Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Rugpjūčio 23-oji: pasekmės ir svarba istorijoje

Rugpjūčio 23-oji: pasekmės ir svarba istorijoje (0)

2019-08-24

Lietuvių tautos istorijoje buvo dvi itin lemtingos datos. Tai – 1939 m. ir 1989 m. rugpjūčio 23-iosios dienos. Abiem atvejais buvo nulemtas milijonų žmonių likimas.

Tai buvo stebuklas

1939 m. Molotovo ir Ribentropo parašais ilgiems dešimtmečiams buvo okupuotos trys Baltijos šalys. Lygiai po 50 metų, 1989 m. rugpjūčio 23-ąją, lietuviai, latviai, estai, sudarę vieną gyvąją 650 km grandinę, visam pasauliui parodė taikų laisvės troškimo pavyzdį. Kas šeštas lietuvis dalyvavo šiame istorinio apsisprendimo reikale – gyventi laisvoje demokratinėje šalyje. Tai buvo stebuklas. Istorinėje akcijoje dalyvavo ir šimtai mūsų Jurbarko krašto žmonių.

Baltijos kelio ruože, Vidiškių seniūnijoje (Ukmergės rajone), kryžiumi yra paženklinta ir čia dalyvavusių Jurbarko rajono žmonių vieta. 2014 m. rugpjūčio 23 d. jurbarkiečiai prie kryžiaus pritvirtino lentelę, kurioje užfiksuotas šis istorijos faktas. Tai brangi vieta mūsų krašto žmonėms. Už šios vietos priežiūrą 2014 m. rugpjūčio 23 d., paminint Baltijos kelio 25-metį, Vidiškių seniūnijos seniūnui Virgilijui Štarui dėkojo Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktorius Petras Vainauskas, muzikinius kūrinius dovanojo Jurbarko kultūros centro kaimo kapela „Santaka“ (vadovas Petras Pojavis). Atminimo renginyje dalyvavo ir gausus būrys jurbarkiečių.

Pražūtingas suokalbis

Ribentropo-Molotovo populiariai vadinamas Vokietijos-Sovietų Sąjungos suokalbis, kurį sudaro trys sandėriai – 1939 m. rugpjūčio 19 d. pasirašyta Vokietijos-Sovietų Sąjungos ūkio sutartis, 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos-Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis ir tos pačios datos slaptas pridėtinis protokolas, padalijęs Rytų Europą į dvi interesų sferas: Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Jis tapo Antrojo pasaulinio karo, Lietuvos, Latvijos ir Estijos, kitų Europos valstybių okupacijos priežastimi.

1940 m. birželio 15 d. prasidėjo ilgi okupacijos dešimtmečiai, kai vienus okupantus keitė kitas. Kraštas vokiečių okupacijos metais neteko tūkstančių Lietuvos pilietybę turėjusių žydų, o per 1940-1941 m. ir pokario metais – daugiau nei 250 tūkst. Lietuvos gyventojų. Tai patys doriausi gyventojai – mokytojai, karininkai, teisėjai, gydytojai, kunigai, inžinieriai, studentai, gimnazistai, ūkininkai. Didžioji dalis jų buvo sunaikinta sovietų lageriuose, nukankinti MGB ir NKVD rūsiuose, tardymo kamerose, sunaikinti prie Laptevų jūros, Tadžikijoje, Kazachstane. Grįžo nedidelė dalis lietuvių, daugelis jų netekę sveikatos, palaužti fiziškai ir dvasiškai.

Šiandien sunku įvardyti tikslų tremtinių, politinių kalinių skaičių, nes kruopščios apskaitos niekas nevedė. Ne paslaptis, kad buvo vagiamas tremiamų ar įkalinamų žmonių turtas. Tie, kurie trėmė, įsivaizdavo save dideliais viršininkais, nemanė, kad tremiamieji kada nors patys arba jų palikuonys sugrįš atgal į savo gimtinę. Juk net 18 metų tremtiniai gyveno tolimame ir svetimame SSRS krašte. Tiek laiko buvo galima užmigdžius sąžinę ramiai miegoti ištremtų žmonių pataluose, griauti jų namus, skinti jų sodų derlių.

Kraštą naikinantys žingsniai

Jau pirmąją sovietų okupacijos dieną, 1940 m. birželio 15-osios pavakare, Vokietijos-Lietuvos pasienyje, Pašventyje, Kremliaus nurodymu buvo suimti du aukšto rango Lietuvos valstybės pareigūnai – vidaus reikalų ministras Kazimieras Skučas ir Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis. Abu buvo nugabenti į Maskvą ir nužudyti Butyrkų kalėjime.

Patys netikėčiausi buvo 1940 m. liepos 11 d. suiminėjimai. Tąkart visoje Lietuvoje buvo suimta šimtai buvusių visuomenės veikėjų: įvairių patriotinių organizacijų vadovai ir jų nariai. Suimtas Jurbarko pradžios mokyklos mokytojas, jaunalietuvių organizacijos vadas Benediktas Butkus, kuris Rusijos lageriuose ir tremtyje praleido apie dvi dešimtis metų. Tą pačią dieną suimtas ir Tautininkų partijos narys, teologijos filosofijos profesorius iš Antkalniškių kaimo Izidorius Tamošaitis, mirė nuo nepakeliamų gyvenimo sąlygų 1943 m. Kansko kalėjime. Suimtas ir Tauragės kalėjime buvo kalintas iš Miliušių (Girdžių sen.) kilęs „Lietūkio“ valdybos pirmininkas Juozas Toliušis. 1940 m. liepos 11 d. suimtas ir iš Smukučių kaimo kilęs LR teisingumo ministras Antanas Tamošaitis, kuris nuo kankinimų mirė traukinyje pakeliui į Maskvą.

Tokių įvardyti galima dar daugiau, tai buvę LR Seimo nariai, politiniai veikėjai Zigmas Toliušis (kilęs iš Miliušių dvaro, dabart. Girdžių sen.), Kazimieras Ambrazaitis iš Rotulių k., Jurbarko valsčiaus.

1940 m. spalio 25-29 d. buvo suimti ir įkalinti penki gimnazijos moksleiviai – Edvardas Mockevičius (g. 1924 m.), Steponas Vaitkevičius (g. 1924 m.), Leopoldas Pučeliauskas (g. 1922 m.), Vladas Paršelis (g. 1923 m.), Vincas Pocius (g. 1923 m.). Kartu su Edvardu Mockevičiumi buvo suimtas ir karo mokslus studijavęs jo brolis Vytautas. Gimnazistų atminimas 1999 m. gegužės 21 d. įamžintas paminkle, pastatytame prie Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos.

Netikėta ir baisi buvo 1941 m. birželio 14-osios naktis. Tą naktį savo namuose buvo suimti ir į gyvulinius vagonus sukimšti tūkstančiai Lietuvos iškiliausių žmonių. Kelias paras juos laikė Kauno, Vilniaus geležinkelio stotyse. Vaizdas buvo siaubingas, nes dėl maisto ir vandens trūkumo klykė vaikai, mirė senukai, aimanavo moterys.

Atvykus į Naujosios Vilnios geležinkelio stotį vyrus atskyrė nuo moterų ir toliau į Sibiro pražūtį moteris su vaikais gabeno vienas. Vyrai be teismo buvo gabenami tiesiai į sunkaus režimo Rusijos lagerius. Beveik niekas iš jų neišgyveno. Tąkart vien iš Jurbarko valsčiaus (ne rajono – R. K. pastaba) buvo išgabenta per 60 šeimų. Tarp jų turtingiausių Jurbarko žydų – Fainbergų, Grinbergų, Polovinų šeimos, Jurbarko gimnazijos direktorius Bronius Liesis su šeima, J. Giedraitis su žmona. Beje, iš šios mokytojų šeimos, slapta iš gyvulinio vagono, per patikimus žmones pavyko paimti mažametes dukreles. Jos karui baigiantis buvo išgabentos į Vakarus, viena jų gyvena Australijoje, kita – JAV.

Ištremta buvo ir daug kitų to meto inteligentų – girininko E. Malvico, seniūno J. Mozūraičio, mokytojų Šaulių, Pipirų, policininko K. Butkaus, valstybės draudimo agento ir parduotuvės savininko J. Eičiaus, prekybininko E. Goselovičiaus, teisininko J. Kačiulio, prekybininko D. Lapinsko ir daug kitų, niekada nebesugrįžusių, šeimos.

Vienas po kito suiminėjami žmonės niekam nebuvo nusikaltę, o pelnę juos pažinojusių žmonių pagarbą. Kraštą apėmė panika. Visi su baime laukė naujos dienos, jokių žinių nebuvo iš suimtųjų ir išvežtųjų. Kur, kuria linkme juos išgabeno, koks jų likimas?

Tuoj po pirmųjų tremčių, ankstų birželio 22-osios rytą, Jurbarko padangę jau skrodė vokiečių kariniai lėktuvai. Nauja okupacija apgaubė Lietuvos kraštą.

Vos už kelių dienų prasidėjo žydų žudynės, kurias organizavo SS parodomasis Tilžės dalinys. 1941 liepos 3 d. buvo sunaikinta didelė dalis Jurbarko žydų, kartu su jais ir skulptorius Vincas Grybas.

Žydų žudynės buvo vykdomos dar keletą kartų. Ne vieną Jurbarko žydų šeimą priglobė lietuviai. Jie, rizikuodami savo šeimos gyvybe, išslapstė net keliasdešimt žydų šeimų. Po karo Jurbarke gyveno 96 žydų tautybės žmonės.

Vienijo mylinčius laisvę

Prasidėję neramumai skatino laisvę mylinčius žmones vienytis. 1941 m. žiemą buvo įkurta Lietuvos laisvės armija (toliau – LLA), kurios vienas organizatorių ir vadų buvo Kazimieras Veverskis (g. 1913 m. Kalvių k., Veliuonos valsčiuje, žuvo 1944 12 28 ties Raudondvariu), 1941 12 13 Gedimino pilyje, Vilniuje, kartu su kitais prisiekė Lietuvai. LLA veikė 1941-1949 m., iki Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (toliau – LLKS) susikūrimo. LLA buvo antinacistinė, vėliau antisovietinė organizacija, jos tikslas buvo tai, kad Lietuvos likimas nebūtų siejamas su jokia kita valstybe. Vokiečių okupacijos metais iškėlė du pagrindinius uždavinius – lietuviams neiti tarnauti į vokiečių armiją, nedalyvauti žydų žudynėse. Jurbarke LLA skyrius pradėjo veikti jau 1941 m.

K. Veverskis mokėsi Jurbarko gimnazijoje, Kauno karo mokykloje, VDU, vėliau – VU Teisės fakultete. Šeimoje augo dešimt vaikų, iš kurių septyni buvo partizanai, keturi žuvo. Visi likę gyvi patyrė lagerius ir tremtį. 1997 m. rugpjūčio 14 d. jo palaikai iškilmingai buvo perlaidoti į Petrašiūnų kapines. K. Veverskiui 1997 m. Prezidento dekretu suteiktas brigados generolo laipsnis (po mirties), pripažintas kario savanorio statusas, apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (po mirties). 2014 m. K. Veverskio vardu pavadintas Raudondvario tiltas per Nevėžį. Veliuonoje jo vardu pavadinta gatvė.

Į patriotinę pasipriešinimo veiklą įsijungė ir didelė dalis Jurbarko valsčiaus gyventojų. Čia pasipriešinimui vadovavo Jurbarko gimnazijos lotynų kalbos mokytojas Petras Paulaitis, kuris į veiklą „šachmatininkų“ būrelio vardu įtraukė daug vyresniųjų klasių gimnazistų. „Šachmatininkai“ tamsiuoju paros metu nuo įvažiavimų į Jurbarką nuiminėjo vokiškus užrašus „Georgenburg frei Juden“, platino atsišaukimus neiti tarnauti vokiečiams. Už šią veiklą P. Paulaitis buvo vokiečių gestapo sekamas. Pagaliau, 1942 m. rudenį, gestapas Jurbarko gimnazijoje mokytoją areštavo. Pakeliui į Kauną P. Paulaičiui pasisekė pasprukti, nuo to laiko jis slapstėsi.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui kartu su vokiečiais į Vakarus pasitraukė tūkstančiai Lietuvos gyventojų. Visi jie galvojo, kad tai laikina. Vieni traukėsi, kiti pasitiko naująją okupaciją, treti buvo pasiryžę kautis už savo žemės laisvę. Tai buvo tarpukario metais išaugę, laisvę ir demokratiją pajutę žmonės.

Visi buvo nusiteikę trumpai okupacijai, nes dar Antrojo pasaulinio karo metais, 1941 m. rugpjūčio 14 d., V. Čerčilis ir F. D. Ruzveltas pasirašė Atlanto chartiją „Dėl tautų apsisprendimo teisės pasibaigus karui“. Vėliau prie šios Chartijos prijungė ir Sovietų Sąjunga. Tačiau po karo, Vokietiją sudaužius jos pačios žemėse, Europos žemėlapis buvo perdažytas kitomis spalvomis. Laisvos Baltijos šalys buvo okupuotos ir ilgiems dešimtmečiams vėl pradingo iš pasaulio žemėlapio.

Naujasis okupantas, dar karo mašinai esant vakarinėje Lietuvos dalyje, Rytprūsiuose, 1944 metų gruodį dabartinio Jurbarko rajono teritorijoje, Graužuose ir Vosbutuose, įvykdė kruvinas žudynes – buvo sudeginta keletas sodybų su jose esančiais žmonėmis. Abiejuose kaimuose žudynės vyko Kūčių išvakarėse. Bandę bėgti čia pat buvo šaudomi. 1945 m. vasarą sovietų struktūrų kariai sudegino Burbinės kaimo gyventojus, nepagailėjo ir mažamečio piemenuko.

Žmones kaustė baimė ir neapykanta. Reikėjo apginti savo namus, žmonas, vaikus. Dar 1944 m. rudenį prasidėjo šaukimas į sovietų armiją. Žmonės, matydami tokį žiaurų elgesį, žudynes, masiškai slapstėsi. Visi tikėjosi greitos šio košmaro baigties. Lietuviai nenorėjo savo galvas padėti okupanto kariaunoje.

Reikėjo jų idealizmo ir tikėjimo

Pradėjo kurtis Lietuvos laisvės gynėjų būriai. Jiems vadovauti ėmėsi karininkai, puskarininkiai, studentai, mokytojai. Pietvakarių Lietuvoje 1946 m. buvo įkurta Jungtinė Kęstučio apygarda, kuriai (1946-1947) vadovavo buvęs karo lakūnas kpt. Juozas Kasperavičius-Angis (Šilas, Visvydas).

J. Kasperavičius 1941 m. birželio 22 d. atsisakė skristi į Rusijos gilumą ir kartu su kitais Lietuvos karo lakūnais pasukę vakarų link nusileido Ukmergės apylinkėse, pateko į vokiečių nelaisvę, kur išbuvo aštuonis mėnesius. Grįžęs dirbo Subačiaus kooperatyvo pirmininku.

Sovietų armijai vėl sugrįžus į Lietuvos žemę, su šeima pasitraukė į Jokūbaičių k., arčiau sienos, kad laiku galėtų pasitraukti į Vakarus. Tačiau, netgi žmonos raginamas, į Vakarus nepasitraukė. Viskas, jo nuomone, turėjo greitai sugrįžti į normalias vėžes.

Tačiau istorijos ratas sukosi ne demokratijos kryptimi. Čekistai jau sekė karo lakūną ir 1945 m. suėmė jį kartu su broliu Antanu, Lietuvos kariuomenės puskarininkiu. Buvo norėta su jais susidoroti pakeliui į Raseinius. Brolį nušovė, Juozą sunkiai sužeidė. Jis pateko į Biliūnų ligoninę (Raseinių r.), kur sužeistąjį stribai saugojo dieną ir naktį.

Tačiau Žebenkšties būrio partizanams sėkmingai pavyko J. Kasperavičių išvaduoti iš ligoninės. Taip lakūnas pateko į partizanų gretas. Tai buvo aukštos moralės, principingas vadas. Išdavus bunkerį, 1947 m. balandžio 12 d. kartu su adjutantu Albinu Biliūnu (Jurbarko gimnazijos abiturientu – R. K. pastaba) susisprogdino. Jų palaikai užkasti Tauragėje, Šubertinės (buv. NKVD – R. K. pastaba) kieme.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu J. Kasperavičius apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi, 1997 m. gruodžio 22 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Jokūbaičių kaime (Girdžių sen.) jo vardu pavadinta gatvė, gimtinėje pastatytas kryžius, prie namo pritvirtinta memorialinė lenta. Žūties vietoje pastatytas kryžius ir paminklinis akmuo.   

Kuriant Jungtinės Kęstučio apygardos štabą, agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku buvo paskirtas Petras Paulaitis-Aidas.

Tai vienas įžymiausių Vakarų Lietuvos rezistencijos vadovų. P. Paulaitis-Aidas įkūrė Lietuvos laisvės gynėjų (toliau – LLG) rinktinę (dar vadinamą Batalionu Nr. 8, Trijų Lelijų rinktinę), vadovavo LLG komitetui, buvo „Laisvės varpo” redaktorius ir leidėjas.

Kas jį pažinojo, negalėjo nesižavėti nepaprasta jo asmenybe, sugebėjimu bendrauti su jaunimu, uždegti kilniausiems siekiams. Lageryje jį vadindavo „Prezidentu”, ir net priešas, išdavikas J. Markulis-Erelis apibūdino Aidą kaip krištolinį idealistą.

P. Paulaitis buvo suimtas 1947 m. balandžio mėn. Rusijos lageriuose išbuvo net 35 metus. 1982 m. rudenį grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kretingoje. Mirė 1986 m. vasario 19 d. Palaidotas Kretingos kapinėse. 1997 m. P. Paulaičiui pripažintas kario savanorio statusas. 1998 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministero įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. vasario 1 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (po mirties). Petro Paulaičio vardu pavadinta viena Jurbarko gatvių, jo gimtinės atminimą saugo paminklinis akmuo, P. Paulaičio vardu pasivadino Jurbarko 701 šaulių kuopa.

Partizaninės kovos įkarštyje MGB, vėliau NKVD, organizavo slaptų agentų tinklą, kurių tikslas buvo ne tik įsiskverbti į pogrindinę organizaciją, sunaikinti Lietuvos gynėjų struktūrą, bet ir diskredituoti partizanų vardą. Jų vardu terorizuoti ir žudyti nekaltus žmones, net vaikus.

Nuo 1949 m. visam Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiui vadovavo LLKS tarybos prezidiumas, kurio pirmininku buvo Jonas Žemaitis-Vytautas.

Jonas Žemaitis, dar nepriklausomoje Lietuvoje baigęs prestižinę Fonteneblo karo akademiją Prancūzijoje, 1944 m. buvo Lietuvos vietinės rinktinės 310 bataliono vadas. Sužinojęs, kad naciai, Vietinei rinktinei atsisakius kovoti vokiečių armijos struktūroje, yra naikinama – vieni šaudomi, kiti prievarta gabenami darbams į Vokietiją – pasitraukė ir kurį laiką slapstėsi.

1945 m. įsijungė į LLA ir tapo Prisikėlimo apygardos Žebenkšties rinktinės vadu, vėliau – Kęstučio apygardos vadu, o kovos eigoje ir LLKS tarybos prezidiumo pirmininku. Jam buvo suteiktas generolo laipsnis. Jo kovos kelias truko devynerius metus. 1953 m. gegužės 30 d. suimtas ir 1954 m. lapkričio 26 d. sušaudytas Maskvoje.

1995 m. apie J. Žemaitį buvo sukurtas dokumentinis filmas „Ketvirtasis Prezidentas“. 1997 m. vasario 14 d. (po mirties) jis apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi, tų pačių metų gruodžio 22 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, o 1998 m. sausio 28 d. suteiktas brigados generolo laipsnis. Jo vardu pavadinta Lietuvos karo akademija, Raseinių gimnazija, Šimkaičių pagrindinė mokykla. Atminimo ženklai pastatyti Šiluvoje, Palangoje, Kaune. Parašytos knygos, išleistas vardinis pašto ženklas. Kasmet prie LLKS tarybos prezidiumo pirmininko vadavietės (Šimkaičių miške) rugpjūčio 23 d. renkasi paminėti Baltijos kelio sukaktį.

Lietuvos miškuose kovėsi per dvi dešimtis tūkstančių vyrų ir moterų, brolių ir seserų. Dar didesnis skaičius kaimuose ir miestuose tiekė jiems maistą, vaistus, popierių, ruošė fiktyvius dokumentus, siuvo uniformas, gydė, slaugė. 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuris vyko Minaičių k. Radviliškio krašte, buvo patvirtinta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio 1949 m. vasario 16 d. deklaracija. Ją pasirašė aštuoni signatarai, vienas iš jų – Jurbarko gimnazijos direktoriaus Broniaus Liesio sūnus, Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas Bronius Liesis-Naktis.

Dvyniai Bronislovas ir Antanas Liesiai gimė 1922 m. balandžio 16 d. Ramygalos progimnazijos direktoriaus Broniaus Liesio šeimoje. Vėliau šeima persikėlė į Jurbarką, nes tėvas buvo paskirtas Jurbarko gimnazijos direktoriumi.

Broliai baigė Jurbarko gimnaziją. Vytauto Didžiojo universitete Bronislovas studijavo žurnalistiką, Antanas – mediciną. 1941 m. birželio 14 d. tėvas Bronius Liesis buvo išvežtas į Rešiotų lagerį (Krasnojarsko kr. Nižnij Ingašo r.), kur 1942 m. kovo 25 d. mirė tardomas. Motina Marijona, sesuo Danutė ir tėvo sesuo Stefanija ištremtos į Komiją. Čia 1944 m. motina ir Stefanija mirė.

Nacių okupacijos metais Bronislovas priklausė Laisvės gynėjų sąjungai. 1944 m. kartu su broliu Antanu (1922-1951) Lietuvos laisvės armijos nurodymu išvyko į Vokietijos karinę žvalgybos mokyklą FAK-203, kur mokėsi partizaninio karo taktikos. 1944 m. gruodžio mėn. desantu buvo nuleisti į Lietuvą. Nuo 1945 m. pradžios abu partizanavo Jungtinės Kęstučio apygardos Lydžio rinktinėje. 1947 m. rudenį JKA vadas Jonas Žemaitis-Vytautas Bronislovą kartu su Petru Bartkumi-Žadgaila paskyrė organizuoti Prisikėlimo apygardą.

Nuo 1948 m. vasaros Bronislovas buvo šios apygardos štabo viršininkas. Redagavo laikraštį „Prisikėlimo ugnis“, rašė eilėraščius Ėglio slapyvardžiu. Jo kūryba spausdinta rinkinyje „Kovos keliu žengiant“, periodinėje partizanų spaudoje.

1949 m. vasario 2-22 d. vykusiame Lietuvos partizanų vadų suvažiavime Bronislovas tapo LLKS tarybos prezidiumo nariu ir buvo paskirtas visuomeninės dalies Tautinio skyriaus viršininku, jam suteiktas laisvės kovotojo partizanų kapitono laipsnis.

B. Liesis-Naktis kartu su kitais kovotojais žuvo 1949 m. rugpjūčio 13 d. Radviliškio apskrities Grinkiškio valsčiaus Užpelkių miške įrengtoje partizanų stovykloje per kautynes su MGB kareiviais. Žuvusiųjų palaikai niekinti ir užkasti Radviliškyje. 1991 m. rugsėjo 25 d. rasti ir palaidoti Radviliškio m. kapinėse. 1950 m. lapkričio 23 d. LLKS tarybos prezidiumo sprendimu Bronius Liesis-Naktis apdovanotas I ir II laipsnio Laisvės kovos kryžiais (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu jam įteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties).

Broniaus brolis Antanas žuvo 1951 metais Telšių rajone, Čepaičiuose. 2004 m. Antanas Liesis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (po mirties).

1949 m. birželio 11 d. Eržvilko seniūnijoje, Smaidrių kaime, žuvo 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signataras, Jūros srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas.

Gimė jis 1920 m. sausio 2 d. Rokiškio apskrities Sičiūnų kaime. 1946 m. buvo jungtinės Kęstučio apygardos partizanas. 1948 m., suformavus Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sritį, paskirtas jos štabo viršininku. 1947 m. gegužės 28 d. Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio nutarimu jam suteiktas laisvės kovotojo partizanų kapitono laipsnis. 1949 m. vasario 2-22 d. dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, tapo LLKS tarybos nariu. 1949 m. birželio 16 d. LLKS tarybos prezidiumo nutarimu Vytautas Gužas-Kardas apdovanotas 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais (po mirties).

1998 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis (po mirties), o 1998 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu – Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties).

Istorija ir laikas parodė, kad reikėjo jų idealizmo ir tikėjimo, kuris 1988 m. vasarą pasaulį nustebino ir pusę amžiaus trukusį okupacinį režimą sudrebino dainuojančia revoliucija, 1989 m. Baltijos keliu, 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo aktu, laužais prie Parlamento 1991 m. sausį.

Regina Kliukienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook