Balsavimas

Klausimas jaunimui nuo 14-os iki 23-ejų: ar vasaros laikotarpiu planuojate ieškotis sezoninio darbo Jurbarko savivaldybėje?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Paskutinis Skirsnemunės partizanų būrio mūšis

Paskutinis Skirsnemunės partizanų būrio mūšis (0)

2019-12-17

Šioje buvusioje Juozo Pagirėno sodyboje Švendriškių kaime netoli Šilinės 1946 m. birželio 19 d. įvyko paskutinis Juozo Galbuogio Skirsnemunės partizanų būrio mūšis. Tą dieną kovodami su Gelgaudiškio garnizonu čia žuvo vienuolika partizanų.

Kulkosvaidžių tratėjimo, automatų serijų ir šautuvų poškėjimo lydima gyvenimo ir mirties drama tęsėsi vos 30 minučių. Po šio pusvalandžio tą apniukusią, lietui krapnojant vasaros dieną Švendriškių kaimo valstiečio Juozo Pagirėno sodyboje gulėjo vienuolika nukautų partizanų, o vienas suimtas gyvas. Tai buvo paskutinis Skirsnemunės partizanų būrio mūšis.

Pastebėjo MVD agentas

1946 metų birželio 19 d., 13 val., agentas „Golub“ (liet. – „Balandis“) Šakių apskrities Gelgaudiškio valsčiaus MVD ( rus. – ministerstvo vnutrennich del; liet. – vidaus reikalų ministerija) karinei įgulai, tuomet vadinamai garnizonu, pranešė, kad Švedriškių kaimo valstiečio J. Pagirėno sodyboje ilsisi ir dieną leidžia iki dvylikos žmonių Lietuvos partizanų grupė, ginkluota trimis rankiniais kulkosvaidžiais, automatais ir šautuvais.

Švendriškių kaimas – tai nedidelė vietovė kitoje Nemuno pusėje nuo Gelgaudiškio tarp Šilinės ir kelio į Skirsnemuniškių pirmųjų kaimą – greta Žvyrių. Tad Gelgaudiškio garnizonas buvo arčiausiai: teskyrė Nemunas ir kelių šimtų metrų pločio lanka Gelgaudiškio pusėje.

Tuojau ant kojų pakelta Šakių apskrities Gelgaudiškio valsčiaus įgulos trečiojo šaulių būrio jaunesniojo leitenanto Jakušino vadovaujama antroji kuopa, papildyta kariais iš kitų kuopų.

Dalyvavo ir stribai

Išsiaiškinus, kad dieną J. Pagirėno sodyboje esantys dvylika partizanų gerai ginkluoti, skubiai sudarytas sodybos užpuolimo planas: įsakyta operacijoje dalyvauti ir Gelgaudiškio liaudies gynėjams, žmonių vadintiems stribais.

Sudarytos trys grupės, iš viso 25 kovotojai, iš jų – 12 stribų. Grupėms vadovavo operatyvininkai karininkai. Jaunesniojo leitenanto Jakušino operatyvinė grupė – šeši kovotojai: jis pats, karininkas, vienas seržantas ir keturi eiliniai kareiviai.

Vyresniojo leitenanto Gruzincevo grupėje – vienuolika kovotojų: du karininkai, du seržantai, du kareiviai ir penki stribai.

Trečioje, jaunesniojo leitenanto Golovkino vadovaujamoje grupėje, buvo jis pats, karininkas, seržantas stribas, vienas kareivis ir septyni stribai.

Puolėjai, ruošdamiesi apsupti J. Pagirėno sodybą su joje esančiu Skirsnemunės partizanų būriu, turėjo keturis rankinius kulkosvaidžius, kai kurie automatus ir pistoletus, stribai daugiausia buvo ginkluoti šautuvais, turėjo 34 granatas.

Bėgte prie Nemuno

Visiškai slaptoje jaunesniojo leitenanto Jakušino ataskaitoje aukštesniajai MGB valdžiai pranešama, kad gavus agento pranešimą apie partizanų buvimo vietą, trys grupės, prisidengdamos krūmokšniais ir aukšta žole iš Gelgaudiškio miestelio bėgte per lanką pasiekė Nemuno pakrantę, kur visuomet operatyviniais tikslais buvo laikomos paruoštos valtys. Į jas sušokę, skubiai persiyrė į kitą Nemuno pusę.

Šilinės krante juos pasitiko Jurbarko valsčiaus milicijos Skirsnemunės skyriaus įgaliotinis Kavaliauskas su trimis stribais. Jie buvo pasiruošę pridengti per Nemuną valtimis besikeliančius Gelgaudiškio kareivius ir stribus, jeigu kas šių valtis pastebėtų ir apšaudytų.

Persikėlė nepastebėti – greitai ir tyliai, nes diena buvo apniukusi, krapnojo. Kavaliauskas patikslino, kad J. Pagirėno sodyboje dieną ilsisi Juozo Galbuogio Skirsnemunės partizanų būrys.

Vietovė aplink sodybą nelygi, su krūmokšniais, prisidengiama ir aukštais pasėliais. Taip buvo lengviau nepastebėtiems apsupti partizanų buvimo vietą.

Tačiau tokiomis pat sąlygomis galėjo pasinaudoti ir partizanai. Mat buvo gerai ginkluoti, tad užpuolikai tikėjosi, kad per tiesioginį mūšį jie gali prasiveržti ir pasitraukti. Tad nurodyta partizanus  kovine tvarka apsupti trimis grupėmis ir iš karto sunaikinti. Nurodyta, kad puolėjų grupės tarpusavio ryšį palaikys sutartiniais ženklais ir balsu.

Gelgaudiškio garnizonui apsupti sodybą, užimti kovines pozicijas ir užspeisti besiilsinčius Lietuvos laisvės kovotojus pavyko. Budrumo stoka buvo lemtinga Skirsnemunės būrio klaida.

Partizanai jautėsi stiprūs

Tuo laiku, tik metams praėjus po karo pabaigos ir kiek daugiau kaip pusantrų, kai į Jurbarko kraštą vėl atėjo rusai, partizanai kaime jautėsi stiprūs, nieko nebijojo. Dauguma jų buvo jauni pažįstami aplinkinių kaimų vyrai, drąsinę vienas kitą ir palaikę kovinę dvasią. Jų kovos kelias buvo tik ką prasidėjęs, daugelis neturėję partizaninės kovos ir konspiracijos patirties. Buvo tikimasi, kad reikia atsilaikyti tik keletą mėnesių, kad iš naujo okupuotos Lietuvos Vakarai taip lengvai sovietams jau nepaliks.

Sovietiniai aktyvistai ir stribai pavieniui ar mažomis grupelėmis po kaimus bijojo vaikščioti, buvo įsikūrę apskričių ir valsčių centruose, o į operacijas vykdavo tik didelėmis ir gerai ginkluotomis grupėmis. Tuo tarpu partizanai kaimuose jautėsi padėties šeimininkais.

Tačiau šį kartą realybė buvo kitokia. Kaip liudija visiškai slapta MVD Gelgaudiškio valsčiaus garnizono ataskaita apie Juozo Galbuogio (Rusiškoje ataskaitoje iškraipyta J. Galbuogio pavardė  – parašyta Gelguobis) Skirsnemunės partizanų būrio sunaikinimą, kareiviai ir stribai tikėjosi, kad mūšis su partizanais gali tęstis apie tris su puse valandos. Tačiau truko visai neilgai.

Ataskaita liudija, kad davus ženklą, į namą, kuriame buvo „banditai“, pasipylė šūviai. Partizanai ėmė atsišaudyti. Tačiau jėgos, o ypač kovinės pozicijos, jiems buvo nepalankios. Po 30 minučių trukusio susišaudymo, žuvo būrio vadas J. Galbuogis ir dar dešimt partizanų, o vienas – Kazys Gecevičius, Juozo sūnus, gimęs 1905 metais Skirsnemuniškių kaime, slapyvarde Karosas, pakėlė rankas ir pasidavė.

Pasiryžo kovoti

Anksčiau, 1946 m. gegužės 23 d., jis už „ryšius su banditų gauja“ MVD Jurbarko valsčiaus skyriaus saugumiečių buvo areštuotas, užverbuotas ir paleistas. Tačiau K. Gecevičius, pasinaudojęs, kad jį paleido, žmoną ir vaiką, kad šie išvengtų MVD represijų, išsiuntė į visai svetimą gyvenamąją vietą, o pats susirado Skirsnemunės partizanų būrio vadą J. Galbuogį-Strausą, papasakojo, kad jį saugumas verbavo, jis neva sutiko ir todėl buvo paleistas. Po šio prisipažinimo K. Gecevičius  pasiliko Skirsnemunės partizanų būryje.

Maždaug 23-jų Skirsnemunės partizanų būrys, vadovaujamas K. Šimkaus-Liudo ir J. Murausko-Tigro, priklausė buvusio Jurbarko gimnazijos mokytojo Petro Paulaičio vadovaujamai „Trijų lelijų“ rinktinei ir veikė aplinkinėse teritorijose. Tačiau 1945 metų gruodžio mėnesį smarkiai nukentėjo kautynėse su MVD kariuomene.

Ūkininkas tapo vadu

Paskutinis Skirsnemunės partizanų būrio vadas Juozas Galbuogis, gimęs 1918 metais Skirsnemuniškių II-ųjų kaime, buvo ūkininkas, o 1945 m. rudenį – milicininkas. Tačiau MVD Jurbarko valsčiaus skyriuje įtarė, kad J. Galbuogis palaiko ryšius su laisvės kovotojais, todėl jį areštavo.

Pasitaikius progai J. Galbuogis pabėgo, pasitraukė į mišką ir iš likusių partizanų sudarė naują kovotojų grupę, kurioje buvo Kazys Nikžentaitis, nuo šaukimo į Raudonąją armiją pabėgęs Vytas Jakaitis ir kitų aplinkinių kaimų vyrų. Jų paskutinis mūšis su Gelgaudiškio garnizono kareiviais ir stribais įvyko 1946 m. birželio 19 d. Švendriškių kaime. Tą dieną žuvo Juozas Galbuogis-Strausas, Stasys Oržakauskas-Kovas (pavardė kai kuriuose šaltiniuose nurodyta Aržikauskas), Edvardas Paškauskas-Žvaigždė, Adolfas Paškauskas-Vanagas, Kazys Nikžentaitis-Lokys, Antanas Pavalkis-Papartis, Vytas Jakaitis-Briedis, Jurgis Simanavičius, Juozas Šimkus-Levas, Antanas Stulgaitis-Vilkas ir Jonas Šimulynas-Balandis. Gyvo išlikusio Kazio Gecevičiaus tolesnis likimas nežinomas – bent tuose MVD dokumentuose žinių apie jį nėra.

Pasipriešinimas sovietinei okupacijai

Koks buvo didžiulis pasipriešinimas antrajai sovietinei Lietuvos okupacijai, galima spręsti vien iš to, kad tuo laiku atskirus partizanų būrius sudarė ginkluoti aplinkinių kaimų vyrai. Mat lietuvių tauta jau buvo supratusi gerą pamoką – atsiminė prieš ketverius metus, po pirmosios okupacijos 1940 m. birželio 15 d., prasidėjusius valstybės tarnautojų, mokytojų ir šiaip inteligentijos, dvasininkų, kariškių, Šaulių sąjungos ir jos skyrių vadovų ir aktyvistų suiminėjimus ir įkalinimus, masinį 1941 m. birželio 14-osios lietuvių trėmimą į Sibirą. Todėl dabar lietuviai ėmėsi ginklų.

Tai buvo karas po karo. Ir visuotinis, ir nuožmus, ir žiaurus. Tą patvirtina ir slapti MGB (liet. – valstybės saugumo ministerija)dokumentai. Laisvės kovotojų, kuriuos sovietiniai okupantai vadino banditais, nei MGB kareiviai, nei stribai nesiekė suimti gyvų, jeigu tą padaryti nebuvo nurodyta iš aukščiau.

Štai kitas visiškai slaptas MGB dokumentas liudija, kad nustačius bunkerio vietą, jame buvusieji iš karto nužudomi, o įtartini gyventojai masiškai suiminėjami. „Bandito Klimaičio name aptiktas bunkeris, į kurį įmestos trys granatos F1. Užmušti trys žmonės, sudegė namas ir ūkiniai pastatai.“

Kitame pranešime tvirtinama: „Bandito Liskio name aptiktas bunkeris, kuriame slėpėsi Liskis. Buvo įmesta granatų F1. Po sprogimo namas sudegė. Aptikti trys apdegę lavonai. Įvykdytų  operacijų rezultatas: užmušti 4, sudeginti 5 žmonės, sudeginti 2 namai, viena daržinė, susprogdinti 2 bunkeriai, sulaikytas vienas banditų pagalbininkas.“

Visuotinė lietuvių kova

Kaip lietuvių tauta, siekdama laisvės ir nepriklausomybės, atkakliai kovojo ir kiek prisikentėjo, liudija MGB suvestinė apie vien kaimyninėje Šakių apskrityje nuo 1946 m. kovo 1 iki birželio 15 d. įvykdytas operacijas. Per tuos du su puse mėnesio užregistruota 19 „banditų išpuolių“, prieš juos surengta 41 čekistinė operacija. Užmušti 37 „banditai“, o 150 legaliai gyvenančiųjų suimta.

Per tą laiką vien tik šioje apskrityje 15 MGB kareivių žuvo, 6 sužeisti. Iš lietuvių „banditų“ paimti 7 kulkosvaidžiai, 12 automatų, 43 šautuvai, 4 pistoletai, 30 granatų, 7975 šoviniai. Likviduotos trys grupės, o veikia dar dvi, kuriose yra apie 35 „banditus“. Šie MGB dokumentuose užrašyti skaičiai patvirtina masinį lietuvių tautos ginkluotą pasipriešinimą antrajai sovietinei okupacijai ir visuotinę tautos paramą laisvės kovotojams.

Negailestingas, kruvinas ir sudėtingas buvo pokario metų Lietuvos laisvės kelias, kurį ginklu ir tiesos žodžiu tiesė partizanai, duona – juos remiantys kaimų ir miestelių gyventojai, giedantys tremtiniai, sugrūsti į gyvulinius vagonus, laivus ir gabenami į nežinią, iš kur nė vienas neturėjo sugrįžti. Tačiau kartu dėl stipraus partizaninio pasipriešinimo į Lietuvą vengė keltis ir išvalomą kraštą apgyvendinti kitataučiai, daugiausia rusų tautybės kolonistai iš rytų. Lietuva išliko dvasiškai stipri, pasipriešinimo kova davė savo rezultatus – nors ir po penkiasdešimties metų išsikovotą nepriklausomybę ir atkurtą savą valstybę. Šiame kare savus mūšius kovojo ir Skirsnemunės partizanai. 

Gintautas Šimboras



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook