Balsavimas

Klausimas jaunimui nuo 14-os iki 23-ejų: ar vasaros laikotarpiu planuojate ieškotis sezoninio darbo Jurbarko savivaldybėje?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Lietuvai paaukotas Antkalniškių profesoriaus gyvenimas

Lietuvai paaukotas Antkalniškių profesoriaus gyvenimas (0)

2019-10-14

Gimtoji Izidoriaus Tamošaičio sodyba Jurbarkų senūnijos Antkalniškių kaime apie 1960 metus.

Dar ilgą laiką po karo vyresnieji Antkalniškių kaimo (Jurbarkų sen.) žmonės jį vadino „mūsų profesoriumi“. Taip jie prisimindavo vieną šviesiausių tarpukario Lietuvos žmonių, užėjus pirmajai sovietinei okupacijai 1941 m. birželio 14 d. ištremtą į Sibirą ir ten nukankintą filosofą, profesorių Izidorių Tamošaitį, savo gyvenimą paskyrusį nepriklausomos Lietuvos laisvei ir mokslui įtvirtinti. Rugpjūčio pabaigoje sukako 130 metų nuo profesoriaus gimimo, o sovietiniame kalėjime mirė jis eidamas 54-uosius gyvenimo metus.

Pažangių ūkininkų vaikas

Izidorius XIX a. pabaigoje gimė (1889 08 24) ir augo gražioje vietoje ant Nemuno šlaito Antkalniškių kaime. Čia pat už intako – piliakalnis, ant kurio senovėje stovėjusi gynybinė Kolainių pilis, toliau į rytus – Skirsnemunė ir visas kruvinasis kovų su kryžiuočiais kelias nuo Mituvos žiočių Jurbarke iki Dubysos. Iš penkių vaikų jis – vienintelis berniukas nuo mažens buvo žingeidus: iš motinos Petronėlės, prie ratelio sėdėdamas, išmoko maldaknygę skaityti.

Tėvas Adomas Tamošaitis, turėjęs 16 hektarų ūkį, lankydavosi Smalininkuose, tad iš Prūsų į Lietuvą, kurioje tuo laiku lietuvišką spaudą rusų caras (Lietuva tuomet priklausė Rusijos imperijai) buvo uždraudęs, parsiveždavo lietuviškų laikraščių.

Izidorius ir juos mielai skaitydavo. Tėvas, pastebėjęs sūnaus polinkį į mokslus, nusprendė jį leisti į mokyklą. Pradžios mokslą baigė Skirsnemunėje, vėliau mokėsi Raseinių miesto mokykloje. Dar privačiai pasimokęs jaunuolis vyksta į Maskvą, išlaiko keturių klasių egzaminus ir įstoja į Žemaičių kunigų seminariją Kaune.

Lietuvybės troškimas

Kai buvo jau trečiame kurse, 1909 m., į seminariją rektoriauti atvyksta prelatas, poetas Jonas Mačiulis-Maironis. Naujasis rektorius stipriai paveikė klierikų tautinius jausmus, nes J. Mačiulio asmenybė ir kūryba juos labai žavėjo. Be to, iš pat pirmos dienos prelatas J. Mačiulis-Maironis prabilo ne lotyniškai ar lenkiškai, o lietuviškai. Iki šiol to nebuvo padaręs nė vienas rektorius.

Kai 1912 m. I. Tamošaitis Kaune baigė Žemaičių kunigų seminariją, ypač gabus jaunas vyriškis iš Antkalniškių kaimo buvo pasiųstas toliau mokytis į Peterburgo Dvasinę akademiją. Ir čia jis lietuvybės puoselėjimo neapleido. Priešingai – aktyviai dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje, o porą metų buvo net jos pirmininku.

Peterburgo Dvasinę akademiją I. Tamošaitis pabaigė 1916 m., tačiau tuo laiku Europoje jau siautė Pirmasis pasaulinis karas. Vyskupas Pranciškus Karevičius ėmėsi pastangų I. Tamošaitį iš Peterburgo parsikviesti. Vyskupas kreipėsi į rusų vyriausybę, o ši išleido I. Tamošaitį tęsti studijų į Šveicariją – Fribūro universitete studijuoti filosofiją.

Mokslai Šveicarijoje

Lietuvybės idėja I. Tamošaitį lydėjo ir Šveicarijoje. Bestudijuodamas filosofiją, įstojo į „Lithuanijos“ draugiją ir rūpinosi, jog kuo daugiau lietuvių galėtų mokytis užsienyje ir vėliau būtų naudingi Tėvynei Lietuvai.

Šveicarijoje universitetą baigė 1920 m., kai Lietuva tik ką, 1918-aisiais, jau buvo atkūrusi nepriklausomybę. Tad jo ankstesnės įžvalgos pasiteisino, jog kuo daugiau lietuvių įgytų puikų išsimokslinimą ir grįžtų į Lietuvą. Pats I. Tamošaitis tuo laiku Fribūro universitete apgina disertaciją „Kriteriologijos problema Vladimiro Solovjovo filosofijoje“. Jam suteikiamas filosofijos daktaro laipsnis.

Tarnystė Dievui ir Tėvynei

Tų metų rudenį vyskupas P. Karevičius dr. I. Tamošaitį parsikviečia į Lietuvą ir paskiria į Žemaičių Dvasinę akademiją dėstyti filosofiją. Čia jis dirba iki 1924 m. Tais metais vyksta į Karaliaučių dalyvauti žymaus Prūsijos filosofo, klasikinės vokiečių filosofijos pradininko Imanuelio Kanto 200-ųjų gimimo metinių paminėjime ir konferencijose.

Tuo laiku dr. I. Tamošaitis kartu aktyviai dalyvauja nepriklausomybę įtvirtinančios Lietuvos moksliniame gyvenime ir švietimo veikloje. 1922 m. lapkričio 25 d. jis tampa ir Lietuvos universiteto (vėliau – Vytauto Didžiojo universitetas) Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos katedros docentu. 1925 m. pakeltas ekstraordinariniu, o 1930 m. ordinariniu profesoriumi.

Pasitraukęs iš Žemaičių Dvasinės akademijos I. Tamošaitis atsideda vien darbui universitete: dėsto religijos filosofiją, logiką, psichologiją, skaito metafizikos, etikos ir kitas paskaitas ir tampa vienu labiausiai studentų mėgiamų profesorių, nes jo paskaitos įdomios, nenuobodžios.

Istorikas Juozas Jakštas prisimena: „Beveik tiek pat, kiek istorija, domėjausi ir filosofija. Nuo pat studijų pradžios pritapau prie filosofijos profesorių, pirmiausia prie Izidoriaus Tamošaičio. Mane, filosofijos mokslų naujoką, profesorius domino teikiamomis žiniomis apie filosofus autorius, jų veikalus su trumpomis jų turinio užuominomis. Jis turėjo daug žinių, nes filosofiją studijavo Fribūro universitete ir nesiliovė sekti jos raidos. Turėjo sukaupęs didelę biblioteką ir ją vis didino. Ne tik klausiau prof. Tamošaičio paskaitų, bet ir kartą dalyvavau jo seminare. Seminare parašiau referatą tema „Jausmų psichologija“. Nors jis nebuvo originalus, tačiau perskaitytas tiek patiko profesoriui, kad paprašė leisti jį išspausdinti jo paties redaguotame savaitraštyje „Lietuvis“. Išspausdintas jis pakuteno mano ambiciją, mat patekau į spaudą ir dar su neva mokslišku laipsniu“. (Juozas Jakštas. Iš kn. „Mano istorijos mokslo kelias“.)

Šviesti tautą – per spaudą

Prof. I. Tamošaitis aktyviai dalyvauja nepriklausomos Lietuvos moksliniame ir kultūriniame gyvenime, yra aktyvus spaudos, per kurią galėjo skleisti savo pažiūras ir įsitikinimą, darbuotojas. 1927 m. daugiausia jo pastangomis į universitetą iš Paryžiaus buvo parsikviestas žymus prof. Levas Karsavinas.

Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, daug rašė į susikūrusią lietuvišką spaudą. Jau 1911-1912 m. rašė į „Ateitį“, „Draugiją“, „Viltį“. Profesoriaudamas Žemaičių Dvasinėje akademijoje, kartu su būsimu Jurbarko klebonu kunigu J. Bikinu dirbo „Laisvės“ dienraščio redakcijoje. Iš jos pasitraukęs prezidento Antano Smetonos buvo pakviestas bendradarbiauti tautininkų spaudoje, o 1927 m. buvo faktinis savaitraščio „Lietuvis“ redaktorius. Savo straipsnius skelbė žurnaluose „Logos“, „Humanitarinių mokslų fakulteto darbai“, „Židinys“.

Kartą profesorius nustebino visą Antkalniškių kaimą, kai į jauniausios sesers Anelės vestuves iš Kauno atvyko ne vienas, o su... prezidentu Antanu Smetona. Kaimiečiai su smalsumu apžiūrinėjo prezidento mašinas, stebėjo, kaip prezidentas šoka, o ilgiausiai netilo kalbos apie tai, kad prezidentas vietoje prašmatnių vaišių paprašė rūgpienio su šutiene (Antkalniškių kaime šutienė – tai išvirtos, pašutintos ir spirgučiais pagardintos bulvės).

Beveik dešimtmetį, 1929-1938 m., redagavo žurnalą „Vairas“, kartu su „Židiniu“ ir „Kultūra“ buvusį vienu didžiausių to laikotarpio Lietuvos kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo žurnalų. 1930 m. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas pradėjo leisti žurnalą „Eranus“ (žodis reiškia bendriją, siekiančią bendro tikslo, arba pasiaukojimą tam pačiam tikslui). Žurnalą redagavo I. Tamošaitis. Išleisti keturi tomai. Juose skelbiami universiteto filosofų, psichologų, istorikų, filologų moksliniai straipsniai lietuvių, vokiečių, rusų kalbomis.

Pats I. Tamošaitis straipsnius pasirašinėdavo slapyvardžiais Didžiulis (gal, kad buvo aukštas vyras), A. Majauskis (jo mama buvo Majauskaitė), Ad. (tėvas buvo Adomas), Gustukas. Mat jo senelis buvo Augustas, Antkalniškių kaimo žmonių sutrumpintai vadinamas Gustu, o šeima Gustais, kad nepainiotų su kitais Tamošaičiais. Net ir dabar netoli gimtosios sodybos paintakiu pro šaltinį Nemuno link vedantis takas Gustintakiu vadinamas.

Kūrė švietėjiškas draugijas

I. Tamošaitis suprato, kad 1918 m. atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybei stiprinti gyvybiškai būtinas švietimas ir patriotinis tautos auklėjimas. Siekdamas kuo labiau puoselėti lietuvybę, 1925 m. buvo vienas Lietuvių kalbos draugijos steigėjų, o 1927 m. aktyviai dalyvavo įkuriant „Lietuvių mokytojų dr. Basanavičiaus vardo sąjungą“ ir to paties vardo Liaudies universitetą, kurį laiką buvo tos sąjungos vadovu ir universiteto rektoriumi. 1933 m. kartu su kitais intelektualais įkūrė Socialinių ir politinių mokslų institutą ir buvo jo pirmininku, 1934-1939 m. buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas.

Žurnalistikai profesorius skyrė ypatingą dėmesį ir matė didžiulę jos svarbą nepriklausomos valstybės raidai. Jis tvirtino, kad „tarp žurnalisto ir gėrio, tarp žurnalisto ir tiesos neturi būti ne tik tarpo, bet ir plyšio“ (Iš Bronio Railos prisiminimų knygos „Rašalo ašaros“).

Būdamas intelektualas, humanistas, vadovaudamasis humanistinės filosofijos kategorijomis I. Tamošaitis tikėjo, kad tik mokslas, tautos švietimas, gėris, dorybė ir tiesa yra kertiniai nepriklausomos savarankiškos valstybės pamatai.

Viską pražudė okupacija

Tačiau viską aukštyn kojomis apvertė 1939-ųjų politiniai įvykiai, Lietuvoje atsiradusios rusų karinės įgulos ir pagaliau sovietinė 1940 m. birželio 15-osios okupacija. Nors buvo įsitikinęs, kad gyvenime nieko blogo nėra padaręs, už ką naujajai valdžiai galėtų būti prasikaltęs, dėl visa ko savo didžiulę biblioteką iš Kauno parsivežė į tėviškę Antkalniškių kaime. Čia buvo knygų, žurnalų ir kitokių spaudos leidinių ne tik lietuvių, bet ir rusų, prancūzų, vokiečių kalbomis. Jis bene vienintelis Lietuvoje prenumeravo Paryžiuje leidžiamą rusų emigrantų žurnalą „Sovremennyje zapiski“ („Šiuolaikiniai užrašai“). Tikėjosi, kad čia, kaime, ir jam, ir jo bibliotekai bus saugiau.

Lemtingas I. Tamošaičiui buvo jau pirmasis, 1941 m. birželio 14-osios, trėmimas. Tą naktį į Antkalniškius atvažiavo NKVD suimti profesorių. Genovaitė Antanaitienė, buvusi mokytoja, profesoriaus giminaitė, gimusi Antkalniškiuose ir tebegyvenanti profesoriaus tėviškėje, domisi savo motinos dėdės gyvenimo smulkmenomis. Ji sako, kad I. Tamošaitis galėjo pasislėpti, anksčiau išvykti į užsienį ar net tą pačią naktį pabėgti. Juk čia pat už lango Nemuno šlaitai, tačiau nieko panašaus nedarė. Jis buvo įsitikinęs, kad nieko blogo gyvenime nepadaręs, už ką galėtų būti žmonių ir Dievo baudžiamas: visą gyvenimą tarnavo tautos švietimo labui, siekė, kad per mokslą, pažangą, klestėtų jo nepriklausomybę atkūrusi Lietuva.

Be kaltės kalti

Tačiau žymusis filosofas negalėjo suvokti, kaip galima naikinti nekaltus žmones, nesuprato, kad būtent tokie, kaip jis – tautos šviesuolis, kliudo įvesti kruviną sovietinę santvarką ir proletariato diktatūrą, skambiai vadintą darbininkų ir valstiečių valdžia. Todėl į Sibirą pirmiausia buvo grūdami labiausiai išsimokslinę žmonės – valstybės vadovai, vyriausybės nariai ir tarnautojai, mokslininkai, mokytojai, inteligentai, karininkai. Kad neliktų kam okupuotai tautai aiškinti, kas iš tikrųjų yra ta naujoji darbininkų ir valstiečių valdžia.

Tą naktį suėmė ne tik I. Tamošaitį, bet ir visus, namie buvusius ir ištrėmė į Sibirą, Krasnojarsko kraštą.

Po pusantros savaitės, 1941 m. birželio 22 d., prasidėjo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas. I. Tamošaičiui jau kalint Sibire sovietų valdžia siūlė pakalbėti per rusų radiją ir pasmerkti vokiečius, bet profesorius tą daryti atsisakė.

1942 m. sausio 2 d. į Kansko miesto NKVD izoliatorių buvo atvežta keturiolika lietuvių. Tai buvo žymūs Lietuvos žmonės I. Tamošaitis, S. Šilingas, A. Stulginskis ir kiti. 1942 m. balandžio mėnesį Nižniaja Poima 7-ąjame punkte perskaityta kaltinamoji išvada ir paskelbtas teismo nuosprendis, kuriuo jie apkaltinti „nusikalstama veikla“ ir nuteisti kalėti. I. Tamošaitis uždarytas Kansko miesto kalėjime. Čia nuo bado, ligų ir išsekimo 1943 m. vasario 6 d. mirė.

Neturime teisės pamiršti

Antkalniškiuose likusi profesoriaus biblioteka, jo užrašai ir rankraščiai kėlė grėsmę likusiems giminaičiams. Juk už „buržuazinės literatūros“ laikymą taip pat galėjai atsidurti Sibire. Todėl biblioteka iš trobos buvo pernešta į klėtį, kaišoma po įvairius kampus, o vėliau tie seni žurnalai ir nesuprantamomis kalbomis spausdintos knygos pamažu sunyko.

Visą savo gyvenimą profesorius iš Antkalniškių kaimo pašventė Lietuvai, jos nepriklausomybei, atkurtai 1918 metais, įtvirtinti ir puoselėti. Labai sunkus buvo ir anas, pirmasis, Lietuvos laisvės kelias, taip pat pareikalavęs daugybės pastangų ir aukų.

Antkalniškiuose pasikeitė kartos ir mažai kas dabar iš čia gyvenančiųjų prisimena iš čia kilusį šviesuolį filosofą, profesorių I. Tamošaitį. O vieta verta bent jau kryžių ar kitokį atminimo ženklą pastatyti Lietuvai daug nusipelniusiam žmogui ir jo gimtinei atminti.

Vytautas Lekutis



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook