Balsavimas

Ar palaikote sprendimą savavališkai įjungti apšvietimą Imsrės pėsčiųjų take?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Ketvirtį amžiaus švenčiančio bataliono lopšys – Jurbarke

Ketvirtį amžiaus švenčiančio bataliono lopšys – Jurbarke (0)

2017-08-23

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotasis pėstininkų batalionas paminėjo 25-ąsias įkūrimo metines. Tauragės r., Laužo kaime, daugelio tebevadinamame Sakaline, įsikūrusio bataliono pamatus klojo jurbarkiečiai. Ir dabar ne vieną Jurbarko šeimą su karinėmis struktūromis sieja darbo, draugystės ar pareigos saitai.

Gyvenimas tarnauajnt

Atsargos pulkininkas leitenantas Česlovas Šlėgaitis buvo tas asmuo, kuris vyko į Vilnių ir pulkininkui Česlovui Jezerskui pasiūlė Jurbarke įkurti greitojo reagavimo būrį. „Tada iniciatyva kildavo iš apačios, o viršūnės jas palaikydavo“, – prisimena karininkas.

Į karines struktūras Č. Šlėgaitis atėjo 1990 m., iki tol dirbęs gamybiniame susivienijime „Vilma“ inžinieriumi. Prasidėjus Sąjūdžiui ir vis stiprėjant Lietuvos nepriklausomybės atgavimo nuotaikoms, vyras, kaip ir dar 30 jurbarkiečių, išėjo dirbti į besikuriančią pasienio apsaugos tarnybą. „Mano tėvas buvo politinis kalinys, tremties paragavo daug giminių, todėl visada žinojau tikrąją Lietuvos istoriją, kas yra sovietinis režimas. Nepriklausomybė buvo svajonė, todėl atsiradus galimybei net nesvarstęs išėjau jos ginti“, – prisimena kariškis.

1991 m. sausio 8 d., gresiant Sovietų Sąjungos susidorojimui su atgimstančios šalies žmonėmis, pasieniečiai stojo ginti Aukščiausiosios Tarybos. Vilniuje jie pasitiko Sausio 13-osios įvykius, o grįžę į Jurbarką ėmė steigti karinį būrį.

Taip prasidėjusi Č. Šlėgaičio karinė karjera tęsėsi iki 2009 m., kai buvo išleistas į atsargą. Karininkui teko būti Tauragėje įkurto bataliono štabo viršininku, bataliono vadu, karinius mokslus krimto Lenkijoje, Kanadoje, žinias panaudojo prisidėdamas prie brigados „Žemaitija“ ir Vakarų karinės apygardos kūrimo, dalyvavo misijose.

Ketverius metus Č. Šlėgaitis tarnavo Lietuvos diplomatinėje misijoje Rusijos Federacijoje, Maskvoje, kaip gynybos atašė. „Lietuva išsiuntė vieną Rusijos diplomatą, jie atsakė tuo pačiu, ir aš išvažiavau į jo vietą. Žaidimas su ambasadų darbuotojų išsiuntimais vyko visais laikais“, – sako karininkas.

Prisimindamas visą tarnybos laikotarpį Č. Šlėgaitis tikina, kad pavojingiausi buvo patys pirmieji metai. „Mes dirbome savo darbą, vyko pratybos, išvykdavome savaitėms. Labiausiai kentėjo šeima. Žmona nežinojo, kur esu, per televiziją sklisdavo įvairios žinios, o naktimis ramybės neduodvo grasinantys ir šmeižikiški skambučiai“, – patirtą spaudimą prisimena kariškis. Teko net į policiją kreiptis dėl grasinimų, o su sovietais kolaboravę veikėjai, pasak karininko, ir dabar vaikšto gatvėmis.

Gal dėl to, kad matė karišką gyvenimą, nė vienas iš keturių Č. Šlėgaičio vaikų jo nepasirinko. Žmona Danutė – taip pat buvusi kariškė, tačiau į atsargą išėjo daug anksčiau. Nors ir labai sudėtingi ir pavojingi buvo laikai, Č. Šlėgaitis juos prisimena su nostalgija: „Tarnyba yra tai, kas sapnuojasi.“

Pradžia

Kariškio gyvenimas glaudžiai susijęs su LDK Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono istorija.

Vilniuje gavęs leidimą Jurbarke steigti greitojo reagavimo būrį Č. Šlėgaitis to ir ėmėsi. „Žmonės buvo nusiteikę patriotiškai, noriai jungėsi prie būrio. Pasirinkęs kario kelią, turi stiprų tikėjimą šalimi, motyvaciją ir pilietinius jausmus“, – įsitikinęs kariškis.

Norintiems patekti į pasienio rinktinę ir karinį būrį buvo keliami itin aukšti sveikatos reikalavimai, žmonės buvo kruopščiai atrenkami, kad nepatektų atsitiktinių asmenų. Pradžioje Jurbarke susiformavo 30-ies karių būrys, vėliau peraugo į kuopą, o 1992 m. sausį prie jurbarkiškių prijungta ir Raseinių kuopa. Tai buvo Tauragės bataliono užuomazga.

Dar iki tol jurbarkiškius Lietuvoje gerai žinojo – aktyvi 12-os žmonių operatyvinė grupė vykdavo į visus karštus taškus. „Mes buvome labai gerai ginkluoti. Ginklų dovanojo žmonės, muziejai. Ne bet kokių, o istorinių – I pasaulinio karo, japoniškų, vokiečių karininkų. O naujesni ginklai, optiniai, net kulkosvaidžiai mus pasiekdavo kontrabanda iš Rusijos“, – prisimena Č. Šlėgaitis. Jam pačiam teko vykti į Kaliningardą, kur už grynuosius pinigus iš karinių dalinių buvo galima gauti šovinių.

Pats pavojingiausias laikas buvo 1991 m. rugpjūtis, kai 19 d. įvyko pučas Maskvoje. „Tai buvo tikras karas. Jei pučas būtų pasibaigęs kitaip, pasekmės galėjo būti neprognozuojamos“, – tikina Č. Šlėgaitis. Tuo laiku Sakalinės kariniame dalinyje buvo dislokuotas iš Vokietijos parsiųstas Rusijos karinės žvalgybos šturmo batalionas, skirtas įvairioms diversijoms, svarbiausioms užduotims ir operacijoms.

Pučui nepavykus Lietuvos ir Rusijos valdžia sutarė dėl Rusijos armijos išvedimo iš šalies teritorijos iki 1993 m. rugsėjo 1-osios. Jurbarke įsikūrusio karinio dalinio vyrai saugojo Sakalinės bazę – kad rusai neišgrobstytų viso turto. „Buvo įvairių provokaciojų, tačiau viską pavyko išspręsti diplomatiškai“, – tikina Č. Šlėgaitis. Paskutinis rusų sunkvežimis bazę paliko 1992 m. balandžio 20 d., o Sakalinėje įsikūrė Lietuvos kariai – Tauragės motodesantinis batalionas.

Pakilimai ir nuosmukiai

Batalionas išgyveno įvairius laikus. 1994 m. valdžioje atsidūrę kariškiai buvo sumanę naikinti visus dalinius ir palikti tik bazę Rukloje. „Tada dalinių vadai dar turėjo tvirtą savo žodį, todėl šis planas nepavyko“, – sako Č. Šlėgaitis.

1993 m. batalionui buvo suteiktas 3-iojo dragūnų pulko „Geležinis vilkas“ vardas, o 1995 m. įteikta kovinė vėliava, kurios šūkis „Kovon dėl Lietuvos laisvės ir garbės!“. Dabartinis – LDK Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono vardas suteiktas 2000 m. Č. Šlėgaitis prisimena, kad tada batalionas išgyveno puikius laikus – čia būdavo apie 700-800 kareivių.

„Batalionas nuo pat įkūrimo buvo geros kovinės parengties. Ir dabar tai – mobilus batalionas, bet kada galintis atsidurti reikiamoje vietoje“, – sako karininkas.

Sunkesni laikai atėjo 2004 m., kai neliko šauktinių. Batalionas ištuštėjo, kariai buvo siunčiami į misijas. 2014 m. buvo atnaujinta nuolatinė privalomoji pradinė karinė tarnyba. Jau trečius metus batalionas priima ir apmoko šauktinius.

Gyvenimas batalione verda – be lietuvių karių, čia misiją atlieka Portugalijos kariai. NATO partnerių parama dabar ypač svarbi, nes netrukus Lietuvos pasienyje didžiules pratybas rengs nedraugiškai nusiteikusi Rusija. „Bijoti nereikia, bet būti pasiruošusiems – privalu“, – sako didelę karinę patirtį turinti Č. Šlėgaitis. Kariškis tikina, kad jis, kaip ir visi buvę bendražygiai, pasirengę bet kada grįžti į tarnybą.

Pagerbė geriausius

Į bataliono gimtadienio šventę, nors negausiai, susirinko čia tarnavę kariškiai, buvę vadai, dalyvavo svečiai iš Ukrainos, Ternopilio srities.

Kreipdamasis į kariškius Krašto apsaugos viceministras Edvinas Kerza sakė, kad jie yra Lietuvos nepriklausomybės garantas, o Vyriausybės atstovė Tauragės apskrityje Irena Ričkuvienė patikino, kad bataliono pažangą mato net civiliai gyventojai. LDK Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono vadas mjr. Andrius Jagminas kariams linkėjo nebijoti keistis, veikti, siekti svajonių. „Užsispyrimas atveda į galutinį tikslą“, – sakė jis.

Iškilmingoje rikiuotėje atminimo suvenyrais apdovanoti buvę bataliono vadai Č. Šlėgaitis ir Arūnas Gajauskas, kariškiams suteikti aukštesni laipsniai, įteikti medaliai už ypatingą pasižymėjimą stiprinant Lietuvos sausumos pajėgas. Karius palaimino Lietuvos kariuomenės Ordinariato kapelionas, kapitonas Saulius Kristapavičius.

Grojo Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų orkestras, Portugalijos rotacinių pajėgų kariai demonstravo karinius veiksmus. Smagiausia buvo susitikti buvusiems tarnybos draugams.

Dvasinis palaikymas

Karinių jūrų pajėgų kapelionas Remigijus Monstvilas LDK Kęstučio motorizuotajame pėstininkų batalione dirbo 14 metų. „2000 m. kūrėsi Lietuvos kariuomenės Ordinariatas ir a.a pulkininkas Juozas Gražulis man pasiūlė tapti kariuomenės kapelionu. Man, jaunam kunigui, tai buvo iššūkis“, – prisimena dvasininkas.

Karinė tvarka, struktūra skiriasi nuo civilinio pasaulio, tačiau kunigo darbas visur vienodas – žmogiškai atsiliepti į lūkesčius, poreikius, kasdienybę ir padėti gyventi dvasinį gyvenimą. „Kariai nuolat būna ekstremaliose sąlygose – misijose, užduotyse, pratybose. Tai iš jų reikalauja daug ištvermės, jėgų. Kapeliono pareiga padėti tai išgyventi. Dievas ir malda yra didžiulė atrama“, – tikina kapelionas.

Kapelionas buvo trijose misijose Afganistane, keliose komandiruotėse Irake. „Kariai turi žinoti, kad už juos visada yra meldžiamasi, ir jie sulauks pagalbos įvairiose gyvenimo situacijose“, – sako kapelionas R. Monstvilas.

Kiekvieną kartą atvykęs į batalioną kapelionas sutinka būrį draugų. Taip pat jaučiasi dauguma čia tarnavusių kariškių. Tvirtas rankos paspaudimas, ramus žvilgsnis ir santūri šypsena bei tylus „pameni?“ – rodos, tiek nedaug, bet talpina visą ketvirčio amžiaus bataliono istoriją.

Jūratė STANAITIENĖ



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook