Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Laisvės vilties nepalaužė nei klasta, nei kankinimais

Laisvės vilties nepalaužė nei klasta, nei kankinimais (0)

2019-06-08

Gegužės 30-ąją sukako 66-eri metai, kai 1953 m. gegužės 30-osios priešpietę, apie 11 val., Šimkaičių miške įvyko viena skaudžiausių Lietuvos partizaninės kovos dramų – bunkeryje-vadavietėje sovietinis saugumas suėmė Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadovą, partizanų generolą Jonas Žemaitį-Vytautą ir kartu su juo buvusias partizanes Eleną Palubeckytę-Liudą ir sergantį generolą slaugiusią partizanų gailestingąją medicinos seserį Marijoną Žiliūtę-Eglutę. Taigi kas tuomet įvyko Šimkaičių miško 46-ąjme kvartale ir kaip saugumas išaiškino bunkerio vietą?

Arčiau Pietų Lietuvos

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prezidiumo pirmininkas, partizanų generolas ir faktinis kovojančios Lietuvos vadovas Jonas Žemaitis-Vytautas į miškus tarp Jurbarko ir Raseinių perėjo 1951 m. rudenį. Pradžioje buvo numatyta, kad vadas 1951-1952 m. žiemą praleis ir kovos veiksmus koordinuos būdamas Vakarų srityje. Tačiau Kęstučio apygardoje atsitikus išdavysčių ir dėl to suėmus dalį partizanų, jų ryšininkų, sutrinka ryšiai. O ypač sunku palaikyti ryšius su Užnemune – Pietų Lietuvos partizanais. Tad nuspręsta, kad generolas vyks į Pietų Lietuvą – Tauro apygardą. Dėl to lapkričio pabaigoje prie Nemuno numatytas susitikimas su šios apygardos partizanais.

Tačiau atėjus į sutartą vietą ir pralaukus visą naktį, Tauro vyrų nepasirodė. Tik vėliau paaiškėjo, kad buvo klaidingai suderintos rengiamo susitikimo datos – ir vieni, ir kiti atėjo skirtingu laiku. O lapkričio pabaigoje kiekvieną dieną gali pasnigti. Laukti nėra kada. Todėl J. Žemaitis-Vytautas, lydimas Kęstučio apygardos vado pavaduotojo, Vaidoto rinktinės vado J. Vilčinsko-Algirdo, atvedamas į Mindaugo būrio vado Juozo Palubeckio-Simo bunkerį Šimkaičių miške.

Bunkeris – po lazdynų krūmais

Bunkeris, dabar tapęs istoriniu Lietuvos laisvės kovos simboliu, nedidelis – 3 metrai ilgio, 2 – pločio, o aukštis, tik žmogui atsistoti – apie 1,8 m, įrengtas pelkėje po lazdynų krūmais. Kampe, po kopėčiomis, šulinėlis vandeniui subėgti. Bunkeryje laikosi pats Simas ir jo sesuo partizanė Elena Palubeckytė-Liudas.

Nors bunkeris nedidelis, tačiau ir tokį įrengti – darbas ne iš lengvųjų. Juk neiškasi duobę, žemę čia pat suversdamas, duobės neuždengsi kokiomis lentomis ar rąstais. Įrengti tokį bunkerį reikia slapta, nepaliekant jokių žymių iškuopti apie vienuolika kubinių metrų grunto. O jis buvo gabenamas kartais net už trijų kilometrų į patikimų ūkininkų laukus, išpilamas ir apariamas. Koks tai darbas – nesunkiai galite įsitikinti. Prisikaskite nors porą kibirų ar pusmaišį smėlio ir panešiokite. 

Dabar čia apsistoja ir ypač aktyviai saugumo ieškomas generolas Vytautas. Nervinė įtampa dėl sutrikusių ryšių, nežinia dėl nepavykusio susitikimo, rudens drėgmė ir šaltis bunkeryje pakerta sveikatą: 1951 m. gruodžio 4-ąją J. Žemaitį-Vytautą ištinka nežymus insultas – 42-ejų metų vyrą iš dalies paralyžiuoja.

Svarstė pasitraukti

Prisnigo, iš bunkerio išeiti pavojinga, medicininės pagalbos nėra. J. Žemaitis svarsto nusišauti. 1952 m. sausio 30 d. parašo, kad nuo šiandien dėl ligos nustoja vykdyti pareigas ir pavaduotojais skiria Vakarų srities vadą A. Bakšį-Germantą ir S. Staniškį-Viltį.

Tačiau po kiek laiko sveikata šiek tiek pasitaiso, ir J. Žemaitis vėl imasi įprastinės veiklos – rengia dokumentus, telkia pasipriešinimo judėjimą. Per Simą palaiko ryšius su partizanų formuotėmis, nes J. Palubeckis-Simas išeina į kaimą parnešti maisto ir susitikti su ryšininkais.

Kovo mėn. Vytautas nurodo Vakarų srities vadui A. Bakšiui-Germantui konsultuotis su kitais vadais dėl naujo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prezidiumo pirmininko, taigi ir partizaninės kovos vadovo, paskyrimo. Į šias pareigas jis siūlo Adolfą Ramanauską-Vanagą. 

J. Žemaičio vietą žinojo tik keli žmonės

Balandžio mėnesį, kai visai nutirpo sniegas, J. Palubeckis-Simas į vadavietę atveda partizanę, medicinos seserį Marytę Žiliūtę-Eglutę. Ji ima profesionaliai slaugyti generolą. Šis jau pats naktimis išlipa iš bunkerio, pavaikšto.

Be J. Palubeckio, vado būstinės vietą žino tik Kęstučio apygardos vado pavaduotojas J. Vilčinskas-Algirdas ir dar keli, padėję iškasti bunkerį. Net M. Žiliūtė viena pati jo negalėtų surasti. Pasitaisius nuotaikai, J. Žemaitis juokauja, kad jei MGB žinotų, kad jis šiame krašte, tai rankomis nupeštų visas Šimkaičių miško samanas.

Tuo tarpu generolui atsakoma, kad pogrindžio kovos naujo vadovo skyrimui nepritariama, nes siūlomas kandidatas neturi tvirtų ryšių su kitomis apygardomis, stokoja karinės ir politinės veiklos patirties, neturi aiškių planų. Todėl J. Žemaitis-Vytautas į vadavietę iškviečia J. Vilčinską-Algirdą ir per jį praneša, kad vėl imasi vadovauti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui ir nurodo, kad siekiant atkurti ryšius su užsieniu, būtina 2-3 partizanus per Kareliją pasiųsti į Suomiją. Mano, kad tai geriausia vieta ištrūkti iš Sovietų sąjungos.

Agentas Sakalas

J. Vilčinskas-Algirdas pasiryžta keliauti pats, susisiekia su užnemunės partizanais ir susitinka su Sakalu. Mat šis jau buvęs užsienyje, permestas į okupuotą Lietuvą, tad daug ką žino. Algirdas perduoda generolo nurodymą rengti pasiuntinius į užsienį ir pasiūlo Sakalui eiti kartu.

Šis atsakymą turi duoti per kitą susitikimą. Tačiau nei J. Vilčinskas-Algirdas, nei kiti vadai nežino, kad Sakalas buvo suimtas ir jau užverbuotas, o jam talkina agentų-smogikų, persirengusių partizanais, grupė.

Savo ruožtu ankstyvą 1953 m. pavasarį Jurbarko ir Raseinių rajonuose MGB ypač sustiprina veiklą, nes įtaria J. Žemaitį-Vytautą esant šiame regione. Nustato ir suima keletą partizanų ryšininkų. Du iš jų – ryšininką Karpių ir Pažėrų kaimo gyventoją Luką greitai užverbuoja. Jie tampa MGB agentais.

Tardant suimtuosius, nustatoma, kad J. Žemaitis-Vytautas laikosi J. Palubeckio-Simo bunkeryje. Tačiau kur yra bunkeris, nežino nė vienas. Tą sužinoti yra vienintelis būdas – suimti gyvą J. Palubeckį-Simą, nes jis vis vien į kaimą ateis maisto. Pas Karpių jis ateina.

Kartu MGB rengia ir kitus partizanų vado suėmimo planus. Iš Maskvos gauna nurodymą J. Žemaitį suimti būtinai gyvą. MGB turi metodų, fizinių ir psichologinių priemonių, iškvosti visus – MGB  tik lavonai neprakalba. Viena versijų – pakišti J. Žemaičiui-Vytautui neva jo pasiuntinius į užsienį. Tačiau šis planas neišdegė.

Saugumiečiai numatę, jeigu J. Žemaitį-Vytautą pavyktų palaužti ir jis vykdytų MGB nurodymus, tai būtų sunaikintas ne tik visas pogrindis, bet ir reikšmingas sovietinės propagandos laimėjimas.

Išdaviku vadinamas, pats išduotas

Tačiau į Karpio sodybą atėjo ne Simas, o Vaidoto rinktinės ūkio dalies viršininkas Pranas Narbutas-Rolandas. Sodyboje laukusi pasala Rolandą suima. Šis, kankinamas fiziškai ir psichologiškai, palūžta – sutinka bendradarbiauti su MGB. Už tai jam prižadama iš kalėjimo paleisti dešimčiai metų nuteistą sužadėtinę Adolfiną Dimšaitę, atleisti visus prieš „tarybinę liaudį“ padarytus nusikaltimus ir svetur užtikrinti normalų gyvenimą, jeigu padės suimti J. Žemaitį-Vytautą. Palaužtas Rolandas sutinka, tačiau vadavietės nežino. Tą žino tik Simas.

Rolandas, dabar jis jau ir MGB agentas Vaidila, susitikęs su J. Palubeckiu-Simu kaip ir anksčiau aptaria partizanų reikalus ir kitą susitikimą paskiria naktį 1953 m. gegužės 23-ąją Šimkaičių miške.

Tą naktį pats Rolandas kartu su MGB smogikais Kazėnu, Aru ir Smelyj laukia miške ir antrą valandą nakties suima į susitikimą atėjusį J. Palubeckį-Simą.

Kita toliau buvusi saugumiečių grupė iš suimtojo reikalauja tuojau pat rodyti bunkerio su J. Žemaičiu vietą. Tačiau kankinamas J. Palubeckis bunkerio neišduoda. Jam reikia atsilaikyti bent dvi-tris paras, nes galioja partizanų taisyklė: jeigu kovotojas negrįžta sutartu laiku ilgiau kaip parą ar dvi, vadinasi, jis žuvęs arba suimtas, todėl likę turi pasitraukti į kitą vietą. Svarbu iškentėti tas kelias paras.

MGB bendrininkas ar auka?

J. Palubeckis-Simas, kuriuo J. Žemaitis-Vytautas pasitikėjo, mušimus, kankinimus ir psichologinį smurtą atlaikė septynias paras – visas pajuodęs nuo mušimo, neišdavė bunkerio. Pagaliau MGB tardytojai, siekdami palaužti Simą, ėmėsi kitos taktikos – žadėti laisvę, gerą gyvenimą ir viską, ko tik šis pageidaus, nes puikiai žino, kad nė vieno pažado įvykdyti nereikės. Mat gyvas iš MGB nagų šis jau neištrūks.

Gegužės 29 d. saugumiečiai parengė visiškai slaptą „garantinį raštą“ su vidaus reikalų ministro Vildžiūno parašu ir antspaudu, kad už padėjimą sulaikyti J. Žemaitį-Vytautą saugumas įsipareigoja įvykdyti išvardytus dalykus. Savo ruožtu J. Palubeckis-Simas, suvokdamas, kad nuo jo suėmimo praėjo pakankamai daug laiko ir iš bunkerio visi bus pasitraukę, pareikalauja iš rašto išbraukti žodžius „visiškai laisva valia“.

Žodžius išbraukia. Taisymą savo parašu patvirtina operacijai vadovaujantis ministro pavaduotojas L. Martavičius.

Palaužtas Simas sutinka parodyti Peterio (tokiu slapyvardžiu saugumiečiai rengiamoje operacijoje buvo įvardiję J. Žemaitį-Vytautą) bunkerį. Tačiau naktį iš gegužės 29-osios į 30-ąją J. Palubeckis, gal dėl visa ko dar tempdamas laiką, vėl užsispyrė. Kas iš to, jeigu ministro raštą turės jis? Jį nušaus ir laišką paims arba iš gyvo atims. Pageidauja, kad laiškas būtų perduotas saugoti kitiems asmenims, kurie turės su dokumentu susipažinti, kad vėliau galėtų paliudyti, jog vadavietę jis išdavė ne savo valia.

J. Palubeckiui pasiūlyta laišką perduoti saugoti Šimkaičių klebonui Stasiui Tvarijonui. J. Palubeckis sutiko ir sakė, jog klebonui savęs neįvardins, perduos voką tik su sąlyga, jei klebonas jį perskaitys po dviejų mėnesių.

Saugumiečiai pritaria. Jokių prieštaravimų, nes ir juos labai spaudžia laikas – žino partizanų taisyklę pasitraukti.

Vėliau LTSR MVD 4-tos valdybos skyriaus viršininkas majoras N. Dušanskis pažymoje apie J. Žemaičio-Vytauto sulaikymo operaciją nurodys, kad naktį J. Palubeckio pageidavimas buvo įvykdytas – leista užklijuotą voką su raštu perduoti „saugoti“ klebonui. Tą J. Palubeckis padaręs ir dar paprašęs klebono atleisti jam nuodėmes. Klebonas S. Tvarijonas paklausęs, ar nebus kraujo praliejimo. Išgirdęs neigiamą atsakymą, palaimino J. Palubeckį-Simą. Po to Simas operatyvinei grupei parodė bunkerį.

Laišką iš Šimkaičių klebono S. Tvarijono Raseinių MVD viršininkas papulkininkis Isaičev atėmė dar tą pačią dieną, prigrasino niekam apie tai neprasitarti ir privertė kleboną raštu pasižadėti saugoti šią paslaptį. Kitaip... pats supranta.

Pažymoje nurodyta, kad 1953 m. gegužės 30 d., 11 val., operatyvinė grupė be garso blokavo bunkerį. Mat partizanai bunkeryje laikėsi tokios tvarkos: naktį nemiegodavo ir angą laikydavo atvirą, išeidavo atlikti savų reikalų. Auštant gamindavo pusryčius, paskui angą uždarydavo ir rytą guldavo miegoti. Todėl bunkerio gyventojus operatyvinė grupė siekė užklupti miegančius.

Viešojoje erdvėje skelbiama, kad speciali migdomųjų dujų granata į bunkerį įmesta per vėdinimo angą, tačiau minėtoje pažymoje nurodoma, kad „buvo atidarytas bunkerio liukas ir įmesta specgranata, kuri suveikė sėkmingai“. Iš bunkerio ištraukti gyvi, tačiau be sąmonės J. Žemaitis-Vytautas, Elena Palubeckytė-Liudas ir Marijona Žiliūtė-Eglutė. Čia pat jie pradėti gaivinti ir iš karto išvežti į Vilnių. Jie per J. Palubeckio-Simo ištvertas septynias kankinimo paras iš bunkerio nebuvo pasitraukę. Vėliau gyvos išlikusios moterys paliudys, kad buvo pasiruošę jau ateinančią naktį išeiti. 

Pažymoje nurodoma, kad iš bunkerio paimta: „automatas, trys pistoletai, granata. 150 šovinių ir banditų korespondencija“.

Tačiau nesuimtas liko taip pat akylai medžiojamas, su J. Žemaičiu-Vytautu nuolatinius ryšius palaikęs Kęstučio apygardos vado pavaduotojas J. Vilčinskas-Algirdas, pats užsirovęs ant užnemunėje su smogikų grupe veikiančio MGB agento Sakalo, su kuriuo, beje, buvo pažįstamas ir J. Žemaitis. Tam, kad prisiviliotų Algirdą, saugumiečiai meta naują kabliuką: po operacijos Šimkaičių miške kruopščiai užmaskuoja bunkerį lyg nieko nebuvę, o Algirdui žinomoje vietoje 1953 m. gegužės 31-osios naktį palieka neva J. Palubeckio-Simo laišką, kad jiedu su J. Žemaičiu išėję slapstytis kitur. J. Vilčinskas bus įsitikinęs, kad viskas gerai ir ateis į neva Simo nurodytą susitikimo vietą...

Tuo tarpu sužinoma, kad ryšininkai jau susirūpinę Simo dingimu, tad jį reikėtų parodyti ir kol kas neliečiamus ryšininkus nuraminti. Tačiau J. Palubeckis-Simas spyriojasi ir nevykdo užduočių, toliau kelia visokias sąlygas. Todėl pirmiausia į Šimkaičius atvežama Simo sesuo E. Palubeckytė-Liudas po miestelį pavaikščioti, pasirodyti žmonėms. Tačiau iš to maža naudos – niekas su ja neturi jokių reikalų.

Į užsienį besiruošiantis J. Vilčinskas-Algirdas vėl susitinka su Sakalu, nesuprasdamas, kad šis – MGB agentas. Kitas susitikimas paskirtas birželio 15 d. Algirdas kol kas neliečiamas, nes per jį tikimasi prisivilioti Kęstučio apygardos vadą Morkūną-Rimantą ir pasiekti Pietų Lietuvos partizanams vadovaujantį A. Ramanauską-Vanagą. Tą dieną J. Vilčinskas bus suimtas, o Rimantą tikimasi sunaikinti per užverbuotą tos apygardos partizaną.

Ar pelnytai vadinamas išdaviku?

MGB replės vis labiau veržiasi, išdavysčių gijos vis tankiau pinasi aplink laisvės kovotojus. Viešojoje erdvėje vyrauja teiginys, kad J. Palubeckis-Simas – išdavikas. Mat būtent jis operatyvinę saugumiečių grupę, atlaikęs savaitę kankinimų ir psichologinį smurtą, atvedė prie vadavietės, iš kurios, pagal partizanų taktiką, visi jau turėjo būti pasitraukę prieš kelias paras.

Galima tik numanyti, jeigu bunkerio vietą būtų žinoję anksčiau sutikusieji bendradarbiauti su saugumu ir kurie išdavė patį J. Palubeckį-Simą, netgi buvęs kovos draugas jį suėmė, tai gal iš karto vadavietę būtų parodę? O J. Palubeckis labiausiai įsimenamas, nes buvo paskutinis. Paskutiniai – labiausiai įsimenami. Tačiau ar turime teisę jį laikyti išdaviku, kai nekalbama apie tuos, kurie jį patį išdavė? Tie gal be kankinimų, be smurto sutiko bendradarbiauti su MGB ir išsaugojo gyvybę, jų sąžinės gal neslėgė buvusių kovos draugų mirtys. O Simas ilgai ištvėrė kankinimus ir psichologinį smurtą.

Ar ištvertum pats?

Dabar, po laiko, kai niekas negresia, daugelis gudrūs priimti sprendimus ir vertinimus. O kaip  atsidūręs ano vietoje pasielgtum pats? Pasvarstyk ir sąžiningai atsakyk – ar tiek ištvertum, ar atlaikytum? Niekam, tik pas sau atsakyk. Tik sąžiningai. Tai gal ir tu „išdavikas“? Koks pasirinkimas? O iš viso, ar jis buvo, ar galėjo būti? Gal ir Simui būtų buvę lengviau nusišauti, jei būtų galėjęs. Juk kritiniu momentu gyviems nepasiduoti buvo Lietuvos laisvės kovotojų taisyklė. Todėl net iš Maskvos ėjo nurodymai Lietuvos ginkluoto pogrindžio vadovus būtinai suimti gyvus. O priversti juos kalbėti MGB tai jau sugebės...

Ir vadavietėje buvo apsisprendę: jeigu atsitiktų taip, kad nėra vilties ištrūkti – tai patys. Jei kuris negalės pats, tą paslaugą turi atlikti kovos draugas. Vėliau Elena Palubeckytė-Liudas tvirtino, kad pajutusi užimant bunkerį, J. Žemaitį ketinusi nušauti, kad jo nekankintų, tačiau šis ištaręs: „Gal prasiveršim.“ Ir tuomet akimirksniu visi neteko sąmonės. MGB tą dalyką buvo numačiusi.

Saugumiečiai J. Palubeckį siekia priversti vykdyti jų nurodymus, nes be jo J. Žemaitis neturi kitų patikimų ryšių, o saugumas nekantrauja partizanams duoti neva generolo nurodymus. Tačiau J. Palubeckis sielojasi išdavęs bunkerį ir siekia kiek įmanoma ištaisyti klaidą – siekdamas apsaugoti sergantį J. Žemaitį nuo kankinimų tempia laiką, kelia vis naujus reikalavimus, vis atsisako dirbti okupantų naudai ir tvirtina, kad bunkerio vietą parodęs kažkokių psichotropinių medžiagų paveiktas.

Todėl saugumiečiai imasi „švelnios ir pagarbios“ taktikos: J. Žemaitį perkelia į sausą kamerą, gydo. Leidžia susitikti su neva taip pat suimtu J. Žemaičio pažįstamu partizanu, o iš tikrųjų MGB agentu, tačiau J. Žemaitis to nežino, Sakalu. Jis irgi bando įtikinti Vytautą bendradarbiauti su saugumu. J. Žemaitį slaugyti atveda netgi M. Žiliūtę-Eglutę.

Ją taip pat bandė užverbuoti, tačiau M. Žiliūtė iš karto pareiškė, kad nebendradarbiaus. Tada ją apšaukia kvaile ir pasako, kad „tavo generolas jau seniai viską papasakojo ir dabar laisvas, o ko čia tu spyriojies?“ Tačiau viskas veltui – Eglutė nesutinka. Užtat toliau tardoma įprastu būdu.

Bandė palaužti psichologiškai

Vieną kartą saugumiečiai J. Žemaitį-Vytautą ir J. Palubeckį-Simą, kaip aukštus Lietuvos pogrindžio vadovus, pakviečia prie vaišėmis nukrauto stalo. Tačiau vyrai išlieka tvirti. Dėl J. Žemaičio parodymų nesuimtas nė vienas žmogus. J. Palubeckis, jausdamas savo kaltę, netgi stveria J. Žemaičiui pasiūlytą stiklinaitę degtinės ir ją čia pat išgeria, kad generolas nebūtų pavaišintas valią paralyžiuojančia psichotropine medžiaga. Vėliau teisme J. Palubeckis sakys: „Kiti teisiamieji suimti dėl mano kaltės, ir aš taip pat jaučiuosi kaltas ir asmeniškai prieš juos. Prašau teismą sušvelninti jiems bausmę ir už juos nubausti mane.“

Abu nuteisti mirties bausme. J. Žemaičiui siūloma rašyti malonės prašymą, tačiau generolas pasiūlymą atmetė. J. Žemaitis-Vytautas sušaudytas 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime. Ten pat gruodžio 2 d., pamiršus visus „įsipareigojimus“, sušaudytas ir J. Palubeckis-Simas. Elena Palubeckytė-Liudas nuteista dešimt metų, generolą slaugiusi ir gydžiusi Marijona Žiliūtė-Eglutė, jurbarkiškė, Jurbarko gimnazijos auklėtinė, – 25-erius metus pataisos darbų lageriuose. Paleista iš kalėjimo sugrįžo, palaidota Jurbarke.

Gintautas Šimboras

Rengiant publikaciją panaudoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro; /partizanai org/ laisves-kovu-archyvas/ dokumentai.



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook