Žengiant laisvės keliu jurbarkiečiai buvo priekyje

Žengiant laisvės keliu jurbarkiečiai buvo priekyje (0)

2019-11-03

Spalio 19-ąją jurbarkiečiai pažymėjo šimtąsias Jurbarko šaulių būrio įkūrimo metines. Pirmasis būrys oficialiai įsteigtas 1919 m. spalio 22 d. Jurbarke tarpukario Lietuvos šauliai gyvavo iki 1940 m. vasaros. Nepraėjus nė mėnesiui po Lietuvos pirmosios sovietinės okupacijos 1940 m. birželio 15 d., Lietuvą užėmusi sovietų valdžia tų metų liepos 11 d. paskelbė, kad Šaulių sąjunga likviduojama. Taip buvo užgniaužta ir Jurbarko šaulių veikla, bet ne laisvės siekis ir pareiga Tėvynei.

Lėmė istorinės aplinkybės

Kiekvieną visuomenės gyvenimo įvykį nulemia to laiko aplinkybės. Taip buvo ir su Jurbarko šaulių atsikūrimu. 1988-aisiais prasideda atgimimas, plečiasi Sąjūdžio veikla. Vis plačiau ir ryškiau sklando Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėja ir pasiryžimas. Pagaliau 1990-ųjų kovo 11-oji – juridiškai atkurta Lietuvos nepriklausomybė, bet tai – tik didelių darbų pradžia. Valstybė ima kurti savo struktūras. Jurbarko vyrams likimas ir krašto padėtis vėl lėmė būti tarp pirmųjų. Be jokių organizacijų ir pavadinimų reikėjo ginti iškovotą laisvę.

Visi suvokė, kad įtvirtinti nepriklausomybę bus nelengva. Šalyje – sovietinė kariuomenė. Jurbarkui realią grėsmę kėlė čia pat – kitąpus Nemuno Kaliningrado srityje dislokuoti Sovietų Sąjungos kariniai daliniai, be to ir pačiame krašte, miškuose prie Viešvilės, tebebuvo gausus sovietinės kariuomenės dalinys.

Kartu pertvarkant teisėsaugos institucijas – tuometinę miliciją, prokuratūrą ir kitas, reikėjo kurti ir visai naujų. Įsteigtas Krašto apsaugos departamentas pradėjo formuoti krašto apsaugą, pasienio kontrolę. Tuo laiku savanoriai vyrai nesiskirstė nei į šaulių, nei į kitokių grupių dalyvius. Visiems buvo vienas tikslas – Lietuvos nepriklausomybė.

Vadai

Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios nuo Jurbarko krašto kariškių ir šaulių istorijos neatskiriama Algirdo Genio pavardė. Tremtinių sūnus, gimęs Sibire, tuo laiku dirbo rajono Švietimo skyriuje inspektoriumi metodininku. Baigęs Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą (dabar – Sporto universitetas) jaunas vyras buvo aktyvus to meto įvykių dalyvis. Tad 1990 m. rugsėjo 11 d. paskiriamas Krašto apsaugos departamento Kauno skyriaus Jurbarko rajono instruktoriumi, vėliau Jurbarko rajono komendantu, nuo 1993 m. kovo – Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Jurbarko rajono teritorinio gynybos štabo vyriausiuoju specialistu. Toliau – kelias į atkurtos Lietuvos kariuomenės kovinius vienetus. Po tarnybos dimisijos majoras jau antrą dešimtmetį vadovauja Jurbarko šauliams.

Jo pavaduotojo Eugenijaus Žukausko kaip kariškio kelias kitoks. 1990 m. lapkričio 20 d. į tarnybą priimti pirmieji pasieniečiai, tuomet priklausę Krašto apsaugos departamentui. Jurbarkui dėl geografinės padėties vėl tenka išskirtinės užduotys. Tų metų lapkričio 21 d. įkuriamas Jurbarko uosto savarankiškas pasienio kontrolės postas. E. Žukauskas tampa pamainos viršininku.

Uosto pasienio kontrolės poste tarnauja 27 pirmieji jurbarkiečiai, vėliau pasieniečių tarnybą sudaro 34 pareigūnai, nes vietoje uosto pasienio kontrolės posto įsteigiamas Smalininkų postas ir patrulinė tarnyba.

Smalininkų pasieniečiai kontroliuoja ruožą Tilžės link, tenka bendrauti ir su šalia Viešvilės dislokuotais Sovietų Sąjungos kariškais, tačiau, pasak A. Genio, tuomet visi reikalai išsprendžiami geranoriškai.

Šaulių sąjunga atkuriama ir Jurbarke

Nors oficialiai Lietuvos šaulių sąjunga atkurta dar 1989 m. rugsėjo 20 d., tačiau pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomos valstybės mėnesiais ar net metais rūpėjo kiti dalykai. Kariškos tarnybos vyrai pavadinimams labai daug dėmesio neskyrė.

Artėjo 1991-ieji, tad jurbarkiečių tolesni keliai, nors ėjo viena kryptimi, tačiau šakojosi. O kai pasienio tarnybą 1993 m. perdavė vidaus reikalų sistemai, vieni liko tarnauti pasienyje, kiti tapo aktyviais Lietuvos kariuomenės kūrėjais kaip E. Žukauskas, ar pasirinko tarnybą kariuomenėje. Kapitonas Arvydas Šidlauskas pradėjo kurti savanorišką krašto apsaugos tarnybą, nuo 1991 m. vasario paskirtas vadu. Česlovas Šlėgaitis, vėliau užsitarnavęs pulkininko leitenanto laipsnį, tokią tarnybą kūrė Šakių rajone.

Jau nuo 1989 m. rudens įvairiuose Lietuvos vietose atsikūrinėjo šaulių būriai, tačiau Jurbarke labiau buvo orientuojamasi į kariuomenės reikalus. Nors Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdyba dar 1990 m. liepos 26 d. davė sutikimą Jurbarke įsteigti šaulių būrį, jis, siekiant suvienyti visus besikuriančius ir šauliais save vadinančius vienetus į vieną būrį, įsteigtas tik tų metų lapkričio 21 d., o Šaulių sąjungos Centro valdyba Jurbarko būrį įregistravo 1990 m. lapkričio 29 d. Tačiau ir oficialiai įsteigus būrį, vis tik viršų ėmė svarbesni – kariuomenės reikalai, nes artėjo 1991 m. sausis, politinė įtampa vis labiau kaito.

Jurbarkiečiai vėl pirmieji

1991 m. sausio 8 d. gaunamas Krašto apsaugos departamento nurodymas, kad Jurbarko pasieniečiai vietoje palieka tik posto tarnybą, o visi kiti vyksta į Vilnių saugoti Parlamentą. Taip Smalininkų pasienio poste iš 29 pasieniečių liko trys. Jurbarkiečiai sausio 11 d., likus dviem dienom iki sausio įvykių, davė pirmąją istorinę priesaiką Lietuvos valstybei ir tapo pirmaisiais oficialiais atkuriamos Lietuvos kariuomenės kariais. Iš dvylikos Parlamento apsaugos operatyvinės grupės, kurios užduotis buvo rinkti ginklus Parlamento apsaugai, devyni buvo jurbarkiečiai. Tai įrodo svarbų Jurbarko vyrų dalyvavimą 1991 m. sausio ir vėlesniuose įvykiuose. A. Genys prisimena, kad pro į Parlamentą besibraunančių jedinstvininkų (judėjimas už Sovietų Sąjungos išsaugojimą, prieš Lietuvos savarankiškumą ir nepriklausomybę) minią ne taip paprasta buvo įnešti ar išnešti ginklus. Jie buvo vežami greitosios pagalbos automobiliais: iškviečia greitąją, ant neštuvų guli užklotas „ligonis“, gale kyšo kojos, o po apklotu – ginklai.

Atsikūrę Jurbarko šauliai prisiekė kartu su krašto apsaugos savanoriais 1991 m. liepos 21 d. Priesaiką priėmė tuometinis pirmasis šaulių vadas Gediminas Jankus. Tų metų rugpjūčio mėnesį pradėtas kurti ir naujas karinis darinys – greitojo reagavimo būrys. Oficialiai jis pradėjo veikti nuo 1991 m. rugsėjo 1 d., vėliau išaugęs iki bataliono. Tai dabartinio Lietuvos kariuomenės Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono pradžia. Jis pradėtas kurti būtent Jurbarke, o pirmieji organizatoriai – Česlovas Šlėgaitis ir Kęstutis Sutkus.

Pasidarė... tanką

Dabartinis Jurbarko šaulių vadas, dim. mjr. Algirdas Genys prisimena, kad tuomet viską reikėjo kurti savo entuziazmu ir savo rankomis. Kai 1992 m. pradžioje jurbarkiečių grupės pagrindu buvo kuriamas Kęstučio batalionas, nebuvo nei technikos, nei ginklų. Tad vyrai sumanė pasidaryti... tanką. Sunkvežimį GAZ aptaisė storesnio metalo plokštėmis, kad atlaikytų bent automato kulkas, apginklavo tuo, ką turėjo.

Be to, pasklido kalbos, kad jurbarkiečiai kestutėnai turi tanką, o tai kėlė visų kovinę dvasią. Taip pat buvo sumanyta įsteigti operatyvinį kovinių motociklininkų būrį, kuris greitai atvyktų į reikiamą vietą, padarytų savo darbą ir kaip netikėtai pasirodė, taip staiga ir pradingtų.

701 kuopa

Tie patys Jurbarko vyrai, tarnavę valstybės sienos apsaugos tarnyboje, kariuomenėje, tapę Lietuvos kariuomenės kūrėjais vėliau tapo ir šauliais, šiandien yra aktyvūs Jurbarko Petro Paulaičio 701 šaulių kuopos nariai (Petras Paulaitis-Aidas (1904–1986) buvo Jurbarko gimnazijos mokytojas, rezistentas, politinis kalinys, aktyvus pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis ir ideologas, partizanas. Sovietiniuose specialiosios paskirties kalėjimuose ir Irkutsko, Vorkutos, Mordovijos lageriuose kalintas 35-erius metus).

Kuopos numeris reiškia, kad tai yra septintosios rinktinės pirmoji kuopa. Ją sudaro du būriai, kuriems vadovauja taip pat buvę kariškiai. Pirmajam būriui – dimisijos vyresnysis leitenantas Stasys Kliukas, antrajam – atsargos leitenantas Kęstutis Sutkus.

Kuopoje yra daugiau kaip 70 aktyvių, kaip sako vadas A. Genys, išgrynintų šaulių. Iš jų sudarytas ir kovinių šaulių skyrius. Nuo kitų šie vyrai skiriasi tuo, jog treniruojasi ir kovinį parengimą įsisavina pagal specialią kariuomenės programą, kartu treniruojasi pratybose su kariuomene ir pasieniečiais, o sugrįžę moko kitus šaulius, tampa šauliais instruktoriais.

Jurbarko kuopa priklauso Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio šaulių 7-ąjai rinktinei. Jos štabas yra Tauragėje. Beje, dabartinis kuopos vadas dimisijos majoras Algirdas Genys anksčiau net septynerius metus vadovavo Tauragės apskrities šaulių rinktinei.

Lietuvos šaulių sąjungą sudaro dešimt rinktinių – po vieną kiekvienoje šalies apskrityje. Tauragės rinktinei priklauso Tauragės, Jurbarko, Šilalės kuopos. A. Genys vardija dešimtis aktyvių kuopos šaulių: Algimantas Batvinis, Deividas Milius, Kęstutis Orentas, Stasys Kliukas, Vytautas Holovinskas, Vytautas Jurgis Kairys, Jonas Vitas Jakštys, Kęstutis Sutkus ir daugelis kitų. Buvę savanoriai iš Varlaukio Arvydas Anglickas ir Petras Buitkus buvo iniciatoriai ir Jurbarko šaulių šimtmečiui pažymėti padarė kryžių, kurį šauliai pastatė Kryžių kalne.

Ateitis – jaunimui

Jurbarko krašto jaunieji šauliai sudaro atskirą – 708 kuopą. A. Genys ir jo pavaduotojas E. Žukauskas tvirtina, kad Jurbarko šaulių ateitis – jaunieji šauliai. Mat tokiu galima tapti nuo vienuolikos metų. Tačiau jaučiama tendencija, kad daugelio jaunųjų šaulių veikla nutrūksta pabaigus pagrindinę mokyklą ar gimnaziją. Tada jaunam žmogui prasideda naujas gyvenimo etapas – darbas, tolesni mokslai ar studijos, šeima. Tad ne vienas į Šaulių sąjungos veiklą vėl įsijungia sulaukę trisdešimties ar vėliau.

Kuopos vadai labai vertina su jaunimu dirbančių šaulių veiklą. Gintautas Dulaitis, Zigmas Dangėlas, Marius Jazukevičius dirba su jaunimu. Jaunųjų šaulių grupės veikia ir rajono miesteliuose. Čia žymus mokytojų-šaulių indėlis. Seredžiuje jaunuosius šaulius ugdo Rolanas Rulevičius ir Romualdas Undraitis, Vidas Burba Skirsnemunėje, Jolita Mockaitienė Eržvilke.

Pavyzdys – vyresniųjų šaulių veikla

Dabartiniai vyresnieji Jurbarko šauliai, krašto apsaugoje, pasienio tarnyboje ir kitose nepriklausomos valstybės gynimo ir įtvirtinimo struktūrose praėję 1990-1991 m. įvykius, po to daugelis savo gyvenimą ilgus metus susiejo su atkurta Lietuvos kariuomene, išėję į atsargą tapo šauliais ir yra aktyvūs istorinio atminimo saugotojai. Dažnai šauliai prižiūri krašto vietas, susijusias su pokario metų partizaninių laisvės kovų įvykiais, suranda ir įamžina buvusių bunkerių vietas. Štai ir partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto bunkeris-vadavietė Šimkaičių miške surasta ir atstatyta aktyviai dalyvaujant Jurbarko šauliams.

Jurbarko P. Paulaičio 701-osios kuopos istorinio atminimo veiklą iliustruoja ir kitas nesenas pavyzdys – Bišpiliukų priežiūra. Ši istorinė vieta susijusi su krašto šaulių organizacijos įsteigimu prieš šimtą metų. Tvirtinama, kad būtent šioje vietoje 1919 m. spalio mėnesį partizanų būrio vyrai nusprendė įkurti Šaulių sąjungos Jurbarko skyrių.

Ne paslaptis, kad dabartiniais metais ši istorinė vieta, nors ir pažymėta specialiu ženklu, buvo apleista, apaugusi krūmais ir dilgėlėmis, iki jos sunku privažiuoti. Valdžia niekaip nesurado lėšų šiai vietai sutvarkyti.

Užtat be valdžios pagalbos sutvarkė šauliai. Atvažiavo su nuosava technika, atsivežė įrankius, nupjovė krūmus, nušienavo dilgėlynus – panemunėje Bišpiliukai atsivėrė visu savo grožiu. „Dabar ir prižiūrėti lengviau, tereikia tik nušienauti“, – sako kuopos vadas A. Genys ir primena dar vieną šimtmečio jubiliejui numatytą ir atliktą darbą – Jurbarko Vytauto Didžiojo progimnazijos rūsyje įrengtą šaudyklą, kurioje mokytis naudoti ginklą ir treniruotis galės ne tik šauliai, jėgos struktūrų pareigūnai, bet ir leidimus ginklams laikyti ir nešioti turintieji piliečiai.

Šaudyklos įrengimo entuziastai yra kuopos vado pavaduotojas E. Žukauskas ir jo pagalbininkai. Šauliai surado ir lėšų, ir medžiagų, ir darbo jėgos įrengti šį svarbų objektą.

Šaulių veikla tampa vis labiau matoma, jie talkina aplinkosaugininkams, prireikus – policijai ar pasieniečiams.

Kuopos vadas A. Genys ir pavaduotojas E. Žukauskas turi dar vieną tikslą – pastatyti paminklą Jurbarko šauliams ir visiems laisvės gynėjams. Artėja Jurbarko skyriaus atkūrimo trisdešimtmetis. Paminklas turėtų įprasminti Jurbarko šaulių nueitą Lietuvos laisvės kelią.

Šimtmečio minėjimas

Spalio 19-ąją šauliai surengė skyriaus įsteigimo Jurbarke 100-ųjų metinių minėjimą. Tą rytą ant vandentiekio bokšto Lauko gatvėje suplazdėjo iškelta didžiulė Lietuvos trispalvė, o vėliau šauliai rinkosi prie Bišpiliukų. Čia, kaip ir prieš šimtą metų, tik iškilmingai ir viešai, naujieji Šaulių sąjungos nariai tarė priesaiką. Tą dieną šauliu tapo Viešvilės seniūnas Valentinas Kucinas, visuomenininkas Džeraldas Kiulkaitis, verslininkas Artūras Gailius, Indrė Giedraitytė ir Gerda Sviderskytė.

Viešvilės seniūnas V. Kucinas sako, kad tarnauti Lietuvos kariuomenėje jau nesuspėjęs, tokio amžiaus savanorių neima, o visuomet norėjęs būti kuo naudingesnis kraštui, Lietuvai, prisidėti prie jos gynybos, jaunimo patriotinio auklėjimo. „Širdy taip smagu, kad tapau tuo, kuo norėjau“, – sako seniūnas.

Panašių motyvų vedini šaulių sąjungą renkasi ir kiti Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei neabejingi piliečiai. Ir vyresnieji, ir jaunimas siekia būti kuo naudingesni Lietuvai, tęsti garbingą Šaulių sąjungos veiklą ir jeigu prireiks, ištesėti duotą priesaiką.

Gintautas Šimboras



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook