunimo. 1944 m. rudenį prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai daugelis jaunų kaimo vyrų, gelbėdamiesi, kad neišvežtų į Sibirą ar vengdami tarnybos Raudonojoje armijoje, išbėgo slapstytis. Vėliau susidariusi padėtis dažną privertė imtis ginklo ir jungtis į kovotojų prieš okupantus grupes. Beveik visus juos, ir vietinius iš Pažėrų kaimo, ir aplinkinių vietovių V. Mačiulis gerai pažinojo.

Iš garsios giminės

Gimusiuosius 1930-aisiais ar apie tą laiką dažnai krikštijo Vytautais – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto garbei, taip pažymėdami 500-ąsias jo mirties metines. Mat tuomet dar buvo gyvas natūralus paprastų kaimo žmonių, dažniausiai ūkininkų, patriotizmas, kai buvo dar ana, prieškarinė smetoninė Lietuva, dar buvo gyvi pirmieji 1919 m. savanoriai, ginklu kovoję prieš iš rytų plūstančius, ant durtuvų nešančius pasaulinės socialistinės revoliucijos idėją raudonuosius. Jauni Lietuvos savanoriai ėjo ginti tik ką, 1918-aisiais, atkurtos nepriklausomos savo valstybės. O po dvidešimties metų daugelis jų buvo jau pagyvenę tvarkingi ir tvirti ūkininkai.

Ir Vytauto tėvas Kazimieras Mačiulis, gimęs 1896 m., jaunystėje buvo toks parako uostęs savanoris, motina Pranė Vabalaitė-Mačiulienė kilusi iš šviesuolių, pasiturinčių ūkininkų giminės. Jos brolis, V. Mačiulio dėdė, Leonas Vabalas jau tuomet buvo pabaigęs teisės mokslus, nepriklausomoje Lietuvoje ėjęs apygardos teismo teisėjo pareigas, o dvi motinos seserys, Vytauto tetos, pasirinko tarnavimo Dievui kelią – tapo vienuolėmis ir dėl to vėliau, sovietiniais metais, turėjo daug iškentėti. Tad lietuviškas patriotizmas tokioje ūkininkų šeimoje buvo savaime suprantamas ir gerbiamas dalykas.

Pažintis su karu

Tačiau viską sugriovė pirmoji sovietinė okupacija 1940-aisiais, vėliau karas, vokiečių okupacija, o pokaris ne tik V. Mačiuliui, bet ir daugeliui to amžiaus, o ypač vyresnių, vyrų tapo sunkiu pasirinkimo laiku. Tuomet penkiolikmečius, šešiolikos ar septyniolikos sulaukusius kaimo vaikinus gyvenimas privertė anksti tapti vyrais.

Vytautui 1944-ieji atnešė gyvenimo lūžį: spalio 24-ąją šalia namų buvo nušautas tėvas, tad jam liko vyriški ūkio darbai. Nors tai ūkininkų vaikams – jokia naujiena: tik kiek prastypsta – ir dirba. O ypač karo metu, kai girdėjo ir savo akimis matė visai ne vaikiškų dalykų.

Smalsumu Vytautas išsiskyrė nuo mažens: viskas jam įdomu, visur kaišiojo nosį. Karo pradžioje, 1941-aisiais, jų ūkyje vokiečiai įsirengė stovyklą. Klėtį paskyrė kareiviams miegoti, o troboje buvęs kažkoks štabas. Su vokiečiais buvo ir vienas belaisvis – rusų kareivis. Tuomet niekas jo nesaugojo, po sodybą vaikščiojo laisvai mūvėdamas vokiškas kelnes ir dėvėdamas kareivišką švarką, nes savoji, rusiška, uniforma jau buvo suplyšusi. Ką vokiečiai liepdavo, tą belaisvis ir dirbdavo. Karo pradžioje kai kuriuos rusų belaisvius vokiečiai palikdavo ūkininkams padėti prie ūkio darbų.

Vieną dieną tas laisvas belaisvis vokiškomis kelnėmis sumanė pabėgti, bet pirmiausia nuėjo pas kaimynus ir ėmė „daryti kratą“. Užlipęs ant aukšto rado skrandai siūti paruoštų avikailių. Juos pasikišo po pažastimi ir išėjo.

Supykusi šeimininkė atbėgo skųstis vokiečių karininkui, kad kareivis ją ką tik apiplėšė, bet ta nemoka vokiškai, o anas nesupranta, ko ji šaukia.

Vokiškai mokėjo motinos sesuo. Išvertė, kad apvogė. Leitenantas įsakė tuojau atvesti arklį ir paklausė, į kurią pusę tas nuėjo. Šoko ant arklio ir nušuoliavo.

Po kurio laiko sodiečiai mato: pareina „kareivis“ su kailiais, o paskui su pistoletu rankoje joja leitenantas.

Kailius sugrąžino, o belaisvį nuvarė į kitą ūkį, kuriame buvo vokiečių karo policija. Nuo tada belaisvio niekas daugiau nematė.

Kur dingo „sekretorius“?

V. Mačiulis prisimena, kad Pažėrų kaime gyvenęs toks Antanas Bukauskas. Nekoks ūkininkas. Šiaip, kaimo proletaras, prijaučiantis raudoniesiems. 1940 m. vasarą Lietuvą okupavus sovietams pritapo prie naujosios valdžios. Nežinia, kas ir kada jį praminė „sekretoriumi“, greičiausiai taip pasivadino pats, o gal tokias pareigas valdžia davė. Mat eidavo tai į Girdžius, tai į Jurbarką, ten gaudavo valdžios nurodymų, o parėjęs į Pažėrus perduodavo gyventojams. Buvo kaip ir naujoji vietinė tarpumiškio kaimo valdžia.

Kai 1941 m. birželio 22-23 dienomis Pažėrų kaime pasirodė vokiečiai, „sekretorius“ pareigų neteko, tačiau niekas jo neužkabino. Kaimo žmonės atlaidūs, o ir pats „sekretorius“ per daug niekam blogo nebuvo padaręs. Liežuviu pamaldavo, tarybų valdžią pagirdavo ir tiek. Nebuvo nei ką įskundęs, nespėjo nei prie trėmimų prisidėti.

O aplinkui – Šimkaičių, Šapališkės girios. Jose užsiliko besitraukiančių rusų, pasitaikė vienas kitas nuo nacių vykdyto genocido pabėgęs žydas. Taip šiuose miškuose pradėjo reikštis sovietiniai partizanai. „Buvo ten ir rusų, ir žydų, ir lietuvių“, – prisimena V. Mačiulis.

Vieną dieną vokiečiai keliems Pažėrų kaimo vyrams gerokai įvarė baimės: juos sulaikė, atkišę automatus nusivarė į nuošalią vietą prie upelio ir įsakė nusirengti. Tik su apatiniais likusius susodino ir liepė ramiai sėdėti.

Persigandę vyrai dar labiau nustebo, kai uniformas nusivilko ir keli vokiečių kariškiai. Pasiėmę atvarytųjų drabužius pradėjo vartyti apykakes, tikrinti siūles. Žiūrėjo, ar utėlių nėra. Paskui keturiese apsivilko tuos drabužius, po skvernais pasikišo automatus ir kažkur nuėjo.

Tik vėliau kaimas išgirdo, kad neva nuo vokiečių besislapstanti grupelė sovietinių aktyvistų nori susitikti su partizanais ir prie jų dėtis. O tam padės „sekretorius“ – sutarta, kad šis sovietiniams partizanams atvesiąs pastiprinimą.

Pasak V. Mačiulio, apgautas „sekretorius“ grupelę vokiečių atvedė tiesiai pas visai pamišky gyvenusius Skrickius.

Troboje už stalo sėdėjo ir ratu leisdami kelintą butelį naminės kortomis pliekė keletas vyrų. „Sekretorius“ dar spėjęs pasakyti, kad atvedė pastiprinimą, kai akimirksniu purptelėjo automatų serijos, ir sėdėjusieji užstalėje sukniubo. Nuo to laiko ir „sekretoriaus“ niekas daugiau nematė.

Tik po karo, vėl užėjus sovietams, imta domėtis, kur galėjo dingti A. Bukauskas? V. Mačiulis tuomet papasakojęs, jog karo pradžioje Mituvos pakriaušėje radęs dvi vokiškų šovinių tūteles, o ant kranto matęs neseniai kasinėtą žemę. Užsiminęs, gal ten „sekretorius“?

Atkasė, o ten – lavonas su vokiškom kelnėm. Ne „sekretorius“.

Lemtinga spalio 24-oji

Kiekviena V. Mačiulio gimtojo Pažėrų kaimo pėda apšlakstyta ir krauju, ir ašaromis, kiekviena pamiške, kiekviena Mituvos pakriauše, lauko keliuku driekėsi ir okupantų, ir laisvės kovotojų takai. Nuo 1944-ųjų rudens, vėl užėjus sovietams, kinta ne tik Vytauto, bet ir kitų jaunų kaimo vyrų gyvenimas. Prieš akis – lemtingas pasirinkimas: kur? Tarnauti sovietinėje armijoje ar į girą „po egle“? O Vytautui, netikėtai anksti subrendusiam, tenka iškentėti tėvo žūtį, ant savo pečių imtis ūkio naštą, žinoti ir tylėti apie miške esančius draugus.

Iš Jurbarko krašto Raudonoji armija vokiečius išstūmė 1944 m. spalio pabaigoje. Dabar žudyti atėjo kiti.

V. Mačiulio kaimynas Jonas Jonaitis buvo ūkininkas – nepriklausomos Lietuvos patriotas, buvęs Girdžių šaulių būrio vadas. Karo metais vokiečiai į jo ūkį buvo paskyrę „plienčiką“. Taip kaimiečiai vadino tuos rusų karo belaisvius, kurių vokiečiai nelaikė uždarytų, o palikdavo ūkininkams padėti prie ūkio darbų. Taip ir J. Jonaičiui skirtas „plienčikas“ čia prabuvo visą karą ir sulaukė savųjų.

Rusai, 1944 m. spalio mėnesį pralaužę Kalnujų frontą, vokiečius nustūmė Jurbarko link ir toliau į Vakarus iki Sudargo aukštumų, Pažėrų kaimą ir aplinkinius miškus apėję kažkaip nepastebimai, be didesnių įvykių.

Karas karu, o ūkininkui reikia arti žemę. Tą spalio 24-ąją buvęs šaulys J. Jonaitis irgi arė savo lauką, sodybos kieme darbavosi „plienčikas“. V. Mačiulio tėvas kaimynui Viktorui Kisieliui atvežė statinę vandens. Mat 1944-ųjų ruduo buvęs labai sausas, kai kuriose Pažėrų kaimo sodybose net šuliniuose vanduo prapuolė.

Buvo įprasta kaimo gyvenimo diena, niekas nė nenujautė artėjančios nelaimės, kol vienkinkiu brikeliu į kaimą neatvažiavo du nepažįstami vyrai. Arklį kažkodėl pririšę tolimesnėj Vinco Giedraičio sodyboj, tiesiai per lauką patraukė ariančio J. Jonaičio link. Priėję klausia, kuri čia bus Jonaičio sodyba? „Va, šita“, – buvęs šaulys, supratęs, kad čia kažkas negerai, parodė į savo namus. Vyrai nuėjo, o J. Jonaitis, nusiraminęs, kad čia tikriausiai naujoji valdžia pas jo „plienčiką“ atvyko, arė toliau ir vis žvilgčiojo į savo kiemą. Mato, nuėję vyrai kažką kalba su „plienčiku“, o šis, ištiesęs ranką, rodo į jį. Tie bėgte per dobilieną tiesai link jo.

Sumojęs, kad bus tikrai kažkas negerai, nespėjęs net arklių atkabinti, vertė žagrę į vagą ir pasileido miško link.

Į bėgantį J. Jonaitį kelis kartus šovė, bet nepataikė. O čia prieš atbėgančius vyrus kaip tik pasipainiojo V. Mačiulio tėvas, kai pas kaimyną palikęs vežimą su vandeniu, namo jojo arklius. Tie griebia už pavadžių atimt, tėvas – arklių neduot. Vienas jau užšoko ant bėrio ir vysis Jonaitį. Kitas griebia antrą. Tėvas stveria už bato, raitelį nutempia, čiumpa už „klepkų“, iškelia ir trenkia žemėn. Tas išsitraukia pistoletą ir prikišęs šauna tėvui tiesiai į galvą.

Buvęs Lietuvos savanoris Kazimieras Mačiulis, 1944 m. spalio 24-ąją mirė iš karto, buvęs kitas savanoris ir Girdžių šaulių būrio vadas J. Jonaitis nuo mirties pabėgo į mišką. „Tėvas buvo stiprus, „keturkampis“, karšto būdo, neleido arklių atimt“, – prisimena V. Mačiulis.

Kitą naktį J. Jonaitis, slapta atslinkęs į šermenis, labai verkė. „Tai tu, Kazimierai, išgelbėjai man gyvybę“, – raudojo. Mat suprato, kad po vokiečių pasitraukimo likę sovietiniai partizanai ar kita naujoji valdžia pasiuntė du smogikus likviduoti buvusį aktyvų Lietuvos nepriklausomybės gynėją.

Patalkyje – ir stribai, ir partizanai

Netekus tėvo, jaunajam V. Mačiuliui liko dauguma vyriškų ūkio darbų. Ir tuomet, ir dar ilgai po to, kaime buvo įprasta kūlimo, mėšlavežio, linų mynimo ar kitiems darbams kviestis talkas – kaimynai kaimynams padėjo. O po darbų – patalkys, vakarienė, jaunimo šokiai. Vabalynėje, kurią tėvas atpirko iš kitų paveldėtojų – mamos brolio teisėjo Leono Vabalo ir seserų ir kuri dabar tapo Mačiulyne – buvo ta pati erdvi klėtis. Ji per karą tiko vokiečių kareiviams, o dabar – kaimo jaunimo šokiams.

Po vienos talkos Mačiulynėje Vytautui sakė: „Kas per patalkys, jei nėra muzikos. Eik, parvesi.“

Vytautas nuėjo pas kaimo muzikantą, šis nesibrangino ir abu jau betemstant patraukė pas Mačiulius. Tik staiga iš krūmų iššoka šautuvą atkišęs stribas: „Stot! Kas tokie, kur einat?“

„Va ten, į patalkį. Muzikantą veduosi. Ir armoniką nešamės...“ – į savo tėviškę parodė V. Mačiulis.

„Gerai, eikit. Ir mes tuojau ateisim!“

„Kaip tik buvau prisiviręs šnapso, – pasakoja V. Mačiulis, – tai iš klėties griebiau butelius ir nešiau į darželį slėpt, kol stribai neatėjo, nes poros butelių jiems neužteks – viską išlaks arba išneš.“

Bekišdamas po lapais degtinę išgirdo tyliai šaukiant: „Vytai! Vytai!“

„Kas čia?“

„Aš“, – iš avietyno galvą iškišo jau į mišką pasitraukęs netolimas kaimynas Alfonsas Kvedys. Jį Pažėruose vadino Alpu. Paskui atsistojo ir jo brolis Adolis. Su juo Vytautas viename suole mokykloje sėdėjo.

„Vyrai, tuojau stribai ateis, bėkit į miškelį“.

„Niekur mes nebėgsim. Tegul ateina“, – pasakė Alpas.

„Vyrai, neužkabykit, nešaudykit. Pražudysit ir mane, ir motiną...“ – prašė Vytautas.

„Na gerai, jeigu tu prašai, nešaudysim. Mes čia palauksim, kol išeis“, – tarė Alpas, ir visi sutūpė avietyne.

Būrelis stribų netrukus atėjo. Du paliko eiti sargybą aplink sodybą, kiti sulindo į trobą. Tie valgo, geria, sargybiniai aplink sodybą vaikšto, o anie pašaly avietyne tupi, klėtyje groja armonika, jaunimas šoka. Tą žinančiam Vytautui patalkys nelinksmas.

Stribai ilgai neužsibuvo. Pavalgė, išgėrė ir skubiai kažkur išėjo. Jų vadas Repšys neleido ne tik prisigert, bet ir daugiau išgert. Net likusios degtinės neišnešė.

Tada į trobą suėjo partizanai. Sėdo už to paties stalo, motina vėl nešė valgių, lovatiesėmis dangstė langus. Vytautas ėjo į darželį ir patamsyje iš po lapų traukė prieš valandą nuo stribų paslėptus butelius.

Talka, sužinojusi, kas troboje, dėjo į kojas. Liko tik muzikantas ir toks vyresnis ūkininkas, komunistu pravardžiuotas Bataitis. Mat anksčiau, dar prieš karą, gyrėsi esąs partinis. Tas buvo atėjęs į patalkį ir kartu Vytautą pakviesti į sūnaus išleistuves. Mat sovietai aną jau ima į armiją.

Aėjęs Vytautas abu kviečia į trobą.

„O kas ten pas tave?“ – klausia Bataitis.

„Taigi Kvedų Alpas, Adolis, Rekešiukai“, – pasakė.

„Tai einam“, – neprieštaravo abu.

Susėdo už to paties stalo, prie kurio ką tik valgė stribai. Skarelę užsigobusi, prie krosnies palinkusi motina tylėdama vėl nešė valgyti, Vytautas vėl ėjo į darželį ir patamsyje iš po gėlių lapų vėl traukė naują butelį. Tokia miškų apsupto Pažėrų kaimo pokario metų būtis – nė vieniems neatsakysi. Prie to paties stalo nekviesti ir leidimo neprašę sėdėjo ir anie atėjūnai, ir dabar vyrai taip pat su ginklais. Tik anie prieš Lietuvą, šitie – už Lietuvą, o šalia – nei už tuos, nei už anuos: visiems įtinkantis, jau gerokai už lūpos įmetęs, kaimo muzikantas ir komunistu pravardžiuojamas mažažemis valstietis, kuriam nei ana valdžia gera buvo, nei šita aruodus pripylė. Dabar čia pažįstami keli Pažėrų ir gretimų kaimų vyrai, jau ne pirma diena esantys miške.

Stribai surįš!

Kai užkando, kelintą ratą aplink stalą apsuko stiklelį lydintis butelis, Vytautas neiškentė. „Vyrai, stribai žino, kad dar liko šnapso. Tai būtinai sugrįš. Jie visada ateina, šnapso tai nepalieka,“ – kalbą pradėjo Vytautas.

„Še automatą, kai ateis, tai ir duok! – per stalą tiesdamas ginklą tarė Alpas.

„Nereik man automato. Žiūronus duok, einu padabot.“

Vasaros naktys šviesios. Šviesiame tarpe kažkur už Girdžių palei žemę dar driekėsi balzgana dangaus juosta, šiaurėje dunksojo tamsus Šapališkės miškas, pietuose – visų išvaikščiota giria, o rytuose, Šimkaičių link, iki pat debesų besidriekianti juoda dėmė.

Vytautas pamatė per lauką atlinguojančią tamsią figūrą. O tuo metu troboje tyliai nuvinguriavo muzikanto užvesta partizanų, žinančių, kur, už ką eina ir koks likimas laukia, daina: „Mergaite, papuoški mano kapą baltais akacijų žie...“

„Vyrai, jau ateina! – įpuolęs trobon posmelį nutraukė Vytautas. – Bėkit į miškelį.“

„Keli ateina?“ – klausia Alpas.

„Vieną mačiau...“

„Niekur mes nebėgsim. Einam į kamarą ir palauksim. Jūs sėdėkit ir gerkit. O tu man žiūrėk!“ – automatu pagrūmojo komunistu pravardžiuojamam Bataičiui.

„O jeigu į kamarą įeis?“ – nerimsta Vytautas.

„Jeigu įeis, tai jau neišeis“, – ramiai atsako Alpas.

Kai tik vyrai užsisklendė kamaroje, pro duris įvirto gerokai įkaušęs žinomas kaimo pijokėlis, mergos vaiku pravardžiuojamas.

„Ar čia patalkys?“ – išskėtęs abi rankas džiugiai paklausė.

„Čia, čia.. – iš užstalės besistodamas tarė Bataitis, spjovė į delną ir taip rėžė tam į dūdą, kad mergos vaikas aukštelnikas nusirito tiesiai ant krosnies rinkių. – Kad tave velniai nujotų, kiek per tave baimės. Vos kelnių nepridėjau“, – nusikeikė Bataitis.

Tą naktį viskas baigėsi laimingai. Stribai nesugrįžo, partizanai išėjo savo keliais, Bataitis su muzikantu padarė dar po kaušiuką ir nulingavo dainuodami, Vytautas tvarkė patalkio likučius. Tik visą laiką tyli, lyg nepastebima motina kažką šnabždėjo. Ji meldėsi, dėkojo Dievui, kad šį kartą žmonių nešamos nelaimės per plauką aplenkė jos namus. Ką tu, paprastas tarpumiškės kaimo žmogus, gali – esi bejėgis. Ką kuri pusė lieps, tą ir darysi. Anie patys atsibeldę pasiima: vis duok jiems paėst, statyk išgert. O šitiems, į mišką išėjusiems vaikams, gali tik slapta padėt – tai duonos kampą ir lašinių bryzą, tai kojines ar pirštines. Juk mūsų vaikai... Taip šios tyliosios, dėl savo vaikų likimo rankas grąžančios motinos, irgi tiesė Lietuvos laisvės kelią – kepama duona ar čirškinama kiaušiniene, skalbdamos purvinus ir kruvinus drabužius... Niekas dar nepamatavo ir nepasvėrė jų tylaus skausmo ir gilaus sielvarto. Tokie laikai: greta baimė ir pareiga Lietuvai, sykiu eina ir ašaros, ir mirtis, ir dainos...

Pasirinkimai

Į sovietinę armiją paėmė Bataituką, šaukimus gavo Puišių Vytas ir jis – Vytautas. „Susiėję tarėmės, ką darom – einam į kariuomenę, ar „po egle?“ – prisimena V. Mačiulis. – Vytas išėjo, pasitarėm, kad reikia eiti ir man. Kas bus motinai, kas atsitiks su ūkiu, jeigu pasitrauksiu į mišką?“ – svarstė Vytautas.

Tik vėliau V. Mačiulis sužinojo kaimyno ir draugo V. Puišio likimą.

Vytui papuolė tarnauti netoli – Karaliaučiaus srityje. Paskirtas į Baltijos karinį jūrų laivyną. Ketino bėgti į užsienį, bet supratęs, kad to padaryti neįmanoma, dezertyravo iš kariuomenės, slapta parėjo į Pažėrų kraštą, stojo į partizanų būrį ir vėliau kovoje žuvo.

O V. Mačiuliui, kad dar nepaimtų į armiją, patarė ėmimo dieną gerai prisigert. Sakė, labai girtus palieka, nors šiaip įgėrę naujokai – įprasta. Juk kiekvienam kaimas surengdavo išleistuves. Nors arkliai jau pakinkyti būsimą karį vežti į Jurbarką, aplink vežimą šlitinėja ir naujokas, ir palyda.

Kaip patarė, taip ir padarė. Tą dieną ir V. Mačiulis kaptelėjo, bet ne tiek girtas buvo, kiek vaidino. Nutaikęs progą bringt po komisariato laiptais ir neva miega.

Tuomet karinis komisariatas, vojenkomatu vadintas, buvo Jurbarko centre, nacionalizuotoje klebonijoje šalia Švč. Trejybės bažnyčios. Tad guli ten Vytautas ir girdi, kaip išrikiuotus naujokus pavardėmis šaukia. „Mačiulis!“ – girdi. Niekas neatsiliepia. „Gdie Mačiulis? Gdie Mačiulis?“ (Kur Mačiulis, – rus.). „Guli ten kažkoks po laiptais“, – kažkuris praneša.

Prieina karininkas, purto. Vytautas tik sumurma ir toliau „miega“. „Kas nešit šitą kiaulę?“ – klausia. Savanorių neatsirado. Karininkas kažką pasižymėjo savo popieriuose, sukomandavo, ir grupė naujokų nulingavo į panemunę pradėti kareiviško gyvenimo kelionę garlaiviu į Kauną.

Kai viskas nurimo, Vytautas pramerkė akį, apsidairė, atsisėdo. Ramu. Pasiėmė savo lagaminėlį ir greitai dingo. Betemstant naujokas jau atsirado namie Pažėruose.

Degtinė visuomet gelbėjo

Tačiau „atostogos“ truko neilgai. Vieną dieną kaimas suėjo į sovietinę armiją palydėti kitą naujoką. Vakare, kaip paprastai, vaišės, o rytojaus dieną – irgi „ant kelionės“. Kai svečiai dar sėdėjo už stalo, o kieme jau laukė pakinkyti arkliai, pradėjo skalyti šuo. Ir tik dabar pamatė, kad prie sodybos stovi sunkvežimis, o per kiemą ateina karišką uniformą vilkintis vyras. „Slėpkim šnapsą, stribas ateina“, – kažkuris perspėjo.

Akimirksniu nuo stalo dingo ir butelis, ir stiklelis. Visi tyliai sėdi ir valgo. Įėjęs kariškis klausia: „Kuris čia Mačiulis?“.

„Aš“, – atsako Vytautas.

„Einam, važiuosi į armiją...“.

„Kad šaukimo neturiu...“.

„Bus tau, bl..., šaukimas!“

Vytautas mato, kad spyriotis neverta. Lipdamas į sunkvežimį sako, kad reikia į namus užsukti, šio to pasiimti ir su motina atsisveikint. „Kaip šitaip, be išleistuvių? O gal po čierkelę atsisveikinant?“ – bando užkalbėti dantį.

Užuomina apie gurkšnį degtinės suminkština karininko rūstybę. Kai užsuko į namus, jau viską žinojusi motina tylėdama vėl suskubo pjaustyti lašinių. Spirgus deda į keptuvę, muša kiaušinių. „Kad šnapso namie neturiu. Einu pas kaimyną parnešt“, – plonina liežuvį Vytautas.

„O tu nepabėgsi?“

„Niekur aš nebėgsiu...“.

„Na, žiūrėk tu man!“

Motina vėliau pasakojo, jog kai Vytautas išėjo, kariškis užlipo ant suolo ir pro lango viršų stebėjo, kur tas nueis. Tik pamatęs grįžtantį su buteliu, nulipo.

Vytautas paima šalia vandens kibiro padėtą kvortą, į ją sukliukina daugiau kaip pusę butelio naminės ir ištiesia karininkui. Šis keliais maukais praryja degtinę, užkanda kiaušinienės. „Chvatit (užteks, – rus.), tu šiandien daugiau negersi“, – įsikiša butelį į šinelio kišenę.

Kareivis, kuriuo domisi saugumas

Vytautas atsiduria kariniame dalinyje toli Rusijoje – Sibire, šalia Omsko. Ten pastebi, kad šitas naujokas iš „Pribaltikos“ jau čiupinėjęs ginklų – žino, už kurio galo paimt.

Per šaudymo pratybas Vytautas muša į dešimtuką. Kai skirsto karius į tolesnę tarnybą, išgirsta: „Mačiulis – į snaiperių mokyklą!“.

Prasideda mokymai – iš akies nustatyti atstumą, vėjo kryptį, greitį, nes tuomet, be optinio taikiklio ir geresnio šautuvo kokių nors įmantresnių prietaisų nebuvo. Ir kasdienis šaudymas. Ne tik iš šautuvo, bet ir pistoleto. „Iš TT šaudydavom net netaikydami, pagal garso kryptį. Reikėdavo numušti už kokių dvidešimt metrų nematomą žmogaus figūrą. Pataikydavom,“ – prisimena V. Mačiulis.

Tačiau vieną dieną Vytautą iškvietė į dalinio Ypatingąjį skyrių.

Ypatingasis skyrius – tai kariuomenės vidaus saugumo tarnyba. Jei kurį nors kareivį ten pakviesdavo, tas paprastai į savo kuopą nesugrįždavo. Neramu tapo ir Vytautui. Mat buvo gavęs nei tai laišką, nei tai siuntinėlį – mamos sesuo, vienuolė teta Ona Vabalaitė, buvo pridėjusi į vatą suvyniotų medalikėlių – šventų dalykų ir sūnėnui, ir kitiems kariams. Gal ten esą lietuvių...

„Kas čia?“ – klausia? Vytautas aiškina, kad tokius daiktus tikintieji lietuviai nešioja pasikabinę ant kaklo ir tiki, kad jie apsaugo nuo nelaimių. O jo teta – vienuolė, „neatsikračiusi tų religinių prietarų“, matyt ir jam atsiuntė, kad nuo žūties kare apsaugotų.

„O kodėl ne vieną, tik tau, o šitiek? Tu juos turėjai padalinti kareiviams?“

Nežinia, kas tuo metu apšvietė Vytauto protą, bet greitai sumojo, ką pameluoti saugumiečiui. „Čia tik man. Niekam negalėjau duoti. Matote, mūsų religijoje yra daug šventųjų – šventas Antanas, šventas Petras ir Povilas, šventas..., – kiek tik prisiminė šventųjų, tiek ir išvardijo. – Tai kiekvienam šventajam reikia turėti po medalikėlį.“

Tarnybos draugai nustebo, kad Vytautą paleido. Tačiau vis tik snaiperiu ilgiau neužsibuvo. Nusiuntė į poligoną naujų kulkosvaidžių prišaudyt. Atveža gamyklos dėžėse supakuotus, suteptus. Keli kareiviai tepalus nuvalo, ginklą sustato ir neša į ugnies poziciją Vytautui. Tas deda šovinius ir pleškina – reguliuoja taikiklius. „Prašiau, kad siųstų mokytis į šoferius, ką aš veiksiu su tokia specialybe grįžęs? Bet man neleido, sakė, turi šaudyt ir mokyt kitus kulkosvaidininkus“, – tarnybos dienas prisimena Vytautas.

Tačiau 1953 m. lapkričio pradžioje Vytautui ir kulkosvaidžius teko laikinai palikti – iš kariuomenės iškviestas į Lietuvą, į Kauną liudyti teisme. Mat teisiama jo teta vienuolė Ona Vabalaitė, atsiuntusi jam medalikėlių, už antitarybinės propagandos skleidimą. Bylą uždarame posėdyje išnagrinėjusios LTSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisminės kolegijos nuosprendis – dešimt metų laisvės atėmimo konfiskuojant visą turtą ir dar penkerius metus atimant pilietines teises.

Pažėrai ištuštėjo

Kai sugrįžo iš kariuomenės, Pažėrų kaimas buvo ištuštėjęs. Beveik visų jaunystės draugų nebuvo. Kurie išėjo „po egle“, buvo jau žuvę arba kalėjo, kiti iš kaimo patraukė darbo ieškoti į Jurbarką ar kitur.

Motiną rado labiau sulinkusią, senstelėjusią. Prieš kariuomenę ūkyje dar buvo kiaulių, avių, dvi karvės, o dabar tik viena belikusi. Motiną varė dirbti į kolūkį. O ką daryti sugrįžusiam snaiperiui ir kulkosvaidininkui? Savos tėviškės ūkio jau nebėra. Tik sodyba kaime, o ūkis – dabar kolektyvinis. Tad eidavo į kolūkį atidirbti už mamą, bet tai nebuvo išeitis. Jei galėjo, jauni žmonės bėgo iš kolūkių į valdišką darbą, be to, reikėjo kurtis ir savo gyvenimą.

Sužinojo, kad Jurbarke rengiami vairuotojų kursai. Užsirašė, pabaigė, o darbą gavo kaip tik rajono pakraštyje buvusiame „Laisvės“ kolūkyje. Tačiau norėjo arčiau namų. Juk reikėjo padėti tėviškėje likusiai mamai. Išgirdo, kad Girdžiuose bus steigiamas tarybinis paukštininkystės ūkis. Pasiprašė dirbti. Taip visam gyvenimui įsikūrė Girdžiuose, gavo vairuotojo darbą, o vėliau net keturiasdešimt metų dirbo dujininku – žmonėms vežiojo dujų balionus, prižiūrėjo virykles.

Pomėgis ieškoti

Į gimtąsias vietas Pažėrų kaime traukė ir jaunystės pomėgis – domėtis gamta. Juk aplinkui žinomi miškai, jaunystės draugų partizanų buveinės. Tad laisvalaikiu vaikščiodavo po miškus, rasdavo briedžių ir elnių ragų, vilkų irštvų su vilkiukais. Ir dabar tebeturi ragų kolekciją, ir tie jo surasti vilkiukai seniai pilkais vilkais užaugo. Tačiau buvo ir dar vienas slaptas dalykas – rinkti partizaninės kovos įrodymus. Juk miškuose dar buvo matyti partizanų stovyklaviečių, bunkerių likučių. Mat laisvės kovotojai aplinkiniuose miškuose buvo įsirengę ne tik bunkerių, bet ir atvirų pozicijų, ginklų ir šaudmenų slėptuvių, o dalis partizanų buvo pažįstami to paties ar gretimų kaimų vyrai.

Apsigyvenęs Girdžiuose, susipažino su kraštotyrininku Vytautu Lekučiu. Vyrų pomėgiai sutapo. „Tuomet radau ne tik slaptų, bet ir buvusių atvirų kovinių pozicijų vietų. Dar buvo žymu apkasas su ant karčių sudėtu samanų ir velėnų stogu ir paliktomis šaudymo angomis. Aiški gynybinė pozicija. Pradžioje partizanai buvo miško šeimininkai, per daug nesislėpdavo, stribai bijojo eiti į mišką“, – prisimena V. Mačiulis.

Kitoje vietoje snaiperio akis vėl įžvelgė buvus kovinę poziciją, rasdavo šaudmenų dėžių ir kitokios amunicijos likučių. Nesilenkdavo iš karto imti. Tik įsitikinęs, kad tai nėra tyčia paliktas sprogmuo, pajudindavo. Suprato, kad Šimkaičių ir aplinkiniai miškai, kuriuos jis nuo jaunystės skersai išilgai išvaikščiojo, yra kažkokia ypatinga partizaninės kovos vieta.

Įminė saugumiečių paslaptį

Paslaptis visuomenei atskleista, kai apie 1988-uosius aktyviai pradėjo kilti Atgimimas, imta oficialiai įamžinti partizanų kovos vietas ir simbolius, iškilmingai perlaidoti žuvusiuosius.

Į V. Mačiulio rankas pateko tuometinės Lietuvos TSR Mokslų akademijos parengtas ir dar 1968 m. išleistas dokumentų rinkinys „Kruvinos žudikų pėdos. Faktai kaltina“. O toje knygoje Vytautas aptiko savo kaimo ir aplinkinių vietovių pavadinimus, buvusių kaimynų ir pažįstamų, į mišką pasitraukusių vyrų pavardes.

Nežinia, ar per neapsižiūrėjimą, ar tyčia knygoje užsiminta apie saugumo laikomą paslaptį – nurodyta apytikslė partizanų vado generolo J. Žemaičio-Vytauto bunkerio-vadavietės vieta.

Formaliai šie pagal saugumo dokumentus parengti tekstai – „banditų liudijimai ir prisipažinimai“ – sovietiniais laikais buvo skirti parodyti „buržuazinių nacionalistų nusikaltimus prieš tarybinę liaudį“. Matyt, tada jau buvo tikima, kad niekas niekada tų vietų neieškos, neprisimins ir neįamžins. „Tada ir išėjau ieškoti tų „kruvinų pėdų“, – sako V. Mačiulis. Ir istorija pasisuko kita linkme.

Pagal knygoje pateiktus MGB duomenis ir žymas buvęs snaiperis net iš akies apytiksliai nustatė partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto bunkerio vietą: iki miško linijos 200 metrų, iki palaukės – 300 m. Apie tai papasakojo V. Lekučiui. O šis jau žinojo, kad iš bunkerio buvo nutiestas užmaskuotas metalinis ventiliacijos vamzdis.

Žingsniais pamatavęs sužinotas koordinates, ėmė atidžiau dairytis, kol pastebėjo po egle kupstelį spyglių. Pažarstęs, išvydo surūdijusį metalą. Atsargiai pakapstęs, suprato – metalinis vamzdigalis. Ventiliacijos vamzdis ir parodė partizanų generolo J. Žemaičio-Vytauto bunkerį, kuriame 1953 m. gegužės 30 d. jis ir kartu buvusios partizanės Elena Palubeckaitė-Liudas ir jį – sergantį vadą – slaugiusi medicinos sesuo Marijona Žiliūtė-Eglutė suimti. Taip 1992 m. buvo atrasta tiksli bunkerio vieta.

Apie iš naujo surastą istorinę vietą V. Mačiulis papasakojo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Jurbarko skyriaus pirmininkui, buvusiam laisvės kovotojui Petrui Gervyliui. Vyrai, pasitelkę šaulių ir kitų padėjėjų, nutarė atkasti įgriuvusį bunkerį ir surinkti rastus daiktus. Vis vien tikėjosi ką rasti, nors kažko svarbaus bunkeryje negalėjo būti – partizanų ginklus ir dokumentus dar 1953 m. gegužės 30 d. paėmė saugumiečiai. Jie, palikę neva partizanų laišką, kad šie išėjo slapstytis į kitą vietą, toliau sekė partizaninį judėjimą ir laikė paslaptyje, kad generolas J. Žemaitis-Vytautas suimtas. Partizanų vadavietę vėl užmaskavo ir paliko – lyg nieko nebuvę...

Atkasę, rado šiokių tokių daiktų likučių, sveiką cilindrą – žibalinės lempos stiklą, panaudotų ir sveikų ampulių, nuo kurių užrašai jau nusitrynę. Mat J. Žemaitį-Vytautą buvo ištikęs insultas, o M. Žiliūtė-Eglutė partizanų vadą slaugė. Daugelis šių daiktų tapo Raseinių krašto istorijos muziejaus eksponatais.

Gyva laisvės istorija

Partizanų vado J. Žemaičio-Vytauto bunkerį visuomenei suradęs V. Mačiulis – gyva ne tik Pažėrų kaimo, kurio vietoje dabar tik plyni laukai, bet ir daugelio tos kartos Lietuvos žmonių istorija. Jiems teko augti be vaikystės džiaugsmų, išgyventi jaunystės gyvenimo dramas, priimti nelengvus sprendimus.

Pagaliau ir šiomis dienomis jie nesiilsi – liudija praėjusio amžiaus vidurio lietuvių tautos laisvės kelią, kokiomis pastangomis, kančiomis ir aukomis tauta vėl pasiekė nepriklausomybę. O ja tikėjo. „...kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų“, – paskutinėje kalboje teisme sakė partizanų generolas J. Žemaitis-Vytautas. Tie žodžiai buvo pranašiški. Lietuvių tauta juos patvirtino. Ir V. Mačiulis, jau būdamas pagyvenęs, tapo šauliu, aktyviai įsijungė į lietuvių kovos už laisvę istorijos skleidėjų gretas.

Kitais metais jam bus devyniasdešimt. Atradęs saugumo nuo visuomenės slėptą J. Žemaičio-Vytauto bunkerį ir V. Mačiulis, ir Girdžių kraštotyrininkas V. Lekutis pradėjo kelią, kuriuo šiandien į Šimkaičių mišką prie buvusios partizanų vadavietės susirenka šimtai žmonių pagerbti tuos, kurie neramiais pokario metais ir ginklu, ir tiesos žodžiu grindė Lietuvos laisvės kelią.

Gintautas Šimboras



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook