Balsavimas

Ar STT įtarimų sulaukę ir nuo pareigų nušalinti savivaldybės administracijos vadovai turėtų atsistatydinti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Lakūnų tarnyba stovykloje – svarbi kaip eskadrilėje

Lakūnų tarnyba stovykloje – svarbi kaip eskadrilėje (0)

2016-06-08

Per penkerius metus susiformavo stovyklos tradicijos – diena pradedama rikiuote, vėliavų pakėlimu ir labiausiai pasižymėjusių stovyklautojų apdovanojimu.

Vakar, apsukęs ratą virš Smalininkų, stadione nutūpė Lietuvos karinių oro pajėgų sraigtasparnis „Delfinas“. Taip užbaigta visą savaitę vykusi mokinių karinė-edukacinė-kultūrinė stovykla „Sakale, lėk“. Stovyklą jau penktą kartą surengė Smalininkų Lidijos Meškaitytės pagrindinė mokykla ir Lietuvos karinių oro pajėgų Aviacijos bazė.

Per šimtą stovyklautojų

Šiemet stovyklautojų skaičius perkopė šimtą. Pirmojoje 2012 m. dalyvavo 65 smalininkiečiai, į antrąją buvo pakviesta ir Viešvilės pagrindinės mokyklos mokinių. „Dabar 70 mūsiškių, 10 viešviliečių, 10 Jurbarko gimnazistų – kai kurie buvę mūsų mokiniai, bet ne visi“, – stovyklautojus skaičiavo mokyklos direktorius Artūras Matukaitis.
Nors stovykla skirta mokiniams nuo 5 klasės, šiemet priimti ir ketvirtokai.
Karinių stovyklų Lietuvoje yra ir daugiau, bet „Sakale, lėk“ ypatinga tuo, kad programą veda kariškiai – Aviacijos bazės Sraigtasparnių eskadrilės lakūnai.

Prasidėjo nuo parodos

„Mūsų pažintis prasidėjo 2011 m., kai Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorius Arvydas Griškus atvežė parodą apie Sraigtasparnių eskadrilę, pristatant ją dalyvavo ir lakūnų. Bendraujant gimė mintis apie stovyklą, nes vaikai labai domėjosi ir paroda, ir lakūnais“, – pradžią prisimena direktorius A. Matukaitis.
Stovyklos viršininkas kapitonas Mindaugas Lazutka sakė, kad didžiausias iniciatorius iš kariškių buvo dabartinis Sraigtasparnių eskadrilės vadas Eligijus Rukšnaitis. „Eskadrilėje diskutavome apie stovyklą ir nusprendėme, kad tai bus mūsų pilietiškumo žingsnis – parodysim vaikams pavyzdį, supažindinsime su karinėmis oro pajėgomis, pamokysim kariškos tvarkos“, – pasakojo kariškis.
Tuomet mokykla ir Aviacijos bazė pasirašė bendradarbiavimo sutartį.
Šiemet stovykloje dirbo septyni Sraigtasparnių eskadrilės lakūnai. „Esame ir dabar tarnyboje – sutartis su mokykla įpareigoja mus pravesti tą stovyklą. Jei ne čia, atliktume kitokias užduotis, o dabar esame čia ir irgi atliekame tarnybą“, – darbo su jaunimu svarba neabejojo kapitonas M. Lazutka.

Kariškos tradicijos ir programa

Per penketą metų susiformavo stovyklos tradicijos – kasryt pakeliamos Lietuvos Valstybės, Karinių oro pajėgų ir Mažosios Lietuvos vėliavos, stovyklautojai pagiriami už iniciatyvumą, domėjimąsi karyba, pareigų atlikimą ir kt. Tokius vaikus – iš kiekvieno būrio po kelis – stovyklos viršininkas kvietė priešais rikiuotę ir prisegė ženkliuką su sraigtasparniu. Buvo labai rimta ir iškilminga. Ant kai kurių stovyklautojų marškinėlių toks ženkliukas jau buvo ne pirmas.
Trečiadienio rytą kariškiai įteikė gėlių puokštę gimtadienio proga stovyklos vadovei, direktoriaus pavaduotojai Astai Danisevičiūtei, o stovyklautojai visi kaip vienas sušuko: „Valio! Valio! Valio!“
Po to mankšta, šokio pamoka – taip ruošiamasi uždarymo šventei, ir prasideda dienos veikla. Nors programą galvoja ir derina visi organizatoriai, dirba mokytojai ir visa mokykla gyvena stovyklos ritmu, veikloms vadovauja kariškiai.
„Pirmos dvi dienos būna lengvesnės – sportinės varžybos, paskaitos, o trečią – žygiuojame į mišką, ten vyksta mokymai. Ketvirta diena – atsiskaitymas, vaikai parodo savo įgytas žinias. Tai vyks Smalininkų tankodrome, ten žygiuosime per miškus pagal žemėlapius – vaikai patys ves, mes būsime šalia, bet nevadovausime. Reikia, kad jie patys pamatytų, kaip yra sudėtinga, kad galima ir nuklysti. Po to bus įvairiausių rungčių – pereiti per pelkę, suteikti pirmąją medicininę pagalbą, pasidaryti neštuvus ir gabenti sužeistąjį. Dar kliūčių ruožas ir, kaip kariuomenėje, žemėlapio fragmento maketo darymas ant žemės“, – pasakojo kapitonas M. Lazutka.
Būtent Sraigtasparnių eskadrilės lakūnai, pasak A. Matukaičio, moko vaikus kariškos drausmės, komandinio darbo ir atsakomybės už draugą. Nors veiklos nėra fiziškai lengvos ir reikia laikytis itin griežtos tvarkos, trečiadienį, stovyklai jau įpusėjus, neteko matyti rūškanų veidų.
„Stengiamės privesti prie kariuomenės drausmės. Dešimties metų vaikams gana sudėtinga, pavyzdžiui, ramiai išstovėti rikiuotėje. Negali sakyti, kad visiems patinka, būna ir besiskundžiančių, visko pasitaiko, bet stovyklos pabaigoje dauguma būna patenkinti“, – sakė stovyklos viršininkas M. Lazutka.
Kapitono Kazimiero Lomano, – geltonosios eskadrilės (taip, pagal marškinėlių spalvą, vadinami stovyklautojų būriai) vado, manymu, darbas stovykloje panašus į mokytojo, todėl lakūnai konsultuojasi su mokytojais. „Mokytojai sako, kad turime būti teisingai griežti, kad visus mylėtume lygiai, kad vaikas suprastų, už ką yra pagiriamas, už ką papeikiamas. Peikti dažniausiai tenka už drausmę. Kas jau ne pirmą kartą, žino, o kas pirmą – nesupranta, kad rikiuotėje negalima šnekėtis, kad reikia vykdyti vado komandas. Yra taisyklės, kurių reikia laikytis“, – tvirtino ketvirtus metus su stovyklautojais dirbantis kariškis.

Iššūkiai

M. Lazutka neneigė, kad stovykloje yra ką veikti: „Gal iš šalies atrodo, kad čia paprasta, bet organizavimas, programos įvykdymas yra sudėtinga.“
Stovyklos viršininkas sakė, kad bendrauti su jaunimu ir įvesti griežtą tvarką netgi kariškiams yra nemenkas iššūkis. „Čia reikia ištvermės, atsakomybės, drausmės, o dabarties jaunimas – išmanusis. Kai pats buvau vaikas, laukas man buvo viskas – jeigu mama uždrausdavo, buvo didžiausia bausmė, o dabar sakytų: man taip dar geriau. Tas stipriai matosi, vaikus sunkiau sudominti. Aišku, yra labai motyvuotų vaikų, ir smagu su tokiais dirbti, bet yra ir kitokių“, – sakė kapitonas M. Lazutka.
O mokyklos administracijai didelis iššūkis – suformuoti biudžetą. Stovykla „Sakale, lėk“ vaikų tėvams tekainuoja simbolinius 5 eurus – saviems, arba 10 – atvažiuojantiems iš kitų mokyklų.
Bendras stovyklos biudžetas, pasak direktoriaus A. Matukaičio, šiemet siekė apie 6 tūkst. eurų, didžiausia dalis tenka maitinimui. Finansavimą skyrė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 10 proc. prisidėjo Jurbarko r. savivaldybė. Stovyklą parėme Amerikos paramos fondas „Lietuvos dukterys“, Karinių oro pajėgų Aviacijos bazė ir Lietuvos šaulių sąjunga.
Labai sudėtinga ieškoti pinigų, tad penktoji stovykla bus ir paskutinė. Išseko ir idėjos. Padėkosime lakūnams už jų pastangas ugdyti patriotus“, – sakė A. Matukaitis ir nors žadėjo, kad mokykla ir toliau kvies kariškius į šventes, ko gero, vaikai labiau norėtų stovyklos.
Optimistiškiau pokalbį baigė kapitonas M. Lazutka, papasakojęs, kaip pasirinko kariškio kelią. „Net sunku pasakyti, kodėl – tiesiog taip išėjo. Esu patriotas, ir į karo akademiją įstojau savęs išbandymui. Pradžioje man ten buvo gana sudėtinga, nes esu laisvas ir bet kokie suvaržymai man sunkūs. O karo akademijoje daug suvaržymų, reikia būti labai disciplinuotam. Bet ištvėriau. Paskui buvo proga tapti lakūnu – augau Šiauliuose ir jau nuo vaikystės to norėjau. Labai džiaugiuosi, kad taip išėjo. Myliu savo darbą ir tikiuosi, kad dirbsiu ilgai. Ir stovyklautojams sakau, kad žmogaus galimybės yra neribotos, kiekvienas gali daug pasiekti, jei tik norės“, – sakė 32-ejų metų kariškis – irgi dar jaunas, bet jau žinantis, kad tikslas pasiekiamas ištvėrus sunkumus, o tada būni laimingas.

Danutė Karopčikienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook