Balsavimas

Ar STT įtarimų sulaukę ir nuo pareigų nušalinti savivaldybės administracijos vadovai turėtų atsistatydinti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Policijos kapelionas apie artimo meilę ir Dangų žemėje

Policijos kapelionas apie artimo meilę ir Dangų žemėje (0)

2017-02-22

Vasario 9 d. Jurbarke apsilankė vyriausiasis Lietuvos policijos kapelionas kun. Algirdas Toliatas. Komisariate jis susitiko su policijos pareigūnais, Vytauto Didžiojo pagrindinėje mokykloje – su moksleiviais, o savivaldybės viešojoje bibliotekoje pristatė pernai leidyklos „Tyto alba“ išleistą pamokslų knygą „Žmogaus ir Dievo metai“.

A. Toliatas baigė Vilniaus kunigų seminariją, studijavo Prancūzijoje. 2007 m. buvo įšventintas į kunigus. Po studijų Italijoje 2012 m. apsigynė dvasinės teologijos licenciato laipsnį ir buvo paskirtas kunigu Šv. Rapolo bažnyčioje. Vyriausiojo Lietuvos policijos kapeliono pareigas eina nuo 2013 m. 
Svečią pristačiusi Skaitytojų skyriaus vedėja Elena Danutė Kėžinaitienė citavo Lietuvos žymių žmonių pasisakymus, kurių pagrindinė mintis, kaip knygos pratarmėje rašo šviesaus atminimo prof. Leonidas Donskis, kad A. Toliato pamokslai „yra XXI amžiaus kunigo kreipimasis į visus – tikinčiuosius, netikinčiuosius ir ieškančiuosius“.
Bet apie knygą svečias kalbėjo mažai. Daugiausia apie tai, kas svarbu kiekvienam – katalikas būtum, kitos konfesijos ar netikintis, vertinantis gerus pamokslus ar toks, kuriam šis žodis nesukelia teigiamų asociacijų. Pabaigoje palinkėjo, kad nors ką nors parsineštume namo ir bent kuo nors pasinaudotume. Pagyrė tuos, kurie vieną kitą mintį užsirašė. 
Tad ir mes skaitytojams pateikiame kai kurias kun. A. Toliato išsakytas mintis.
Apie meilę ir nuosavybę
Ką reiškia mylėti savo artimą kaip save patį? Suprantamas dalykas – gražus, kilnus, teisingas. Taip ir darome gyvenime – mylime. Bet tik tol, kol neužlipa mums ant kojos: nepadėkojo, nepasakė, įskaudino – ir baigiasi meilė. Lengva mylėti, kol žmogus tau geras, mielas. 
Mylėti savo artimą reiškia mylėti kaip savo vaiką – dėl jo galime viską, dėl sergančio savo vaiko atiduotume gyvybę.
Bet meilė nėra susijusi su nuosavybės dokumentu. O mums dažnai sunku susivokti – mūsų čia, ar ne mūsų. Pavyzdžiui, kiemas. Kur baigiasi mano teritorija? Kur dar pakelsiu šiukšlę, o kur jau nebe? Bute pakelsiu, dar laiptinėj. O už durų, kieme, o už kampo, o gatvėje, savo rajone? 
Kuo žmogus šviesesnis, tuo jo teritorija platesnė. Nes šviesa plečiasi – toks fizikos dėsnis. Jeigu išmoktume žiūrėti į tuos, kurie mums gyvenime duoti, kaip į savo vaikus, kaip į Dievo vaikus – ne kaip į nuosavybę, kokia plati būtų Dievo karalystė! 
Būti ir turėti
Yra didžiulis skirtumas tarp būti ir turėti: turėti žmoną ar vyrą ir būti su žmona, būti su vyru, su draugu. Kai pradedame turėti, iškart atsiranda tam tikras savininkiškumas, ir jeigu kažkas vyksta ne pagal mus – blogai. 
„Kas yra megztinis?“ – paklausė vaiko. „Tai toks daiktas, kurį reikia apsirengti, kai mamai šalta.“ 
Mes dažnai taip ir darome: mums atrodo, kad tam žmogui bus geriau šitaip. Bet mes tik nuspėti galime, mes juk nežinome, kas tam žmogui geriau. 
Lovos metodas
Vienas filosofas gražiai pasakė: mes negalime kitame žmoguje pažadinti gerumo kitaip, kaip tik iš jo gerumo likučių. Gali įdėti, bet tai bus trumpalaikis procesas. Vienas aukštas pareigūnas yra sakęs, kad geresnio metodo prieš korupciją, kaip lovos metodas, nežino. O lovos metodas toks: ryte atsibundi, išlipi iš lovos, nueini prie veidrodžio, prakrapštai akis ir sakai: nuo šiandien nebevogsiu. 
Keista? Bet iš esmės nėra nė vienos sistemos, kuri galėtų apsaugoti nuo vagysčių. Jeigu įvyktų tas vidinis stebuklas! Jei tas viduje tūnantis banginis norėtų gyventi sąžiningai!
Tai – mūsų vertybės, mūsų pasirinkimas. Ar tai susiję su bažnyčia, su vaikščiojimu į bažnyčią? Gali būti susiję, gali būti nesusiję. Yra tikintys ir netikintys. Kartais tie tikintys yra už bažnyčios ribų, kartais jie yra bažnyčioje. Ir atvirkščiai. 
Kaip ateina Dievo karalystė
Tikėjimas – tai sugebėjimas išeiti už savo suvokimo ribų, nes Dievas yra plačiau, negu žmogus gali suvokti.
Išgirdusi „Tu pradėsi iš šventosios dvasios“ Marija net nesuprato, ką tai reiškia. Bet patikėjo. O visa Jeruzalė, kuri laukė Mesijo ir buvo pilna Dievo žodžio, neatpažino atėjusio Kristaus. Mieganti bažnyčia! Pilnas miestas Dievo vaikų, kurie neatpažino Kristaus, neatpažino Dievo žodžio!
O kas galėjo patikėti, kad Dievo žodis ateis kaip migrantas? Juk taip ir atsitiko: eina Juozapas su Marija prisiregistruoti iš Nazareto – iš kažkokio paribio. Jie nebuvo iš sostinės, bet iš visiškos provincijos. Kas galėjo patikėti, kad ne karaliaus rūmuose, bet tvartelyje gims Dievo žodis? Ir mums būtų sunku tuo patikėti. 
O būtent taip Dievo žodis ir ateina. Nes Dievo tikslas nėra mus nustebinti. 
Mes kiekvienas turėtume aukoti savo žinojimą, kad atpažintume Dievą, kuris ateina kasdien, bet labai skirtingose situacijose. Netikėtos situacijos mus išmuša iš pusiausvyros, o svarbu yra tai, kaip mes reaguojame. 
Dievo karalystė nėra mūsų įsivaizduojama vieta, kurioje viskas gerai. Tai išvis nėra vieta. Dievo karalystė – tai mano santykis su kitu. O santykį, taigi ir Dievo karalystę, galima patirti net tvartelyje, kaip Marija.
Teturime tik „dabar“
Mes mėgstame planuoti – rytoj, po metų, po dešimties..., o iš tiesų teturime tik dabar. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar dabar esame Dievo karalystėje. 
Reikia atkalumo siekiant Dievo karalystės. O mes – truputį pabandėm, kažkas nepatiko, kažkas pasakė „ne“, kažkas ne taip pažiūrėjo – ir baigta, ir nebenorim, ir nebebendrausim, nebesibičiuliausim. Mes randame šimtus priežasčių nuoskaudoms – nepasisveikino, ne taip pasisveikino, kaip aš tikėjausi... 
Neverta laikyti širdyje nuoskaudų, tačiau negalima toleruoti niekšingo, nusikalstamo elgesio. Bet ir netoleruojant, kritikuojant nesugriaukime vilties, kad visi žmonės turi gėrio potencialą. Turėdamas žmogui pasakyti kažką negatyvaus, pirmiausia turi pasakyti daug pozityvaus. 70 ir 30 – toks turi būti pozityvo ir negatyvo santykis.
O kaip pasakyti blogus dalykus ir nesugadinti santykių? Reikia galvoti apie tą žmogų – atsibundi ryte ir mintyse palinki jam geros dienos, net jei jis yra paskutinis niekšas, o tai reiškia, kad jis yra vargšas. Nes jeigu nebūtų vargšas, taip nesielgtų. 
Mes dažnai galvojame apie visokias dvasines praktikas, dar kažką, kas padėtų laimėti Dangų. Bet Dangaus laimėti nereikia – Dangus jau yra mums padovanotas. Kiekvienas mūsų darbas, žodis, kiekviena mintis, visa, ką įsileidžiame į save, yra mūsų Dangus arba pragaras. Padarykime, kad šalia mūsų žmonės jaustųsi gerai.
Ar galėtume ką nors pakeisti mūsų pasaulyje? Kad ir kalbant apie smurtą prieš vaikus? Priklauso nuo to, kiek esame pasiruošę dėl to paaukoti? Konkrečiai. 
Kiek procentų jums tai skauda? 10, 60, 2 procentus? Tai tiek nurėšime jums nuo algos! Ir tada pasirodys, kad gal ne taip labai ir skauda, kad gal galėčiau morališkai palaikyti, palaikinti feisbuke, parašyti laišką, pastreikuoti – jei labai reikia...
Taip, pinigai dažnai yra tik apgaulė – duodi, ir jau manai, kad padėjai. Svarbiausia yra, kiek esi pasiruošęs investuoti savo laiko, energijos, savo širdies, kūrybiškumo. Kiek esi pasiruošęs būti su tuo, kuriam nori padėti.
Tai būtų pati tikroji artimo meilė, kuri keičia pasaulį.
Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook