Balsavimas

Ar pajutote, kad labai padidėjo žemės mokestis?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Kelias į laimę – per kasdienos pilnatvę

Kelias į laimę – per kasdienos pilnatvę (0)

2018-01-03

Gruodžio 9-osios pavakare, kai mieste sužibo kalėdinė eglė, Jurbarko kultūros centras pakvietė į tradicinį metų renginį – teatralizuotą koncertą. Mėgėjų meno kolektyvai scenoje kūrė spalvingą pasaką – linksmą, iki graudulio gražią ir, kaip visada, su laiminga pabaiga.

Jurbarko kultūros centro kolektyvas ir meno mėgėjai padovanojo žiūrovams širdis sušildžiusią pasaką H. K. Anderseno „Coliukės“ motyvais. Įspūdingas koncertas „Kelias į laimę“ puikiai atitiko metų galo nuotaikas, kai dar pasižvalgydami į praeinančiuosius jau modeliuojame naujus savo gyvenimo metus ir svajojame apie laimę.

Pasakoje nieko nėra neįmanomo. Nors mūsų kalėdines eglutes maudo lietus, pirmieji koncerto akordai kūrė baltos žiemos paveikslą, paskui pražydo vasara, ir lelijos žiede gimė Coliukė – prieš žiūrovų akis skleidėsi neapsakomo grožio vaizdai.

Jurbarko kultūros centro direktorė Aida Bliundžiuvaitienė pasakojo, kad ir šio koncerto kūrybos procesas buvo gražus ir įdomus, o ruoštis paskutiniam metų koncertui pradėta dar rugsėjį.

„Jau nepasakysiu, kiek šiai tradicijai metų, bet teatralizuotas saviveiklininkų koncertas metų pabaigoje – kasmet ir nuo labai seniai. Šiemet norėjom pasakos, ir jau rugsėjį nusprendėm, kad bus „Coliukė“, – sakė A. Bliundžiuvaitienė.

Tačiau kultūrininkai padovanojo publikai ne tą pasaką, kurią visi žino, o dar gražesnę, papuoštą meno mėgėjų kolektyvų įkūnytais personažais, jų dainomis ir šokiais, žiūrovų šypsenomis ir plojimais.

Jurbarko kultūros centre ir jo skyriuose šiemet veikia 29 mėgėjų meno kolektyvai, ir beveik visus išvydome koncerte. Pasakos personažus įspūdingai įkūnijo Marija Vasiliauskaitė (Coliukė), Vėjūnė Rupeikaitė (Kregždutė), Matas Mankus (Princas) iš „Vaivorykštės“ teatro, Konstantino Glinskio teatro aktorius Alvydas Šimaitis (Varlės sūnus) bei Skirsnemunės mėgėjų teatro artistai Sonata Paulienė (Varlė mama), Mindaugas Dilys (Vabzdys džentelmenas), Rasa Dilienė (Pelė) ir Edmundas Paulis (Kurmis).

Žiemos nuotaiką pačioje renginio pradžioje sukūrė vokalinė instrumentinė studija „Jada“. Šis kolektyvas susibūrė 2015-ųjų pabaigoje. „Sunkokai būrėsi, pradėjo nuo kelių narių, o dabar jų jau penkiolika, jie daug koncertuoja. Vadovas Gytis Gvozdas ir koncertmeisteris Vytis Binkauskas – abu kauniečiai, nedažnai taip būna, kad jaunus vadovus prisitrauktume iš didmiesčio“, – jauniausiu meno mėgėjų kolektyvu džiaugiasi direktorė A. Bliundžiuvaitienė.

Tais pačiais metais į kultūros centro kolektyvą įsiliejo meno vadovės Kristė Donauskienė ir Rūta Šličkutė. Koncerte „Kelias į laimę“ sukosi K. Donauskienės vadovaujamo šiuolaikinio šokio kolektyvo „Dona“ fėjos ir pasirodė R. Šličkutės vadovaujama teatralizuota dainos kuopa bei vaikų dainavimo studija „Strazdas“.

Ir senieji, net po kelis dešimtmečius gyvuojantys, daug pasiekę ir pripažinimą pelnę kolektyvai – visada jauni. Naujametėje pasakoje žiūrovus kaip visada žavėjo Jolantos Telišauskienės vadovaujamos šiuolaikinio šokio studijos „Šypsena“ vaikai ir jaunimas, liaudiškų šokių studijos „Nemunėlis“ vyresniųjų atliktas kurmių šokis, o jaunimo – drugelių valsas. Gerą nuotaiką dovanojo liaudiškų šokių grupė „Mituva“ (vad. Justė Lukauskienė), atlikusi gandrų šokį.

Ką tik 35-metį atšventęs moterų choras „Lelija“ – žymiai pagausėjęs ir, pasak A. Bliundžiuvaitienės, itin stabilus, visada turintis tikslą. „Labai atsakingai dirba ne tik choro vadovė Dalė Jonušauskienė, bet ir dainininkės. Ir kokią rolę beduosi – jos viskam pasirašo!“ – sakė kultūros centro direktorė. „Lelija“ metų koncerte pasirodė kaip... varlių choras ir džiugino artistiškumu bei gražiu įvaizdžiu.

Ir kitų kolektyvų kostiumai šiame koncerte buvo įspūdingi, dar nematyti. Tačiau kultūros centro direktorė sakė, kad nauji buvo tik finalinėje scenoje skraidžiusių drugelių sparnai, visa kita sukurta iš to, kas gulėjo sandėlyje. O kad šios pasakos personažai buvo kitokie, tad į sandėlį teko lįsti giliau. Nors visi kultūrininkai kūrybingi, didžiąja kostiumų dizainere laikoma režisierė Birutė Šneiderienė – ji, pasak direktorės, greitai sugalvoja, ką iš ko padaryti, ir iš ko padaryti pigiausiai.

Taigi žalieji varlių kostiumai buvo siuvami iš senų paklodžių, prie jų savo ranką ir teptuką pridėjus kultūros centro dailininkui. Išradingai pasipuošė „Santakos“ vyrai (kapelos vadovas Petras Pojavis), itin originaliais vabzdžių kostiumais – kiekvienas skirtingu – apsitaisė teatralizuota dainos kuopa. Moterų vokalinio ansamblio „Verdenė“ (vad. D. Jonušauskienė) spalvingos kirmėlaitės atrodė neįtikėtinai mielos. Vokalinė instrumentinė kapela „Šilas“, vadovaujama Adolfo Lapės, dainavo kurmių meilės dainą ir atrodė prabangiai, o folkloro grupės „Imsrė“ (vadovė Birutė Bartkutė) moterys – kukliai, nes vaidino peles, bet inteligentiškai.

Spektaklio dekoracijas kūrė Zigmas Morlencas, gamino Mindaugas Danupas, Lionius Bernotas, Vidmantas Misevičius. Tas puošybos kūrybinis ir techninis procesas, kurio rezultatą mato žiūrovai, pasak A. Bliundžiuvaitienės, irgi yra be galo įdomus, vertas atskiro dėmesio. Tačiau ir dekoratoriai, ir garso inžinieriai Justas Masiulis ir Kęstutis Matuzas liko, populiariai sakant, už kadro.

Nematomi ir kiti kultūros centro darbuotojai – valytojai, vairuotojai, buhalteriai..., kurie prisideda prie šventės kūrimo. O prisideda, pasak A. Bliundžiuvaitienės, visi. „Mes visi esame kultūrininkai, o kultūroje negali dirbti žmonės tik dėl pinigų arba sakantys, kad čia ne mano darbas. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi visais savo žmonėmis ir tikiuosi, kad toks darnus, kūrybingas, geranoriškas kolektyvas ir išliksime“, – sakė direktorė ir patikino, kad pati į darbą kasdien eina kaip į šventę.

Už kadro liko ir koncerto režisierius Gintaras Zareckas. Girdėjome tik jo balsu sekamą pasaką, o rampų šviesoje džiūgavo tie, kam buvo skirtos žiūrovų ovacijos.

„Visada režisieriui tokia dalia. Ir ne tik režisieriui – daug šventę kuriančių žmonių lieka šone. Bet ir nebūtina lankstytis ir rodytis: darbas padarytas – ir gerai. Jei žiūrovai liko patenkinti – ir viskas!“ – tokia, pagal G. Zarecką, laiminga pabaiga. Ir būna ji ne tik pasakose. Laimingi visi, atradę kasdienos pilnatvę ir darbo prasmę.

O Coliukės istorija scenoje irgi baigėsi laimingai – ji surado savąjį princą. Bet net ir pasakose kelias į laimę nebūna tiesus ir lengvas: reikia priglausti ir sušildyti silpnesnį, be pykčio ir susierzinimo priimti nuo tavęs nepriklausančias aplinkybes, šypsotis ir menkiems dalykams, be kurių nebūtų ir didžiųjų.

Danutė Karopčikienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook