Balsavimas

Ar pritariate valdininkų išvykai į mokymus Ispanijoje?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Kraštietis Andrius: dainai reikia tikros meilės

Kraštietis Andrius: dainai reikia tikros meilės (0)

2018-05-16

Jau seniai Lietuvoje nebegyvenantis jurbarkietis Andrius Pojavis lietuviškiausius pavasario mėnesius praleido gimtinėje – aplankė tėvelius, šventė Vasario 16-ąją ir koncertavo. Nemažai apie Andrių kalbėta ir rašyta prieš penketą metų, kai jis laimėjo „Eurovizijos“ nacionalinę atranką. O kuo ir kaip jis gyvena dabar?

Vasarį praleidai namie, Lietuvoje, koncertuodamas. Jurbarko krašto muziejuje dainavai be bilietų, turbūt ir visur taip – be honoraro? Kur dar, kodėl ir kam tokia dovana?

Taip, Lietuvoj praleidau mėnesį, sugrojau nemažai koncertų. Visi jie buvo su gražiu tikslu rengti – kad pradžiuginčiau žmones, praskaidrinčiau jų kasdienybę ir taip prisidėčiau prie atkurtos Lietuvos 100 metų jubiliejaus.

Lietuva – tai žmonės, tad geriausia ir gražiausia man yra dalintis savo muzika. Didžiausias honoraras yra po koncerto laimingi žmonės, visa kita ateina savaime.

Grojau Santaros klinikų Vaikų ligoninėje, Šv. Pranciškaus onkologijos centre Klaipėdoje. Surengiau koncertą Jurbarko krašto muziejuje, Akademijos kultūros namuose, dalyvavau televizijos laidoje „Duokim garo“. Vasario 16-ąją pasitikau Girdžių kultūros namuose, o vėliau Nemuno lankoj gyvai sugrojau kelias savo dainas.

Kovo 10 d. jau turėjau solinį koncertą Liudvigshafene, Vokietijoje, kur grojau vietiniams lietuviams ir taip gražiai kartu paminėjom Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną.

Taigi dovana buvo skirta Lietuvos žmonėms – ir jauniems, ir seniems, ir ligotiems, ir sveikiems. Visur įėjimas buvo atviras ir nemokamas, visų laukiau ir dėl visų stengiausi.

Ar dar laikai Lietuvą, Jurbarką savo namais?

Lietuva yra mano Tėvynė, o Jurbarkas – gimtasis miestas, kuriame užaugau, čia mano širdis. Tačiau namais vadinu Valensiją.

Kiek jau metų esi emigrantas? 2013-aisiais, kai dalyvavai Eurovizijoje, gyvenai Milane? Dabar Ispanijoje tavo šeimos namai? Papasakok apie savo šeimą.

Lietuvoj negyvenu nuo 2010 metų, bet emigrantu savęs nelaikau.

Turiu dvi dukras: Alisa (6 metukai) ir Amelie (5 metukai), o mano žmona Isabella yra italė. Esu pagerbtas tarp moterų!

Daug laiko praleidžiam šeimoje, su dukrom ir padūkstam, ir knygas paskaitom, ir filmukus pažiūrim. Jau antri metai žygiuojam į mokyklėlę, o vasaras leidžiam aktyviai prie jūros, gamtoje.

Šeima ir muzika – tai mano šventovės, kuriose randu gyvenimo esmę ir prasmę.

2013 m. „Eurovizijos“ konkurse atstovavai Lietuvai. Tada apie Tave rašė spauda, jurbarkiečiams buvo smagu – vienur kitur sušmėžavo Jurbarko vardas... Muzika Tau tebėra tokia pat svarbi kaip tada, gal net labiau. O pati „Eurovizija“ – kaip dabar ji atrodo?

Aš jau laimėjau Lietuvos nacionalinę atranką, buvau nuvažiavęs į didžiąją „Euroviziją“, tad visa tai kartoti nematau prasmės. Tai buvo puiki patirtis, kurią smagu prisiminti, o muzika yra mano pašaukimas, per muziką bandau suvokt gyvenimą, žmones, meilę... Muzikos svarbumas man su metais tik auga ir stiprėja.

Ką kuri, kaip, kur įrašinėji savo dainas? 2013-aisiais turėjai vieną albumą „Aštuoni“, o dabar? Dainuoji ir lietuviškai, ir angliškai, gal dar kokia nors kalba? O ar užsienyje turi savo auditoriją? Ar koncertuoji?

Kuriu muziką, rašau žodžius – o iš viso to gimsta dainos. Pirmą albumą „Aštuoni“ įrašiau Milane „Massive arts“ studijoje. Antrą – „Septyni“ – Valensijoje, „Cut records“. Trečią albumą įrašinėju Romoje, „Studio Nero“.

Turiu dainų lietuvių, anglų, italų, ispanų kalbom. Norėčiau koncertuoti dar daugiau, nors ir taip koncertuoju dažnai, todėl kad koncertai man yra didžiausias džiaugmas. Žinoma, tai ir darbas, bet labai malonus ir mielas. Tikrai yra žmonių, kuriems patinka mano muzika, kurie ateina į koncertus, seka mano profilį socialiniuose tinkluose. Darau geriausia, ką galiu, o kas iš viso to išeis, sužinosime ateity.

2013-ųjų spaudoje radau Tave sakant: „Nuolatos ieškau laimės“. Gal jau radai? Ir apskritai, ką galvoji apie laimę – ar įmanoma ją atrasti, nusičiupti tik sau ir turėti? Ir daugiau nebeieškoti?

Nieko nėra neįmanomo, bet ieškoti tikrai reikia ir ne tik aplink, bet ir savy – ji tikrai ten yra, kiekvienam skirta. Aš tuo tikiu, gal tai jau ir yra laimė!?

Koks santykis su istorija, nes esi istorikas. Istorijos mokytojas, nenorėjęs būti mokytoju? Ispanijoje turbūt nemokytojauji, duoną valgai iš muzikos?

Taip, iš muzikos. Su muzika santykiai tobuli, o su istorija neblogi, ją baigiau tam, kad tėvams būt ramiau gyventi. Bet vis randu erdvės, kur tobulėti. Štai treti metai studijuoju ispanų kalbą, prieš tai buvo italų ir anglų kalbos. Studijuojant kalbas sužinai daug apie tautos istoriją, kultūrą, materialinį bei dvasinį paveldą.

Pramokęs ispanų kalbos, ieškausi geros darbo vietos, susijusios su muzika. Žinoma, tai tikrai nėra lengva, nes konkurencija milžiniška. Tačiau šiek tiek kantrybės, tikėjimo, ir žinau, kad viskas bus gerai, yra ir man vieta po saule. 

Dar apie muziką ir kūrybą. Muzikos mokeisi pats? Vaikystėje tėtis nuvedė Tave į popchorą „Lakštutė“, bet ne į muzikos mokyklą. Dainą „Dukra“ sukūrei nuo pirmojo sakinio. Kaip atsiranda daina?

Taip, savo dainoms pats kuriu ir muziką, ir žodžius, bet kaip atsiranda daina, man pasakyti sunku, nes viskas tartum įvyksta nejučia. O kas svarbiausia? Tai buvimas nuolatiniam ryšy su muzika, nes dainai reikia tikros meilės.

Danutė Karopčikienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook