Balsavimas

Ar pritariate valdininkų išvykai į mokymus Ispanijoje?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Fotografijose – Jurbarko kraštą kuriančios šeimos

Fotografijose – Jurbarko kraštą kuriančios šeimos (0)

2018-08-29

Parodoje eksponuojamoje nuotraukoje – prieš keletą metų prie stalo susėdusi visa Mačėnų šeima: Naglis, Simonas, Paulius, Karolis, Milda ir Reda.

Paskutinė Jurbarko krašto šventės diena – sekmadienis, pavadintas „Šeimų tiltai“ ir skirtas šeimoms – nuo jauniausio jos nario iki žilagalvio senjoro. Į gražius ir prasmingus renginius šią dieną kviečia Jurbarko viešoji biblioteka, o apsilankę jos kiemelyje galės apžiūrėti net dvi parodas: „Neregėta Lietuva“ ir „Jurbarko krašto šeimos, kuriančios Lietuvą“. 

Graži idėja

Gražiausi Lietuvos kampeliai ir vaizdai užfiksuoti Mariaus Jovaišos fotografijų parodoje „Neregėta Lietuva“, o gražiausi ir aktyviausi žmonės – šeimų fotografijose, į biblioteką atkeliavusiose iš viso rajono kampelių. Parodoje eksponuojama per 30 šeimų nuotraukų, kuriančių šventinę nuotaiką ne tik jų herojams, bet ir visiems parodą apžiūrintiems jurbarkiečiams.

Idėja surengti šeimų fotografijų parodą kilo bibliotekininkams planuojant Jurbarko krašto šventės renginius. „Diena skirta šeimoms. Galvojome, kaip jas paskatinti dažniau užsukti į biblioteką. Norime tapti vieta, kur šeimos visada laukiamos. O Jurbarko krašto šventės metu surengtos šeimų fotografijų parodos užsuks pasižiūrėti ne tik jų herojai, bet ir jų pažįstami, draugai, artimieji“, – įsitikinusi bibliotekos direktorė Rasida Kalinauskienė.

Bibliotekininkai turėjo gražų sumanymą surinkti 100 šeimų fotografijas Lietuvos 100-mečiui. Nors to padaryti nepavyko, paroda skirta būtent šiai progai. Visos šeimos, gyvendamos, augindamos vaikus, dirbdamos, kuria šiandienį Jurbarko kraštą ir Lietuvą.

Didžiausią darbą kalbinant šeimas atsiųsti savo fotografijas padarė 24 bibliotekos filialų darbuotojos, kai kurios ir pačios dalijasi savo šeimos nuotraukomis. Fotografijos į biblioteką skriejo elektroniniu ir paprastu paštu, lydimos istorijų ar vos vieno užrašo su pavarde. Jose – ir du žmonės, ir visa plati giminė, ir puošnios šventės, ir kasdienybė.

Spalvinga paroda keliaus per visus bibliotekos filialus ir nuotraukose užfiksuotus veidus galės matyti visi Jurbarko krašto gyventojai. Ne tik matyti, bet ir pasidžiaugti tvirtomis, tradicijas puoselėjančiomis, gimtinę mylinčiomis šeimomis.

Krašto ambasadoriai

Naglio ir Redos Mačėnų šeima žinoma ne tik Veliuonoje, kur gyvena, bet ir visame rajone. Ypač po to, kai Naglis prisiminė turįs muzikinį talentą ir jį pademonstravo platesnei auditorijai. Dabar nė viena Veliuonos ir aplinkinių seniūnijų švenčių neapsieina be Naglio dainų ir Redos gaminamų kvepiančių muilų.

Redos tėviškė – netoli nuo Veliuonos nutolę Klausučiai, Naglis į Jurbarko kraštą atvažiavo iš Vilniaus. „Niekada nemėgau didelės žmonių masės, miesto sumaišties, todėl Veliuonoje man labai patinka gyventi“, – sako jau tikru veliuoniškiu tapęs N. Mačėnas.

Naglis ir Reda susipažino besimokydami Kaune, veterinarijos. Kaip sako Naglis, Reda šoko pagal jo dūdelę – jis grojo akademijos kapeloje, o Reda buvo šokėja. Po mokslų Veliuonos kolūkyje atsirado vieta veterinarui, tad jauna šeima čia ir įsikūrė.

Veterinaru N. Mačėnas dirba iki šiol – turi savo kliniką. Reda, padėdama dirbti vyrui, didesnį dėmesį skyrė namams – čia vienas paskui kitą krykštavo keturi Mačėniukai. Teko R. Mačėnienei ir veterinarijos vaistinėje padirbėti, ir mokykloje mokytojos pagalbininke, net vyro kliniką perimti, kol šis pusmetį laimės Anglijoje ieškojo. „Tada bendravome elektroniniais laiškais, nes nebuvo tokio lengvo susisiekimo kaip dabar. Visus juos išsaugojome“, – šiltus ir artimus santykius šeimoje keliais žodžiais nusako Naglis.

Vaikams suaugus Reda ėmėsi verslo – įkūrė „Veliuonos muilinyčią“ ir ėmė gaminti natūralius muilus ir kitas kūnui bei namams skirtas priemones.

Tuštėjantis lizdas

Savo kelius gyvenime radę Reda ir Naglis dabar liūdi tik dėl vieno – išliūliuoti ir išmyluoti vaikai vienas po kito kelia sparnus iš tėvų namų. Vilniuje įsikūręs 27-erių Karolis – Veliuonoje retas svečias. Vaikinas dirba vadybininku vienoje kuru prekiaujančioje įmonėje, tačiau visas jo mintis ir laisvalaikį pasigrobė muzika. Karolis, kaip ir kitos Mačėnų atžalos, baigė muzikos mokyklą ir nuolat dalyvauja įvairiose muzikos grupėse, – dabar – „Fire it up“, su kuria išleido muzikos albumą, sudalyvavo lietuviškos dainos konkurse.

25-erių Paulius baigė kraštovaizdžio dizaino studijas ir įsikūrė Kaune. Pagal specialybę dirbo keliose firmose, drauge su Karoliu vyko padirbėti ir į užsienį, tačiau abu broliai nusprendė gyvenimą kurti Lietuvoje. Paulius mokėsi groti akordeonu, tačiau mieliau klausosi, kaip muzikuoja kiti, nei pats ima į rankas instrumentą. Vaikino pomėgis – montuoti vaizdo filmukus ir pritaikyti jiems muzikos takelį.

Simonui jau sukako 18 metų, jis baigė Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnaziją ir išėjo savanoriu atlikti privalomosios karinės tarnybos. Vaikinas taip pat linkęs į meną – baigdamas mokyklą laikė fotografijos egzaminą, jo darbas buvo puikiai įvertintas. Simonas mokėsi groti smuiku, tačiau mieliau renkasi gitarą arba su sese dainuoja duetu renginiuose. „Simonas labai kūrybingas. Būdamas ketverių sukūrė komiksų knygelę. O atlikęs karinę tarnybą žada rinktis šiuolaikišką, su internetu susijusį darbą“, – apie sūnų pasakoja Naglis.

Namuose beliko vienuoliktokė Milda. Mergina domisi interjero dizainu – nuolat pertvarko savo kambarį, žvaigždėmis dekoruoja lubas ar pareikalauja lentos, kurioje galėtų rašyti ir piešti. Milda mokėsi chorinio dainavimo, turi gerą balsą, kaip ir visi kiti Mačėnai. Šeimos galva dainuoja ne tik solo, bet ir kapeloje, koncertuoja su bardais ir gieda bažnyčios chore. Reda dainuoja „Veliuoniečio“ ansamblio vokalinėje grupėje, groja bažnyčioje.

Karolis į šeimą parnešė vegetarizmo idėją, kuria užsikrėtė visi – vegetariškus patiekalus mielai ruošia ir Milda, ir Simonas, o valgo visa šeima. „Ir svoris krenta, ir sveikata gerėja“, – sveikos mitybos naudą mato Naglis.

Vaikams išsilaksčius šeima rečiau susiburia į krūvą, nebeliko bendrų kelionių po Lietuvą pagal knygą, kurioje aprašyta 700 maršrutų. Naglis ir Reda norėtų išvažiuoti pasidairyti po užsienį, tačiau tik trumpam – gyventi gera ir Veliuonoj. „Reda ilsisi savo gėlynuose ar užsiima savišvieta, daug žinių reikia jos verslui. Aš taip pat mėgstu internete paskaitinėti apie dvasinius, ezoterinius dalykus. O ir aplinką prie namų reikia pagražinti“, – planais dalijasi Naglis. Toks jaukus ir šiltas didelės šeimos gyvenimas teka Veliuonoje.

Laimingi prie Nemuno

Reda ir Jonas Miliūnai tuoj minės ketvirtąsias santuokos metines, o drauge jie jau šešerius metus. „Po septynių metų studijų ir darbo Anglijoje norėjau grįžti į Lietuvos didmiestį, tačiau darbą pasiūlė „Manvesta“, o netrukus baidarių žygyje sutikau jurbarkietį Joną. Taip įsikūrėme jo gimtajame mieste“, – pasakoja iš Kidulių kilusi Reda. Netrukus šeimą papildė dabar jau penkiametė Liepa ir trejų Jonas.

Reda juokiasi, kad dar prieš susipažindami su vyru kalbėjo, kad sūnų pavadins Jonu. „Mūsų Jonukas – ketvirtasis šeimoje. Jo tėtis, senelis ir prosenelis taip pat Jonai“, – šypsosi moteris. Reda kol kas laiką leidžia su vaikais, dar savanoriauja Kidulių dvare – dalyvauja teatralizuotuose pasirodymuose, labai mėgsta skaityti ir megzti.

Nuo mamos meile knygoms užsikrėtė ir Liepa. Ji aktyvi bibliotekos skaitytoja. Juolab, kad čia dirba ir močiutė Rasa.

Liepa – rami ir rimta, kaip tėtis, o Jonas – trykšta energija. Jam rūpi, kaip sako mama, visas ūkis – traktoriai, mašinos, remontas. Tik su tėčiu laiko šeima praleidžia nedaug – Jonas vairuotojas, todėl namuose būna nedažnai. Šeima labai didžiuojasi tėčiu: jis – krepšininkas, žaidžiantis net už Jurbarko miestą, o namuose – visų galų meistras.

Kai tėtis Jonas namuose, šeima lanko senelius, rengia šeimyninius pietus. „Šeima – tai ne tik mes keturi, tai ir močiutės, senelis, proseneliai. Dar džiaugiuosi savo 92 metų prosenelės Magelionės draugija“, – sako Reda. Ji tikina, kad gyventi Jurbarke – labai smagu, čia – nuostabi gamta, artimieji, daug veiklos. „Niekada negalvojome apie gyvenimą kitur. Norėčiau turėti namelį vienkiemyje, daržą. Jaunai šeimai čia tikrai yra ką veikti. Reikia nesiskųsti, o galvoti ir kažką daryti. Mes čia – laimingi“, – sako optimizmo nestokojanti Reda.

Vertina išsilavinimą

Gražina Jakubonienė vyrą Karolį irgi mato retai – jis daug laiko praleidžia darbe, dirba net du savaitgalius per mėnesį, o vieną, bendru sutarimu, praleidžia žvejyboje.

„Vyras dar prieš vestuves pasakė, kad žvejybos neatsisakys. Tai – jo aistra. Bet mes jį aplankome ir žvejyboje, o kartu šeimos savaitgalius praleidžiame keliaudami“, – sako Reda, glausdama prie savęs dvi mažąsias – penkerių Karoliną ir tuoj ketverių sulauksiančią Kariną.

Vyriausioji atžala – devyniolikmetė Paulina ką tik išvyko į Londoną. Mergina šiemet baigė Jurbarko gimnaziją, iš anglų kalbos gavo 100 balų įvertinimą, todėl nenuostabu, kad pasirinko studijas užsienyje.

„Paulina – ypatinga. Ji labai domisi muzika, pati dainuoja ir yra tikra Eurovizijos fanė – žino visas dainas ir atlikėjus mintinai. Skaitydavo po 50 knygų per vasarą, ir už čekį, gautą už gerą mokymasi, jų nusipirko. Knygas skaitydavo su pirštinėmis, kad nenusidėvėtų ir liktų būsimai jos bibliotekai“, – pasakoja Gražina. Paulina labai domisi įžymių žmonių gyvenimu, netgi susirašinėjo su knygų apie Harį Poterį autore Džoana Rouling.

Mergina pusmetį nusprendė padirbėti Anglijoje, po to norėtų studijuoti kino meną. Vėliau planuoja pasiekti Ameriką. „Paulina nori baigti mokslus, tobulėti. Mes jos svajonėms pritariame“, – sako G. Jakubonienė.

Šeimoje labai vertinamas išsilavinimas. VGTU transporto inžinerijos studijas baigusio Karolio tėvai ir Londone gyvenantis brolis baigę aukštuosius mokslus, po porą specialybių turi Gražina ir jos dvi seserys. Gražinos tėveliai Danutė ir Jonas Šiaudvyčiai 40 metų dirbo Viešvilės vaikų globos namuose, 11 metų ten praleido ir Gražina.

„Aš esu baigusi konservatoriją ir turiu muzikos mokytojos specialybę. Vėliau baigiau socialinio pedagogo studijas. Tačiau net su dviem specialybėm negaliu rasti darbo arba už jį moka labai mažai. Čia – didžiausia Jurbarko problema“, – sako jauna moteris, norinti suderinti vaikų auginimą ir darbą, tačiau to padaryti nepavyksta. Todėl šeima kartais pagalvoja apie didesnį miestą. „Į užsienį tikrai nevažiuosime, teko ten nemažai dirbti. Nesinori turint gerą išsilavinimą dirbti fabrike“, – sako tuoj keturiasdešimtmetį švęsianti moteris. Ją domina grožio sritis, todėl nebūtų keista, jei ji sugalvotų baigti dar vienus mokslus. Gal tada ir darbo atsirastų?

Kol neranda darbo, Gražina daug dėmesio skiria mažųjų dukrelių auklėjimui ir lavinimui – mergaitės lanko darželį, o mama visada dalyvauja jame vykstančiuose renginiuose, padeda auklėtojai. Kas savaitę mergaitės keliauja į biblioteką ir grįžta su penkiomis knygelėmis, kurias skaito drauge su mama, o nuo rudens lankys dailės, muzikos ir šokių pamokėles meno mokykloje.

„Jurbarke veiklos vaikams tikrai užtenka, yra kur juos lavinti, tik oriai pragyventi neleidžia uždarbis. Tik dėl to gali tekti palikti šį miestą“, – sako Gražina.

Atsiųsti šeimos nuotrauką parodai G. Jakubonienę paskatino bibliotekininkės. „Kaip tik šventėme Paulinos brandos atestato gavimą, buvome šventiškai nusiteikę, tad ir nusifotografavome“, – šypsosi Gražina, prisiminusi retas minutes, kai šeima būna kartu.

Šeimos laikas drauge – pats brangiausias ir labiausiai vertinamas visose kalbintose šeimose. Ir nesvarbu kur – prie vakarienės stalo, šventėje, gamtoje, kelionėje. Visose parodose dalyvaujančiose fotografijose – laimingi ir besidžiaugiantys bendryste veidai žmonių, gyvenančių ir kuriančių Jurbarko kraštą.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook