Balsavimas

Ar jaučiatės Jurbarke saugiai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Lietuvos laisvės kelias driekėsi per Jurbarko kraštą

Lietuvos laisvės kelias driekėsi per Jurbarko kraštą (0)

2019-02-20

Sunkus lietuvių tremtinių, politinių kalinių, partizanų, daugelio Lietuvos žmonių krauju ir ašaromis apšlakstytas Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės kelias driekėsi per Jurbarko kraštą. Lietuvių tauta už savo laisvę kovojo praėjusio amžiaus pradžioje, nepriklausomą valstybę paskelbusi 1918 m. vasario 16-osios Aktu.

Dvidešimties metų nepriklausomos Lietuvos gyvavimo likimas buvo nulemtas jau 1939 m. Hitleriui ir Stalinui susitarus pasidalinti Vidurio ir Rytų Europą ir susitarimus patvirtinus 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo pakto slaptaisiais protokolais. 1940 m. birželio 15 d. nepriklausomą Lietuvą okupavo Sovietų sąjunga, o 1941 m. birželį pradėtas vykdyti iš anksto suplanuotas lietuvių tautos genocidas – suimta ir įkalinta aktyviausioji nepriklausomos valstybės tautos dalis – valstybės lyderių, inteligentijos, ūkininkų. Į Sibirą jau rietėjo ešelonai su lietuviais tremtiniais ir politiniais kaliniais.

Kodėl tauta kilo į kovą

Trėmimus nutraukė 1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs Sovietų sąjungos ir nacistinės Vokietijos karas. Jurbarko kraštą vokiečiai iš rusų perėmė jau pačią pirmąją karo dieną, nes dalį Lietuvos – Klaipėdos kraštą iki Šventosios upelio jau buvo atplėšę dar prieš sovietinę okupaciją – 1939 m. pavasarį. Tad vokiečių kariuomenė Jurbarko link pajudėjo nuo Smalininkų.

Rusai į Jurbarko kraštą sugrįžo beveik po trejų su puse metų – 1944 m. spalio pabaigoje Raudonajai armijai išstūmus vokiečius. Prasidėjo antroji sovietinė okupacija, užsitęsusi iki 1990 m. kovo 11-osios – dabartinės nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo paskelbimo.

Aktyvus ginkluotas pasipriešinimas antrajai sovietinei okupacijai prasidėjo jau 1944 m. karo frontui nuslinkus į Vakarus. Mat lietuviai jau 1940 m. buvo pajutę naujo gyvenimo „laimę“, o ypač 1941 m. sovietines represijas. Tad didelė tautos dalis ėmėsi ginklų ir stojo į žūtbūtinę kovą siekdama atkurti vėl nepriklausomą Lietuvos valstybę. Miškuose kūrėsi vietiniai partizanų būriai, vėliau sujungti į rinktines, apygardas, sritis, o 1946 m. pradžioje sudarytas Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS), toliau stiprinamas ginkluoto pasipriešinimo pajėgų vienijimas ir valdymas iš vieno centro. Kartu rengiami dokumentai, kuriais numatoma, kokia bus nepriklausomos Lietuvos politinė santvarka tautai nusikračius sovietinės okupacijos.

Svarbiausias dokumentas

1949 m. vasario mėnesį Lietuvos partizanų vadų suvažiavime apsvarstyta ginkluoto pasipriešinimo būklė, numatyta kovos strategija ir taktika penkerius metus užsitęsusios okupacijos sąlygomis, o vasario 16 d. priimtas svarbiausias dokumentas – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija.

Su šiais įvykiais artimai susijęs Jurbarko kraštas. Į partizanų vadų susirinkimą Šiaulių apskrities Minaičių kaime (dabar – Radviliškio r.) esančią Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtą bunkerį su jį lydinčiais kovotojais ėjo Pietų Lietuvos srities partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1948 m. gruodžio antroje pusėje tarp Gelgaudiškio ir Skirsnemunės persikėlę per Nemuną pasiekė partizanų Vakarų Lietuvos sritį. Trumpai apsistojo Veronikos Grigaitienės sodyboje Skirsnemuniškių II kaime. Vėliau per Paalsio, Pažėrų miškus ėjo Šimkaičių, Eržvilko link. Čia juos lydėjo ir vietiniai partizanai. Baužų kaime (dabar Šimkaičių sen.) Marijonos ir Broniaus Palubeckų sodyboje sutiko 1948 m. Kalėdas.

Vėliau Šimkaičių miške buvo įkurtas ir iki 1953 m. gegužės 30 d. (tą dieną J. Žemaitis suimtas)  veikė Lietuvos partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto bunkeris-vadavietė. Dabar šios vietos tapusios Lietuvos laisvės kovos simboliais.

Setyniasdešimt metų. Tiek laiko rytoj sukanka nuo partizanų vadų suvažiavime Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos ir kitų dokumentų pasirašymo.

Ką skelbė Deklaracija

1949 m. vasario 16-osios Deklaracijoje partizanų vadai nustatė laisvės kovų strategiją ir taktiką po penkerių priešinimosi okupacijai metų. Deklaracija – tai ir politinė programa, nustačiusi teisinį ir politinį ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai pagrindą, Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS) įteisinusi kaip centrinę pasipriešinimo organizaciją, o šio Sąjūdžio tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. Ji okupuotoje Lietuvoje yra aukščiausias tautos politinis organas, o suvereni valdžia priklauso tautai.

Žiauriomis ginkluotos kovos su okupantais sąlygomis partizanų vadai nustatė ypač svarbų dalyką – LLKS Taryba ir jos Prezidiumo būstinė yra Lietuvoje, bet kartu pažvelgė toli į priekį – kaip bus tvarkoma valstybė po okupacijos žlugimo. Deklaracija skelbia, kad atgavus nepriklausomybę iki laisvų ir demokratinių Seimo rinkimų būtina sudaryti laikinus valdymo organus – Tautos tarybą ir Laikinąją vyriausybę. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iki susirenkant Seimui, Lietuvos respublikos Prezidento pareigas eina LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas.

Penkeri okupacijos metai pareikalavo daugybę lietuvių tautos aukų. Tad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę valstybė garantuoja lygias teises visiems Lietuvos piliečiams, neprasikaltusiems lietuvių tautos interesams. Deklaracijoje pažymima, kad „LLKS taryba, glaudžioje vienybėje su kovojančia tauta, kviečia visus geros valios lietuvius, gyvenančius Tėvynėje ir už jos ribų, pamiršti įsitikinimų skirtumus ir įsijungti į aktyvų tautos išsilaisvinimo darbą.“

Partizanų vadų suvažiavime aukščiausiojo valdžios organo – LLKS Tarybos Prezidiumo – pirmininku išrinktas Jonas Žemaitis-Vytautas. Jam suteiktas aukščiausias – partizanų generolo laipsnis.

Deklaraciją pasirašė LLKS tarybos Prezidiumo Pirmininkas Vytautas, LLKS Tarybos nariai: Faustas, Kardas, Merainis, Naktis, Užpalis, Vanagas, Žadgaila.

Kas jie buvo?

Vytautas – LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas Jonas Žemaitis (1909-1954).

Faustas – LLKS Tarybos narys kapitonas Aleksandras Grybinas (1920-1949).

Kardas – LLKS Tarybos narys kapitonas Vytautas Gužas (1920-1949).

Merainis – LLKS Tarybos Prezidiumo narys, LLKS visuomeninės dalies viršininkas pulkininkas Juozas Šibaila (1905 – 1953).

Naktis – LLKS Tarybos Prezidiumo narys kapitonas Bronius Liesys (1922-1949).

Užpalis – LLKS Tarybos Prezidiumo narys pulkininkas leitenantas Leonardas Grigonis (1905-1950).

Vanagas – LLKS tarybos Prezidiumo Pirmininko pavaduotojas, gynybos pajėgų vadas pulkininkas Adolfas Ramanauskas (1918-1957).

Žadgaila – LLKS Tarybos Prezidiumo sekretorius majoras Petras Bartkus (1925-1949).

Dokumento originalas aptiktas saugumiečių 1951 m. kovo 3 d. karinės operacijos ir kratos metu tuometinio Dotnuvos r. (dabar Kėdainių r.) Pilsupių kaimo gyventojo Antano Dovido sodyboje.

„Mano kova turės savo rezultatų“

„Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų sąjunga ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. (Po šių žodžių teismo pirmininkas pareikalavo kaltinamojo nenaudoti paskutinio žodžio antisovietinei agitacijai. Tačiau J. Žemaitis kalba tęsė.) Šį sovietų vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu... Visus pogrindžio, kurio dalyviu aš buvau, veiksmus, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų, jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų.“

Tokia buvo paskutinė Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto, suimto bunkeryje Šimkaičių miške 1953 m. gegužės 30 d., kalba teisme. Šiandien įsitikinome, kad jo pasakyti žodžiai išsipildė – Lietuva, perbridusi savo tautos kraujo upę, vėl nepriklausoma Europos valstybė. Lietuvos Respublikos Seimas 2019-uosius paskelbė Jono Žemaičio-Vytauto metais. O prieš 65-erius metus sovietinis saugumas apie jį siekė surinkti kuo daugiau informacijos. Mat J. Žemaitį medžiojo nuo pat 1944 m.

Iš LTSR MVD 2-os N valdybos viršininko A. Župikovo 1953 m. gegužės 15 d. pažymos „apie nacionalistinio ginkluoto pogrindžio vadą Žemaitį-Vytautą“.

Visiškai slaptai.

Žemaitis Jonas, Jono, g. 1909 m. Klaipėdos apskr., Kretingos rajone, Palangoje, iš tarnautojų, su aukštuoju išsilavinimu, Lietuvos buržuazinės armijos kapitonas, lietuvis, gaujoje nuo 1944 m.

Nuo 1910 iki 1917 metų Žemaitis kartu su tėvais gyveno Lomžoje (Lenkija), į Lietuvą grįžo pas savo dėdę, gyvenusį Šiaulių apskr., Tytuvėnų rajone, Kiaulininkų kaime.

Baigęs gimnaziją buvo pašauktas į buržuazinės Lietuvos armiją, o po to pasiųstas į karininkų mokyklą, kurią baigęs 1933-37 m. tarnavo antrajame artilerijos pulke leitenanto laipsniu. 1937 m. Lietuvos kariuomenės generalinio štabo buvo pasiųstas mokyti į Paryžių, kur baigė akademiją ir 1939 m. grįžo į Lietuvą, tais pačiais metais buvo išvažiavęs į Italiją, bet greit grįžo ir tęsė tarnybą armijoje.

Įvedus Lietuvoje Tarybų valdžią (1940 m.), Žemaitis buvo paliktas tarnyboje. Pirmomis Didžiojo Tėvynės karo dienomis Žemaitis dezertyravo iš raudonosios armijos ir apsigyveno kaime, kur turėjo didelį ūkį, įgytą karinės tarnybos metu.

Vokiečių okupacijos metu Žemaitis dirbo Šiluvos kooperatyvo pirmininku, o išvadavus Lietuvą, pasislėpė, perėjo į nelegalią padėtį ir 1944 m. pabaigoje įstojo į ginkluotą nacionalistinę gaują Žebenkštis, veikiančią Raseinių apskrityje.“

Toliau sovietinės Vidaus reikalų ministerijos 2-osios N valdybos viršininko pulkininko A. Župikovo pažymoje dėstoma, kaip buvo siekiama aptikti J. Žemaitį, jau vadovaujantį partizanų rinktinei. „Būdamas rinktinės vadu Žemaitis sukūrė platų ryšininkų ir pagalbininkų tinklą, kuriuos dažniausiai verbuodavo pats. Be to, sudarė rezervą iš legaliai gyvenančių nacionalistinio pogrindžio narių, kurie turėjo rinkti žvalgybos žinias, teikti materialinę pagalbą, o karo atveju kartu su banditais kovoti prieš tarybų valdžią.“

 Pažymoje nurodoma, kad jau 1946 m. rudenį iš Tauragės, Jurbarko, Raseinių, Kelmės, Radviliškio apskrityse ir iš dalyse Kauno, Šiaulių ir Kėdainių apskričių veikusių partizanų grupių buvo sudaryta Jungtinė Kęstučio apygarda, kurios vadu 1947 m. tapo J. Žemaitis.

Tikėjosi kitų valstybių pagalbos

Po kelerių okupacijos metų J. Žemaitis ir kiti partizanų vadai įsitikino, kad priešinantis okupacijai būtina taikyti ir kitokią taktiką. Vien ginklu tauta priešintis nepajėgs. Anksčiau ir J. Žemaitis-Vytautas, ir 1949 m. suvažiavime kiti partizanų vadai priimtuose dokumentuose numatė tausoti kovotojų jėgas, o į pogrindinę veiklą įtraukti kuo daugiau legaliai gyvenančių piliečių, ypač jaunimo, šiame kovos etape priešintis komunistinės ideologijos skleidimui ir Lietuvos rusinimui, nutautinimui. Tuo metu partizanai tikėjo moralia didžiųjų pasaulio valstybių politika ir vylėsi, kad šios valstybės mažą kraujuojančią lietuvių tautą nepaliks kentėti vienų vieną.

Deja, sovietinių agentų tinklai apie partizanų vadovybę vis stipriau spendžiami. Tam panaudojami į nelaisvę papuolę buvę partizanai, neištvėrę kankinimų ir prievarta saugumo užverbuoti. Pažymoje nurodoma: „1950 m. pabaigoje Šiaulių MGB sučiupo banditą Vygandą, kuris papasakojo, kad band. pogrindžio vadovas, sutartinai vadinamas Jonu-Petkumi (t.y. Žemaitis) slapstosi Tautvydo būryje, veikiančiame Ariogalos ir Dotnuvos rajonuose. Todėl veiksmai prieš šią gaują suaktyvinti.“

Veržiamos agentūrinės replės

Tačiau J. Žemaičiui pavyksta išsprūsti ir toliau vadovauti partizaninei kovai. 1952 m. liepos pirmojoje pusėje į Dotnuvos MGB kariškių ir stribų rankas patenka Maironio rinktinės vadas Stoškus, anksčiau, 1951 m., besislapstęs kartu su Žemaičiu. „Stoškus papasakojo, kad jis su Žemaičiu buvo susitikęs 1951 m. ir su savo gauja lydėjo jį Tauragės kryptimi“, – nurodoma visiškai slaptoje pažymoje. Suimtas Stoškus tvirtino daugiau apie Žemaičio buvimo vietą nieko nežinąs. Tačiau raportuojama, kad „1952 m. pradžioje agentūriniu ir tardymo būdu nustatyta, kad Žemaitis slapstėsi Palubeckio gaujoje (Vaidoto rinktinė), veikiančioje Raseinių ir Jurbarko rajonų sankirtoje. Prieš ją suaktyvinti čekistiniai veiksmai. Tiriant buvo išsiaiškinta ir susekta Žemaičio ryšininkė, pas kurią gyveno jo sūnus Laimutis.“

J. Žemaičio seni tėvai palikti laisvėje ir nuolat sekami. „Žemaičio tėvai: tėvas Jonas Žemaitis, Andriaus, gimęs 1872 m., ir motina Petronėlė Žemaitienė, Antano, gimusi 1885 m., gyvena Gargždų invalidų namuose, Klaipėdos rajone. Žemaičio paieškose nepastebėta, kad jie turėtų ryšį su sūnumi“, – nurodoma pažymoje.

Toliau vardijami agentai ir agentūrinai ryšiai, kurie vis stipriau veržiasi apie į mūsų rajoną, Šimkaičių mišką, persikėlusį Lietuvos partizanų vadą. Joms net nežinant panaudojamos ryšininkės Gudaitytė ir Arūnė, kurios, tikėdamos, kad vykdo savo pareigą, suveda vienus partizanus su kitais, o iš tikrųjų – su saugumo užverbuotais agentais. Tampa žinoma, kad partizanas Juozas Palubeckas-Simas slapstosi kartu su Peteriu (J. Žemaičiu).

Skubi čekistų operacija

Aktyvuojama J. Žemaičio-Vytauto, kuris slaptuose MGB dokumentuose užšifruojamas Peterio slapyvardžiu, sulaikymas. 1953 m. gegužės 23 d. po agentūrinės kombinacijos, panaudojus agentą Vaidilą, konspiratyviai (slapta) suimtas partizanas Juozas Palubeckas-Simas, kurio bunkeris, įrengtas po lazdyno krūmu Šimkaičių miške, buvo J. Žemaičio-Vytauto slaptavietė ir partizanų štabas. Išduotas ir suimtas, per tardymus ilgai atsilaikęs, Simas, galimai tikėjęs, kad per tą laiką J. Žemaitis, jo sesuo Elena Palubeckytė, slapyvarde Liudas, ir ligotą partizanų generolą slaugiusi medicinos seselė Marijona Žiliūtė-Eglutė jau bus palikę bunkerį, iškėlęs keletą sąlygų, gegužės 29 d. pasakė, kurioje vietoje yra vadavietė.

Skubiai, jau tą patį vakarą ir 1953 m. naktį iš gegužės 29 į 30-ąją, surengiama Peterio suėmimo operacija. Skubėti vertė čekistams žinoma aplinkybė. Mat galiojo partizanų taisyklė: jeigu kovotojas ilgesnį laiką negrįžta, tai reiškia, kad jis suimtas arba žuvo. Todėl likusieji turi pakeisti buvimo vietą.

Gegužės 30 d. 11 val. operatyvinė grupė blokavo bunkerį. Buvo įmesta speciali dujinė granata, ir bunkeryje buvę žmonės akimirksniu neteko sąmonės. Juos ištraukus iš bunkerio ir suteikus medicininę pagalbą visi po 15 minučių atsigavo. Bunkeryje paimta: automatas, 3 pistoletai, granata, 150 šovinių ir korespondencija. Arešto pėdsakai panaikinti, bunkeris ir jo prieigos užmaskuotos taip kruopščiai, kaip ir buvo.

Agentas Vaidila toliau slapstosi pas ryšininkus Simo grupės veiklos rajone. 1953 m. gegužės 31-osios naktį kitam partizanų vadui Vilčinskui žinomame bunkeryje paliekamas neva Simo laiškas partizanui (iš tikrųjų – agentui) Vaidilai, kad jiedu su J. Žemaičiu perėjo slapstytis į naują vietą. Taip Vilčinskas bus įtikintas, kad J. Palubeckas-Simas su J. Žemaičiu-Vytautu ir kitais nesuimti, o slapstosi naujoje vietoje.

Raportavo Sovietų sąjungos saugumo vadams

J. Žemaičio medžioklė buvo tokia svarbi, kad apie sėkmingą operaciją LTSR MVD raportavo TSRS MVD vadams L. Berijai ir S. Krugliakovui. Tačiau visiškai slaptame pranešime taip pat pažymima, kad „Parodymų apie konkrečius veiksmus, ryšio punktus, asmenis, veikiančius pogrindyje, o taip pat apie desanto išsiuntimą į Vakarus Peteris neduoda, motyvuodamas tuo, kad nenori pakenkti žmonėms. Dirbame su Peteriu jam įteigiant, kad ginkluotos kovos tęsimas neperspektyvus ir kad norint išvengti aukų, jis turi kreiptis į likusius banditus su pasiūlymu legalizuotis.“

Tačiau Peteris (J. Žemaitis-Vytautas) išliko tvirtas. Savo įsitikinimus ir poziciją išdėstė paskutiniame žodyje teisme. Abu, ir J. Žemaitis, ir J. Palubeckas nuteisti mirties bausme, nors J. Palubeckui, palaužiant jo valią, buvo pažadėta išsaugoti gyvybę, aprūpinti darbu ir nauja gyvenamąja vieta, iš tremties grąžinti giminaičius. Čekistai lengvai, netgi su LTSR vidaus reikalų ministro pulkininko Vildžiūno parašu ir ministerijos antspaudu patvirtintu raštu tą žadėjo, nes iš karto žinojo, kad pažadų nevykdys, ir apie juos niekas, be jų pačių ir J. Palubecko, nesužinos. O šis gyvas iš čia neišeis.

J. Žemaitis-Vytautas rašyti siūlomą malonės prašymą atsisakė. Sušaudytas 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime. Tų metų gruodžio 2-ąją ten pat sušaudytas ir Juozas Palubeckas.

Apie įvykius visuomenė nežinojo

Aktyvesnė ginkluota Lietuvos laisvės kova tęsėsi iki 1956 metų, vėliau peraugusi, kaip numatė J. Žemaitis-Vytautas ir kiti partizanų vadai, į pilietinę rezistenciją, lietuvių tautą atvedusią iki 1990 m. kovo 11-osios – vėl nepriklausomos valstybės atkūrimo.

Jurbarko viešojoje bibliotekoje saugomi seni dabartinio „Šviesos“ laikraščio, pradėto leisti 1949 m. sausio 3 d., komplektai. Tuomet, žinoma, laikraštis buvo pavadintas kitaip. Pradėjo eiti „Tarybinė vėliava“, o 1953 m. jau buvo pervadintas į „Po Spalio vėliava“. Tačiau tų metų rajono spaudoje nėra nė žodžio apie ginkluotą lietuvių tautos pasipriešinimą okupantams. Tuo labiau laikraščio 1953 m. birželio mėnesio numeriuose nėra nė žodžio apie ypatingą čekistų operaciją – Lietuvos partizanų generolo ir jo bendražygių suėmimą. Tai, kad ši operacija sovietams buvo labai svarbi, įrodo, kad apie jos rezultatus buvo informuoti net aukščiausieji Sovietų sąjungos saugumo vadai, o Lietuvoje ji buvo kruopščiai įslaptinta. J. Žemaitis-Vytautas įvardintas Peterio slapyvardžiu, kad net sekimo ir sulaikymo operacijose dalyvaujantys saugumiečiai ir agentai nežinotų, kas yra tas Peteris. Suėmus, J. Žemaitis-Vytautas specialiu lėktuvu vėliau nuskraidintas į Maskvą, su juo susitiko net pats Sovietų sąjungos saugumo šefas Lavrentijus Berija.

O apie ką tuomet rašė Jurbarko spauda? Apie tarybinį gyvenimą, komunistų (bolševikų) partijos laimėjimus ir kuriamą laimingą santvarką, sėkmingą kolektyvinių ūkių, kuriuos kaimiečiai vadino  „kolchozais“, kūrimą. Viešojoje erdvėje pasipriešinimo sovietinei santvarkai nebuvo. Tačiau apie dvylika metų trukusi aktyvi ginkluota Lietuvos partizanų kova, kaip ir sakė J. Žemaitis-Vytautas, davė savo rezultatus. O 1949 m. vasario 16-osios Deklaracija išliks kaip reikšmingiausias nepriklausomos Lietuvos tęstinumo dokumentas sovietinės okupacijos laikotarpiu.

Gintautas Šimboras

Rengiant publikaciją panaudoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro; /partizanai org/ laisves-kovu-archyvas/ dokumentai.



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook