Balsavimas

Ar palaikote sprendimą savavališkai įjungti apšvietimą Imsrės pėsčiųjų take?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

„Misija Sibiras“ – gyvoji istorija jaunimui

„Misija Sibiras“ – gyvoji istorija jaunimui (0)

2017-10-25

Projekto „Misija Sibiras“ ekspedicija šiais metais vyko į tremties vietas Irkutsko srityje ir tvarkė lietuvių kapines. Sugrįžus į Lietuvą ekspedicijos dalyvių laukia dar viena misija – susitikti ir papasakoti, kad skaudi tremties istorija nebūtų pamiršta. Tomas Oičenka įspūdžiais ir pojūčiais, patirtais Sibire, pirmiausia pasidalijo su savo gimtojo miestelio Viešvilės žmonėmis.

Tremčių keliais

„Misijos Sibiras“ tikslas – sutvarkyti apleistas lietuvių kapines trėmimų vietose, susitikti su Sibire tebegyvenančiais tautiečiais ar jų atžalomis. Taip saugoma mūsų tautos istorija ir šimtų tūkstančių lietuvių, patyrusių sovietines represijas, atminimas. Lietuvos gyventojų trėmimai, prasidėję 1941 m. birželio 14-ąją ir trukę 11 metų, Sibiro žemėse paliko apie 800 lietuviškų kapinaičių.

Kadangi susidomėjimas „Misija Sibiras“ ekspedicijomis labai didelis – per 12 metų norą dalyvauti išreiškė daugiau nei 12 tūkst. jaunuolių, organizuojamas bandomasis žygis, į kurį kviečiama apie 70 žmonių. Jis nebūna lengvas – siekiama sukurti sąlygas, kokios galėtų būti ir Sibire. Po žygio suformuojama komanda. Šiemet 14 ekspedicijos dalyvių buvo atrinkta iš 900 norinčiųjų.

Prieš išvykstant, pasak Tomo, reikia ne tik susibendrauti, bet ir atlikti daug darbų – išmokti daryti kryžius pagal senąsias kryždirbystės tradicijas, susitikti su tremtiniais ir išgirsti jų istorijas.

Šiemet birželio 14-ąją, minint masinių trėmimų pradžios 75-ąsias metines, startavo dar viena prasminga akcija – „Ištark. Išgirsk. Išsaugok“ – garsiai buvo perskaityta 22 tūkst. tremtinių ir politinių kalinių vardų, pavardžių, likimų.

Ekspedicija prasidėjo liepos 17-ąją – Pasaulio lietuvių vienybės dieną. Išlydėti iš Vilniaus geležinkelio stoties ekspedicijos dalyviai 12 valandų važiavo į Maskvą, iš ten lėktuvu šešias valandas į Irkutską ir dar šešias autobusu dardėjo iki pirmojo kaimelio. Tremtiniams šis kelias buvo dar ilgesnis, o įveikti jį teko gyvuliniuose traukinių vagonuose.

Statė lietuviškus kryžius

Šių metų ekspedicijos dalyviai lietuviškų kapinaičių ieškojo Irkutsko srities Tulūno bei Nižneudinsko rajonuose, sutvarkė jas.

„Atvykimas į pirmąjį kaimelį prilygo išsilaipinimui kosmose. Nebuvo jokių „Sveiki atvykę!“ ir jokių priėmimų“, – sakė Tomas. Ekspedicijos maršrutas ir veikla buvo oficialiai suderinta su srities valdžia. Ekspedicijos dalyviai buvo apnakvindinti kultūros namuose, vietinių vadinamuose klubu. Aplink klubą ratus suko automobilis ir kažkas, visiškai nesislėpdamas, stebėjo, ką lietuviai veikia. Pasak Tomo, norėjosi kuo greičiau iš ten išvykti, bet reikėjo sulaukti, kol bus atvežta medienos kryžiams. Iš viso šioje ekspedicijoje jaunuoliai pastatė 9 pačių padarytus kryžius – tradicinius, papuoštus lietuviškais ornamentais, o kai kuriuos atkūrė pagal nuotraukas tokius, kokie stovėjo anksčiau.

Nuotraukose, kurias susirinkusiesiems rodė ekspedicijos dalyvis, kapinės dažniausiai gražiose vietose: ant kalnelių, žalia, medžiai, bet iš arčiau vaizdas liūdnas – išpuvę ir išgriuvę kryžiai, šiukšlina, kai kur ganosi gyvuliai.

„Vienose kapinėse sirpo žemuogės. Lyg ir norėtum, bet toje šventoje vietoje ir žemuogė jau nebe žemuogė“, – įspūdžiais ir pojūčiais dalijosi Tomas.

Buvo daug sunkaus fizinio darbo, nes kapinės dažniausiai visiškai apleistos, kai kurias pasiglemžęs miškas, kai kur reikėjo iškirsti ištisus plotus. O kai sutvarkytoje tautiečių amžinojo poilsio vietoje pastatydavo kryžių ir sugiedodavo himną, Tomo žodžiais, nesinorėjo išeiti ir palikti juos vienus.

Vienose kapinaitėse viešvilietis į beržą įkėlė Trispalvę. „Pamaniau, kad čia jai tinkama vieta. Nors gal ji ten tik vieną dieną kabojo...“ – sakė jis.

Pasak Tomo, „paskutinėse kapinėse tas dvi dienas, kurias užtrukome jas tvarkydami, neapleido jausmas, kad stovime ant Lietuvos, savo žemės“.

Tarsi kumštis

Nors lietuvių Sibire sutiko nedaug, o šnekančių lietuviškai dar mažiau, Tomas sakė supratęs, kad lietuviai tremtyje laikėsi kaip kumštis. Jaunuoliui paantrino viešvilietė Lidija Strikienė. Ji Tomui buvo papasakojusi savo tremties istoriją ir įdavusi žvakelę uždegti ant likimo brolių kapų Bogatyriaus kaime.

Kaip kumštis ekspedicijoje laikėsi ir jaunuoliai, nors patyrė įvairių išbandymų.

Kapinių teko ieškoti ir atokiose, žemėlapiuose nepažymėtose vietose, spiginant saulei dešimtis kilometrų pėsčiomis klampoti per pelkes norint aplankyti iš Jurbarko krašto kilusią tremtinę ir jos šeimą. „Tuos 70 kilometrų nukeliavome ekstremaliomis sąlygomis. Kai vietinis vedlys mus paliko, nes norėjom keliauti kuo greičiau ir ekspedicijos vadovą įtikinom, kad kelią rasim patys, prasidėjo taiga, iškart papuolėm į pelkę. Buvo labai karšta, neradome gėlo vandens. Vakarėjant aplankė nerimas...“ – išgyvenimu dalijosi Tomas.

Iš paprastų rusų, Sibiro gyventojų, ekspedicijos dalyviai išgirdo gražių žodžių apie tremtinius lietuvius – juos gerbė už darbštumą, mėgo už dainas. „Lietuviai daug ko išmokė kitus tremtinius, pavyzdžiui, semti vandenį iš šulinio svirtimi, bulves sodinti vagose – už tai lietuviams pagarba“, – perpasakojo Tomas vienos sutiktos moters žodžius.

Ekspedicijos jaunimas sutiko paprastų, nuoširdžių vietinių žmonių, padovanojusių medienos, pavėžėjusių. Tačiau iš Europos atvykusiems lietuvaičiams Sibiras pasirodė ir gana keistas kraštas. Pasinaudoti mobiliuoju ryšiu įmanoma ne visur. Konteinerių nėra – kartą pavalgius konservų dėžutes teko neštis 12 kilometrų, o kai paprašė vietinio žmogaus šiukšles išmesti, šis numetė… į patvorį. Šypseną kėlė sustodavę pavėžėti automobiliai – koks senutėlis sunkvežimis su būda. Pavargę jaunuoliai tokio svetingumo neatsisakydavo.

Žinojo nuo vaikystės

Tomas Oičenka – viešvilietis, mokėsi Jurbarko gimnazijoje, buvo išvykęs studijuoti į Ispaniją, bet paiilgęs namų grįžo, Vilniaus universitete baigė filosofijos studijas. Gyvena Vilniuje, filosofu nedirba, nes tai, pasak jo, labiau išsilavinimas nei profesija, darbas restorane jam labiau patinka.

Tomo mama, Viešvilės mokyklos direktorė Irena Oičenkienė, gimė Irkutske, kur buvo ištremti jos tėvai. Tremties tema Tomui, skirtingai nei vyresnės kartos žmonėms, gyvenusiems sovietinėje šalyje, nuo pat mažens nebuvo tabu. „Močiutė visada dalindavosi pasakojimais. Kiekvieną kartą nuvažiavę girdėdavom tuos pasakojimus. Senelis nelabai, bet močiutė pasakodavo ir norėjo, kad žinotume“, – sakė Tomas.

Ir apie „Misiją Sibiras“ Tomas žinojo nuo pat pradžių, bet tik šiemet pabandė patekti į ekspediciją ir buvo atrinktas. Kodėl būtent jis, sakė nežinantis ir sau to klausimo nekėlęs. „Buvau nustebęs. Dalyvaudamas bandomąjame žygyje vis tiek matai, kad kažkas nori pasirodyti. Man žygis buvo pats savaime įdomus – ėjau, mėgavausi, o minčių, kaip įsiteikti, pasirodyti iš geresniosios pusės, nebuvo. Ėjau mažai bendraudamas, galbūt atrodžiau uždaras, bet, matyt, ir tokių ekspedicijoje reikia“, – sakė vaikinas.

Paklaustas, kodėl, jo manymu, tiek daug norinčių vykti į ekspediciją,Tomas sakė: „Labai tikiuosi, kad tapome pilietiški, kad jauni žmonės supranta savo istoriją. Mes nepakankamai dėmesio skiriam tremtiniams – juk iki pat Nepriklausomybės jie prisikentėjo, juk nebuvo taip, kad grįžo į Lietuvą, ir jau palengvėjo jiems gyvenimas. Ne. Ir Lidija man apie tai pasakojo.“

Galbūt ši ekspedicija yra tiesiog galimybė veltui pamatyti egzotišką Sibirą, juk dabar madinga keliauti? „Nenorėčiau tikėti. Jeigu ir yra tokių žmonių, manau, kad jie atkrenta arba ten nuvažiavę pasikeičia. Nes ten neparodysi savęs – ten turi dirbti, kantriai dirbti.“

Ekspedicijos dalyviams teko būti ir kapinaitėse, kurios ankstesnių ekspedicijų jau buvo sutvarkytos, bet dabar vėl viskas užžėlę ir kryžiai išvartyti. Tad kokia to darbo prasmė?

„Mes pastatėm kryžių, pakėlėm vėliavą, sugrįžom ir papasakojom – niekas neužmiršta. Kad ir vienas kapas, bet jis mums artimas, ypatingas. Jei užmiršim, bus kaip šaknis nupjauti. Ten būnant atrodo, kad, jei galėtum, išvaikščiotum kiekvieną vietą, kur gali būti lietuviškų kapų. O čia irgi mūsų laukia, kad parvežtume įspūdžių ir papasakotume“, – sakė ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyvis.

Danutė Karopčikienė



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook