Balsavimas

Ar jaučiatės Jurbarke saugiai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Kovotojų už laisvę keliu – su pasididžiavimu širdyse

Kovotojų už laisvę keliu – su pasididžiavimu širdyse (0)

2018-12-23

Prieš septyniasdešimt metų visos Lietuvos partizanų vadai leidosi į kelią su savimi pasiėmę vienintelį lauknešėlį – širdyse nešamą laisvės siekį. 1949 m. vasario 16-ąją Radviliškio r. partizanų vadai priėmė Deklaraciją, pakeitusią Lietuvos istoriją. Šiandien tuo keliu leidžiasi šimtai žygeivių, atkartojančių partizanų žygkelį.

Partizanų Lietuva

Idėja pakartoti partizanų vadų nueitą kelią kristalizavosi į projektą „Partizanų Lietuva“. Kaip ir tuomečiai įvykiai, jo tikslas – neeilinis, skirtas pažymėti Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tarybos politinę pergalę. 1949 m. Lietuvos partizanų vadai Radviliškio r., Minaičiuose, pasirašė Vasario 16-osios Deklaraciją. Aštuonių signatarų maršrutą pakartojantis dvylikos etapų žygis veda per Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją ir Žemaitiją, kol galiausiai 2019 m. vasario 16 d. istorinį kelią nuėję žygeiviai pasieks Deklaracijos pasirašymo vietą.

Projekto organizatoriai neabejoja, kad žygis partizanų vadų kelią į Minaičius menančiomis vietomis leis patirti tai, ką jie tuomet matė ir jautė. „Mūsų kelionės įspūdžiai – norisi tikėti – neblės taip pat kaip garbė, pasididžiavimas ir noras įamžinti kovotojų dėl laisvės atminimą“, – sako projekto sumanytojai.

1949-ieji

„Partizanų Lietuvos“ projektas priminė svarbius istorijos faktus. 1948 m. birželio 20 d. Vakarų Lietuvos partizanų sr. vadas Jonas Žemaitis tapo Vieningo laisvės kovos sąjūdžio vadu ir, pasirinkęs Vytauto slapyvardį, dėjo visas pastangas, kad toks sąjūdis pradėtų veikti ir plėstųsi.

1948 m. lapkričio 10-12 d. Dukto miške prie Radviliškio jau vyko rugsėjį-spalį iš Rytų Lietuvos sr. atkeliavusių Jono Kimšto ir Juozo Šibailos pasitarimas su Vakarų atstovais, buvo įkurtas Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumas. Tomis pačiomis dienomis kvietimas prisidėti prie kuriamos Vyriausiosios vadovybės pasiekė Pietų Lietuvos partizanų sr. vadą Adolfą Ramanauską ir jis neatidėliodamas leidosi į kelionę; gruodį prie jo prisijungė Aleksandras Grybinas, o 1949-ųjų sausį – Vytautas Gužas.

Ir rytų, ir pietų Lietuvos atstovai į susitikimą keliavo pėsčiomis, vežimais ir rogėmis, vedini ryšininkų ir ryšininkų arba štabų pareigūnų, nuo vieno ryšių punkto prie kito. J. Žemaitis sirguliavo, sveikata nesigyrė ir daugelis kitų susitikimo dalyvių.

 Oras buvo permainingas: sausį atidrėko, sniegas aptirpo. Vasario 16-osios išvakarėse temperatūra svyravo tarp vieno laipsnio šilumos ir dviejų šalčio, sniego danga daugelyje vietų jau buvo nutirpusi. Per pilnatį žygį tekdavo stabdyti, buvo derinamas tolesnis kelias. Tiksliai jį atkurti be galo sunku. Suprantama, neišsaugojus paslapties, kelionė būtų nutrūkusi. (...)

Paprastai, sutikę kuopų arba rajonų vadovybę, keliautojai traukdavo pas rinktinių ir apygardų vadus, kol 1949 m. vasario 1 d. pasiekė prie Radviliškio buvusį, šiandien sunykusį Daujočių kaimą. Gavę pranešimą apie ryšininkės ir įgaliotinės Izabelės Vilimaitės areštą, visos Lietuvos partizanų vadai nieko nelaukdami persikėlė į Prisikėlimo apygardos vadovybės būstines Balandiškyje ir Minaičiuose, o ten, minėdami Nepriklausomybės dieną, priėmė Deklaraciją. Buvo pasiekta didžiausia ir svarbiausia pergalė, kuri iš esmės pakeitė partizaninio karo eigą ir Lietuvos istoriją.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba, tarybos prezidiumas, užsienio delegatūra, Visuomeninės dalies skyrius su Tautiniu ir Politiniu poskyriais, Gynybos pajėgų štabas tapo okupacijos sąlygomis veikiančios pogrindžio valstybės branduoliu. Ši Lietuvos partizanų valstybė – unikalus istorinis reiškinys, atminties vieta, veidrodinis taikoje išaugusios lietuvių tautinės demokratinės valstybės atspindys ir kartu mitinis tiltas, jungiantis 1918 m. vasario 16-ąją ir 1990 m. kovo 11-ąją. („Keliai į 1949 m. Lietuvos partizanų vadų susitikimą“).

2018-ieji

Į Deklaracijos pasirašymo vietą partizanų keliais einantys žygeiviai jau įveikė septynis žygkelius. Gruodžio 8 d. apie 600 žygeivių susirinko Šakių rajone ir keliavo istoriniu keliu, aplankydami partizaniniam judėjimui svarbias vietas. Šiandien žygeiviai renkasi Jurbarko rajone, Skirsnemunėje, ir pradeda aštuntąjį žygkelį, atkartodami A. Ramanausko – Vanago ir Aleksandro Grybino maršrutą.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1948 m. gruodžio 23 d. Vanagas ir Faustas, Žalgirio rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininko Tauro ir Žalgirio rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininko Demono lydimi, persikėlė per Nemuną ties Gelgaudiškiu ir atsidūrė Vakarų Lietuvos srities erdvėje. Pietų Lietuvos srities vadai pasiekė Veronikos Grigaitienės namus (Skirsnemuniškiai II) ir netrukus išėjo susitikti su Petro Stankaus-Gruodžio partizanais. Šis būrys buvo tiesiogiai pavaldus Kęstučio apygardos vadovybei.

P. Stankaus būrio bunkeryje Šimkaičių miške A. Ramanauskas-Vanagas ir A. Grybinas sutiko Kūčias ir beveik dešimt dienų laukė, kol galės susitikti su Kęstučio apygardos vadovybe. Iš čia partizanai vėl leidosi į pavojingą kelią užsibrėžto tikslo link.

VIII žygkelio žemėlapyje pažymėtas ir Skirsnemuniškių I kaimas (Skirsnemunės sen.). Žygeiviai suks pro paminklą Jurgiui Baltrušaičiui (1873-1944) – poetui simbolistui, vertėjui ir ilgamečiam pasiuntiniui Rusijoje, vėliau diplomatinį darbą dirbusiam Prancūzijoje. Sustos Paalsio II kaime prie 1930 m. pastatytos šv. Jono Krikštytojo koplyčios. Manoma, kad 1948 m. Kalėdų rytą čia su vietos partizanais galėjo ateiti ir A. Ramanauskas bei A. Grybinas.

Ketvirtas žygikelio punktas – Palubeckų sodybos vieta Baužų kaime. 1948-ųjų Kalėdas pietų Lietuvos partizanų vadus saugoję P. Stankaus būrio partizanai šventė pas Bronių ir Marijoną Palubeckus. Yra išlikusi nuotrauka, kurioje partizanai įsiamžino prie Palubeckų stubikės.

Toliau žygeivių kelias suka pro Kvedžių sodybą Pažėruose prie Šimkaičių miško. Šeima išaugino septynis sūnus ir dukrą, kurie visi išėjo partizanauti ar buvo rėmėjais. Iš čia žygikelis veda į bunkerius Šimkaičių ir Pavidaujo miške bei Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Šarūno tėvūnijos vado Petro Stankaus-Gruodžio galimą kapo vietą Lapgirių miško pietuose. Ši nėra tiksliai nustatyta, žinoma, kad 1951 m. balandžio 29 d. P. Stankų ištiko apendicito priepuolis ir, neturėdamas kitos išeities, jis nusišovė. Bendražygių palaidoto P. Stankaus kapo paieškos iki šiol buvo nesėkmingos.

„Partizanų Lietuvos“ projekto organizatoriai neabejoja, kad žygis per vietas, kuriomis partizanų vadai keliavo į istorinį susitikimą, ypatingas, o į jį susirinkę žygeiviai laisvės kilometrus įveiks su pasididžiavimu. Didelė garbė eiti kovotojų keliu, nenustojusių tikėti savo šalimi ir jos nepriklausomybe.

Jolita PILECKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook