Balsavimas

Ar pritariate kačių šėrimui prie daugiabučių?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Mūsų miesteliai: žmonės ir darbai

Mūsų miesteliai: žmonės ir darbai

Mažoji Lietuva sugrįžta prie savo istorinių šaknų (1)

Prie Nemuno prisiglaudę Smalininkai ir Viešvilė žmonių gyvenimo būdu šiandien niekuo nesiskiria nuo kitų rajono vietovių, ir visgi istoriškai tai visai kitoks kraštas. Mažojoje Lietuvoje šimtmečius gyveno Prūsijos skalviai, vėliau pradėję vadinti save lietuvninkais. Karai, emigracija ir trėmimai išnaikino šio krašto senbuvius, bet likę jų vaikai  su pasididžiavimu prisimena savo istorines šaknis. Ir kuo stipriau į jas kimbasi, tuo įdomesnis darosi  šis vokišką braižą ne tik architektūroje, bet ir žmonių gyvenime išlaikęs kraštas.

(Plačiau...)

Nepailstantį laiko ratą suka Skirsnemunės apylinkių žmonės (0)

Keliolika kilometrų palei Nemuną – Skirsnemunės seniūnija, jos centre – ilgas kaip smilga miestelis, tarsi karoliukai prie jo prilipę 23 kaimai ir trys gyvenvietės. Istorikai spėja, kad būtent šioje panemunės vietoje stovėjo pirmoji lietuvių pilis, svarbiausias taikos sutartis čia pasirašė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovai. Garbingos savo krašto praeities nepamirštantys žmonės dabar verčia naują istorijos puslapį.

(Plačiau...)

Šimkaičių krašto vizitinė kortelė – stiprūs kaip ąžuolai žmonės (0)

Nei kalvelės, nei upelio, nei šlaito. Kur pažvelgsi – akimis neaprėpiami laukai ir horizontą uždengiantys miškai. Bet našios dirvos čia brandina gerą derlių, todėl neskursta bendrovės ir ūkininkai, o žemė kaip niekur kitur turi savo vertę. Lygumų krašte ir žmonės ypatingi: draugiški, atviri ir geranoriški – tokie, kokie visada buvo tikrame lietuviškame kaime.

(Plačiau...)

Panemunės krašto turtas – legendomis apipinta Raudonė (0)

Vos per penkis šimtus gyventojų turinti Raudonė kasmet sulaukia kelių dešimčių tūkstančių svečių – į šį panemunės miestelį vasarą nuolat suka ekskursijos, čia sustoja į pajūrį ilsėtis važiuojančios šeimos, šiltais vakarais parke vaikštinėja rankomis susikibusios įsimylėjėlių poros, o savaitgaliais Meilės alėjoje fotografuojasi vestuvininkai. Raudonės seniūnas Česlovas Meškauskas tvirtina, kad miestelio gyvenimas sukasi aplink 16 a. pastatytą pilį, tačiau legendomis apipinta Raudonė nebūtų tokia įdomi ir patraukli, jei joje negyventų darbštūs ir sumanūs panemunės krašto žmonės.

(Plačiau...)

Vartai į kalvotąją Žemaitiją – Eržvilko apylinkių kaimai (0)

Žemaitijos paribyje, šešių kelių sankirtoje išsidėstęs Eržvilkas šį rugsėjį alsuoja rimtimi ir ramybe. Šio krašto gyventojai, santūrūs lyg tikri žemaičiai, neskubėdami užbaiginėja vasaros darbus: nurudusios ražienos vėl sugula lygiomis vagomis, byra į žemę grūdas, kiemuose po bulviakasio skamba smagus talkininkų juokas. Sukasi metų ratas, pamažu keisdamas kaimo tradicijas, bet nepaliesdamas žmonių puoselėjamų vertybių – kantraus darbštumo, kaimyniško bendruomeniškumo ir įgimto pastovumo.

(Plačiau...)

Girdžių kasdienybės spalvos – margos kaip gyvenimas (0)

Vos dešimt kilometrų į šiaurę nuo Jurbarko, prie Mituvos upės užtvankos prisiglaudę Girdžiai – senąsias tradicijas puoselėjantis lietuviškas kaimas, visuotinės urbanizacijos laikais sugebėjęs išsaugoti ne tik nuostabų kraštovaizdį, tylą ir ramybę, bet ir iš kartos į kartą perduodamas šio krašto žmonių vertybes.

(Plačiau...)

Visada jauni Klausučiai – žydinčių sodų kraštas (1)

Atokiau nuo pagrindinių kelių, tačiau lengvai pasiekiami ir vis dar neprarandantys pretenzijų į miestietišką buitį – Klausučiai, pavasarį apsupti baltai žydinčių sodų, vasarą skęstantys sodrioje žalumoje, o rudenį apsipilantys visomis žemės spalvomis. Vienoje didžiausių rajono gyvenviečių įsikūrusiems žmonėms pastaraisiais dešimtmečiais teko patirti daug iššūkių, tačiau tie, kas liko Klausučiuose, tvirtina, kad gyventi čia gera.

(Plačiau...)

Juodaičių krašto turtas – derlinga žemė ir darbštūs žmonės (0)

Pačiame toliausiame rajono kampe, nuo Jurbarko nutolęs bene 60 km – Juodaičių kraštas. Kartų kartoms šio krašto žmonės perduoda legendą apie kažkada čia buvusį Juodžio ežerą ir tamsią kaip naktis juodalksnių girią – nuo jų bažnytkaimis ir gavo vardą.
Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą Juodaičiai paminėti 1568 metais. Bajoriškų ir karališkų valstiečių žemių akte rašoma, kad naudingos žemės čia būta labai nedaug – tik 8 valakai – maždaug 80 ha, o aplink plytėjo miškai. 1820 metais Juodaičių parapijoje buvo šeši kiemai su 46 gyventojais, o 1912 m., pagal bažnytines knygas, 34 ūkiuose gyveno 198 žmonės.
1961-aisiais Juodaičiai tapo Jurbarko rajono dalimi. Atsikuriant Lietuvai, apylinkėje gyveno apie 600 žmonių. Kaimų tuštėjimas paveikė ir Juodaičių kraštą, tačiau pastaraisiais metais gimtinėje vėl kuriasi jauni ūkininkai, o juodaitiškiai kaip niekas kitas moka džiaugtis tuo, ką turi.

(Plačiau...)

Dviejų upių santakoje – sparnus išskleidęs Seredžius (0)

Garbinga mūsų krašto istorija dulkėtų vadovėliuose, jei tose vietose, kur keletą šimtmečių vyko žūtbūtiniai mūšiai su Kryžiuočių ordino riteriais, kur griuvo pilys ir vėl kilo didingi jų mūrai, susitarimus su Europos valdovais pasirašinėjo Didieji Lietuvos kunigaikščiai, dabar negyventų istorinę atmintį saugantys, įprasminantys, tradicijas puoselėjantys žmonės. Duoklė jiems – pasakojimų ciklas „Mūsų miesteliai: žmonės ir darbai“, kuriame norėtume parodyti kartų kaitos išdavą – šiandieninį gyvenimą, papasakoti apie mylinčius, kuriančius, savo kraštą keičiančius ir ateitį priartinančius žmones.
Pradėti šiuos pasakojimus pasirinkome Seredžių, nes jį pirmąjį auksu nutvieskia patekanti saulė, o grįždami iš tolimų kelionių vos pervažiavę Dubysos tiltą pasijuntame lyg namuose. Taip kas mėnesį ir keliausime palei Nemuną, tai pasukdami į šoną, tai vėl pamerkdami dulkėtas kojas į jo gaivius vandenis – visus metus, iki pat vakariniame rajono pakraštyje tarp miškų prigludusios Viešvilės. Ir tegul ši mūsų kelionė maloni būna visiems – patyrusiems susitikimo džiaugsmą ir skaitantiems laikraščio puslapiuose šių kelionių dienoraštį.
Ne toks, kaip prieš kelis dešimtmečius – taip apie Seredžių sako ketvirtį amžiaus čia gyvenantis ir visus šio krašto žmones pažįstantis seniūnas Jonas Pikoraitis. Miestelis keičiasi – ir tos permainos tik pastaraisiais metais privertė žmones patikėti, kad ateitis bus šviesesnė, o vaikams gyventi Seredžius gali tapti nuostabia vieta. Ir vis dėlto – tai rajono pakraštys, iš kurio kelias veda ir į rytus, ir į vakarus.

(Plačiau...)

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook