Balsavimas

Ar STT įtarimų sulaukę ir nuo pareigų nušalinti savivaldybės administracijos vadovai turėtų atsistatydinti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Tragiška lemtis – Varlaukyje „pakrautas“ ešelonas Nr. 97921

Tragiška lemtis – Varlaukyje „pakrautas“ ešelonas Nr. 97921 (0)

2016-05-25

Rytoj sukanka 68-eri metai nuo vieno baisiausių lietuvių tautos trėmimų į Sibirą. Tą dieną sovietiniai okupantai pradėjo vykdyti operaciją, per kurią nemažai mūsų krašto gyventojų atsidūrė Varlaukio geležinkelio stotyje tremtiniams paruoštuose vagonuose. Vieno tokio traukinio – reiso Nr. 97921 – lemtis buvo tragiška.

Nelauktas „Pavasaris“

1948 metų gegužės 22-osios trėmimas rusiškai įvardytas gražiu kodiniu pavadinimu „Vesna“ („Pavasaris“). Į tremtį išvežta daugiau kaip 48000 Lietuvos gyventojų, Sibire tapusių lietuvių „speckontingentu“.
Svarbiausia šio specialiojo kontingento tremties vieta – Krasnojarsko kraštas. O daugeliui Jurbarko, Raseinių ir aplinkinių vietovių gyventojų ten buvo paskirta atšiaurioji Igarka.
Tuomet, tenkindama Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto prašymą, Tarybų Sąjungos Ministrų Taryba priėmė nutarimą Nr. 417-160 vs, kuriame nurodoma ištremti iš Lietuvos TSR teritorijos į specialiąją tremtį 12 tūkstančių banditų-nacionalistų, esančių nelegalioje būklėje, užmuštų ginkluotų susirėmimų metu, nuteistųjų, taip pat banditų pagalbininkų – buožių šeimų. Vykdant šį nutarimą Lietuvos TSR Ministrų Taryba ir Lietuvos TSR Komunistų partijos Centro komitetas 1948 metų gegužės 18 d. taip pat priėmė nutarimą dėl, kaip tuomet buvo vadinama, banditų ir banditų pagalbininkų – buožių šeimų ištrėmimo. Nutarime išvardinti pagrindiniai trėmimą vykdančių pareigūnų elgesio reikalavimai ir nurodymai dėl tremiamų žmonių ir konfiskuoto jų turto. Nutarimą pasirašė Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininkas M. Gedvilas ir Lietuvos TSR Komunistų partijos Centro komiteto sekretorius A. Sniečkus.

Kiek žuvo – niekas tiksliai jau nepasakys

Jurbarko krašto tremtiniai į vagonus buvo „pakrauti“ Varlaukio geležinkelio stotyje ir vežami traukiniu Nr. 510. Ši kelionė buvo tragiška: Jumatovo geležinkelio stotyje, kuri yra apie 30 km nuo Baškirijos sostinės Ufos, tremtinių ešelonas Nr. 97921 kaktomuša rėžėsi į stovėjusį prekinį traukinį Nr. 850. Per šią geležinkelio katastrofą dalis tremtinių žuvo, daugelis sužeista. Taip pat sužeisti penki tremtinius lydėję SSSR Vidaus reikalų ministerijos kariškiai.
Saugumiečių ataskaitose minima tik 19 žuvusiųjų – daugiausia tų, kuriuos atpažino gyva likusi Ona Daulenskaitė – tremtinė iš Gudelių kaimo, kuris yra netoli Girdžių. Ją pačią iš po vagono nuolaužų leisgyvę ištraukė tik po kelių valandų. Saugumiečių ataskaitoje minimi ir 37 sužeistieji. Tačiau manoma, kad žuvusiųjų ir sužeistųjų buvo kur kas daugiau – saugumiečiai galėjo tyčia mažinti geležinkelio katastrofos pasekmes, nes tremtinių „pakrovimo“ ir vėlesniuose dokumentuose minimi skaičiai nesutampa.
Dokumentuose nurodyta, kad tremiamųjų „pakrovimas“ į geležinkelio vagonus Viduklės stotyje pradėtas 1948 m. gegužės 23 d. 8 val., o baigtas gegužės 24-ąją trečią valandą nakties. Dokumentai liudija, kad į ešeloną suvarytos 239 šeimos – 766 žmonės. Vėliau minima, kad iš Viduklės išgabenti 232 vyrai, 305 moterys, 226 vaikai iki 16 metų. Minimi skaičiai nesutampa.
Varlaukio geležinkelio stotyje į vagonus „pakrauta“ 149 šeimos, arba 161 vyras, 229 moterys, 146 vaikai iki 16 metų. Tačiau kiti dokumentai tvirtina, jog katastrofą patyrusiame ešelone iš Varlaukio geležinkelio stoties buvo gabenami 505 tremtiniai. Pateikiami skaičiai tremties pradžioje ir po geležinkelio katastrofos įvardintas traukinyje gabentų žmonių skaičius gerokai skiriasi – trūksta apie 30 žmonių. Kur jie dingo?
Dokumentai surašyti gerokai vėliau po katastrofos – 1948 m. rugpjūčio 9 d., todėl galima daryti prielaidą, kad šitaip siekta sumažinti per traukinio avariją žuvusių tremtinių skaičių. Tuo labiau kad minima, jog iš Viduklės geležinkelio stoties tremtinių sąstatas išvyko gegužės 24-ąją 3 val. 15 min., o Varlaukio geležinkelio stotyje prikabinus vagonus su čia „pakrautais“ tremtinais kelionė į Sibirą iki Jumatovo stoties vykusi sklandžiai. Minimas tik vienas incidentas, kai Dankovo stotyje nuo ešelono pasiliko Veliuonos valsčiaus Burbinės kaimo gyventojas Jonas Latvys, sūnus Baltraus, gimęs 1895 m. Tačiau ešelono gydytojos ir medicinos sesers surašytoje pažymoje apie dingusįjį nurodoma, kad šis tremtinys buvęs psichiškai nesveikas, vežamas be šeimos, su savimi turėjęs tik truputį duonos ir tabako. 

Kaltas mašinistas

1948 m. birželio 1 d. 5.15 val. įvažiuodamas į Jumatovo geležinkelio stotį „speckontingento“ ešelonas kaktomuša rėžėsi į priekyje stovintį sąstatą. Nurodyta, kad dėl to kaltas mašinistas ir jo padėjėjas.
Sudaužyta dvylika keturašių vagonų: 11 su tremtiniais ir konvojaus vagonas. Pranešime apie katastrofą rašoma, kad žuvo 19 žmonių: 8 vyrai, 10 moterų ir vienas vaikas. Sunkiai sužeisti 35 žmonės. Katastrofos priežastis – mašinistas ir jo padėjėjas miegojo. Žuvusieji palaidoti katastrofos vietoje, prie Jumatovo geležinkelio stoties.
Vargu ar saugumiečių surašytais dokumentais galima visu šimtu procentų tikėti. Gali būti, kad gelbėdami savo kailį jie kiek įmanoma mažino katastrofos padarinius. Tuo labiau kad man pačiam 1980 ar 1982 m., tikslios datos nepamenu, apie šį įvykį teko kalbėtis su pačia Ona Daulenskaite. Tada ji pasakojo, kad iš viso vagono gyva likusi vienintelė. Mat sirgusi džiova, todėl laikėsi atokiau nuo kitų pasilindusi po gultais. Ją prispaudė gultų lentos ir vagono nuolaužos, iš po kurių ją ištraukė tik po keturių valandų. Leidę truputį atsikvėpti, vedė atpažinti žuvusiųjų, kurie buvo suguldyti į eilę prie bėgių. Ji įvardijusi tik tuos, kuriuos pažino.
Į katastrofos vietą saugumo ir kitos tarnybos atvyko tik 8 val. ryto. Iki tol sužeistuosius gelbėjo patys tremtiniai ir konvojaus kariškiai. Sunkai sužeistus vežė į Demos ir Ufos geležinkelio ligonines, sveiki likusieji nugabenti ir suvaryti į Ufos geležinkelio stotį.
O. Daulenskaitė tvirtino atpažinusi savo šeimos narius, gimines ir netoliese gyvenusius kaimynus. Tikslaus lavonų skaičiaus pasakyti negalėjo – neskaičiavo. Galėjo būti 60 ar daugiau kūnų. Mirė O. Daulenskaitė 1985 m., iš tremties jau sugrįžusi į Lietuvą.

Valgis – buiza ir vanduo

Tremtinių valgis – truputis buizos, gabalėlis duonos ir vanduo, nors dokumentai liudija, kad tremtiniams išduota sausų davinių ir net pinigų pirkti pieno tremiamiems kūdikiams. Visa tai – dokumentuose užrašytas melas.
 Maisto užsakymo telegramoje Ufos gerležinkelio stoties restoranui rašoma: „Ešelonas Nr. 97921, 1172 žmonės, paruoškite maistą.“ Pagal šį nurodymą galima spręsti, kad žuvo ar sužeista 99 žmonės.
Iš Ufos tremtiniai gabenti toliau. Telegramoje Čeliabisnsko geležinkelio stoties restoranui pranešama, kad maisto paruoštų 1112 žmonių. Taigi, dalis tremtinių pakeliui mirė. Toliau kelionėje maistas užsakomas vis mažesniam žmonių skaičiui – tremiamieji miršta pakeliui. Iki Krasnojarsko jų sumažėja beveik dviem šimtais.
Tuo tarpu ešelono pranešimų skiltyje „Maitinimas“ nurodoma, kad tremiamųjų maitinimas vyksta sklandžiai. Tik Zobino geležinkelio stotyje Krasnojarske kyla, pasak saugumiečių dokumentų, mažas nesklandumas – tris dienas trūko duonos. O šiaip viskas gerai: tas tris paras vienam vagonui gauta kibiras buizos, du kepalėliai duonos ir pora kibirų vandens. Dar labiau – atskaitoje pažymėta, jog kelionėje į tremtį vaikams iki trejų metų pienui pirkti jų tėvams išduota po 5,5 rublio kiekvienai dienai. Tačiau tų pinigų nė vienas tremtinys nėra matęs. Į kieno kišenes jie pakliuvo, nuspėti nesunku.

Belaisvių lageryje

Už Uralo traukiniui sustojus prie ežero tremtiniams leista nusiprausti. Po sargybinių komandos išlipti į krantą du broliai puolė į vandenį ir plaukė tolyn. Nušauti motinos akyse ir liko tame ežere. Tačiau keliems tremtiniams vis tik pasisekė pabėgti. Vienas jų – Antanas Brazas iš Jurbarko krašto, Palabaukščių kaimo, gimęs 1895 metais. Pabėgo kartu su dukterimi Brone.
Tremtiniai „iškrauti“ Krasnojarske ir nuvaryti į paskirstymo vietą – buvusį karo belaisvių lagerį. Po dviejų savaičių iš čia laivais „Marija Uljanova“ ir „Stalin“ išplukdyti toliau – į Igarką. Čia ešelono viršininkas Mordovinenko Jurbarko ir Raseinių kraštų „speckontingentą“ perdavė Igarkos komendantui papulkininkiui Gruzakovui.
Perdavimo akte rašoma, kad 1948 m. liepos 1 d. garlaiviu „Stalin“ į Igarką atvyko ešelonas Nr. 97921 spectremtinių lietuvių. Igarkoje priimtos 305 šeimos. Paminėta ir traukinio katastrofa: nurodyta, kad žuvo 19 tremtinių, o kelyje mirusi tik viena tremiamoji – Janė Kamantauskaitė, kūdikis, gimusi tais pačiais 1948 metais.
Perdavimo aktas liudija, kad kelionė laivu iš Krasnojarsko į Igarką vykusi sklandžiai – tremtiniams išduotas sauso maisto davinys šešioms paroms, lietuviai pretenzijų konvojaus kariškiams ir ešelono vadovybei nepareiškė. Tačiau gyvi išlikę tremtiniai liudija, kad to sauso maisto davinio ne tik šešioms paroms, bet nors vienai dienai nė sapne nesapnavo, nė akyse nematė.

Tremtinių lemtis – pamokos tautai

Net prieš 68-erius metus buvę sveiku protu sunkiai suvokiami įvykiai nepasimirš, kol yra gyvų tremtinių ar jų artimųjų. Štai Igarkos tremtiniai jurbarkiečiai Janina Borkertaitė-Klioštoraitienė ir jos brolis Juozas Borkertas liudijo, kad 1948 m. gegužės 22-ąją į jų sodybą Dainių kaime stribai netikėtai įsilaužė apie vidurnaktį. Užvėrė langines, o tėvui liepė uždaryti šunį. Visus susodino ant grindų, perskaitė nuosprendį. Daiktus krautis leido vėliau. Kieme buvo girdėti bruzdesys. Suprato, kad kariškiai ir vietiniai stribai čia įsiruošė ir kitų tremtinių „pakrovimo“ į sunkvežimius punktą.
Tą naktį į Borkertų ūkį kaimynus atveždavo arkliais, išlaipindavo sode ir kieme. Kai atvažiuodavo mašinos, į jas sumesdavo tremtinių ryšulius, ant jų laipindavo žmones. Čia pat įsitaisydavo ir sargybiniai.
Tremtinius vežė į Varlaukio geležinkelio stotį, varė į gyvulinius vagonus, kuriuose buvo sukalti lentiniai gultai. Pačią Janiną stribai surado Jurbarke, mat ji mokėsi gimnazijoje ir vos spėjo įgrūsti į jau pajudėjusį traukinį.
Tremiamieji liudijo, kad tik kažkurioje geležinkelio stotyje visam vagonui gavo kibirą buizos, kepalėlį duonos, o dviem vyrams leido atnešti vandens. Vieną rytą tremtiniai pajuto baisų trenksmą. Žmonės krito nuo gultų, nes vagoną užstūmė ant priekyje buvusio. Atsipeikėję suaugusieji pradėjo dairytis pro atsiradusius plyšius. Matė, kad iš apačioje esančio vagono nuolaužų kyšo žmonių rankos ir kojos.
Atbėgę sargybiniai įsakė lipti iš vagono su daiktais ir juos krauti šalia bėgių. Tremtinius, kurie pajėgė, varė gelbėti sužeistuosius. Tuo metu atbėgo ir vietinių gyventojų. Tačiau pirmiausia jie puolė ne gelbėti sužeistųjų, o atvirai grobė tremtinių sudėtus daiktus.
Vėliau atsirado ir jaučiais kinkytų vežimų. Į juos guldė sužeistuosius ir kažkur vežė, o žuvusiųjų kūnus guldė į eilę šalia bėgių. Galėjo būti apie 50-60 lavonų.
Po kelių valandų atsirado daugiau kariškių, atvyko technikos suknežintiems vagonams pakelti, o tremtinius sugrūdo į likusius sveikus.
Tremtinė Vitalija Meškauskaitė-Mikutienė prisiminė: „Mus su mama atvežė į Borkertų sodybą Dainių kaime. Anksčiau už mus į surinkimo punktą jau buvo atvaryta kaimynė, kuri mus pamačiusi pasakė: „Ačiū Dievui, ir Meškauskus veža, tai vieni nebūsime.“ Iš Borkertų sodybos automašinomis atvežė į Varlaukio geležinkelio stotį ir sulaipino į vagonus. Traukinys pajudėjo tik kitą parą paryčiui. Po smūgio mokytoja Kasiulaitienė iš Dainių kaimo riktelėjo, kad tai katastrofa. Tačiau visas vagonas tylėjo – niekas nepratarė nė žodžio. Mūsų vagone niekas nenukentėjo. Kai mus išvarė į lauką, mačiau, kad trys priekiniai vagonai buvo visiškai sulamdyti. Viename Telesforas Pranskaitis prispaustas nuolaužų šaukėsi pagalbos, tačiau jos nesulaukęs mirė. Pamačiau ir kruviną moterį, maitinančią vaikelį.“
Tremtinė Julė Petraitytė-Grigienė: „Tėvai gyveno Jurbarko valsčiaus Mantvilių kaime. Ūkininkavo prie Mituvos esančiame 22 hektarų ūkyje. Šeimoje augau aš ir brolis Antanas. 1948 m. gegužės 22-ąją paryčiais į mūsų sodybą atvyko stribai ir saugumiečiai. Neradę tėvo, puolė tardyti mamą, kur jis pasislėpęs. Tuo tarpu tėvas buvo išvedęs karvę į ganyklą ir pamatęs nekviestus svečius ateinant pasislėpė jau paaugusiuose rugiuose.
Mamai vienai teko ruošis į kelionę. Žinoma, kartu su mumis, vaikais. Stribai liepė kinkyti arklį ir į vežimą krautis mantą. Tyčiojosi, kad daug daiktų neimtume, nes mus vis vien sušaudys. Tėvas pamatęs kinkant arklį pats parėjo namo. Stribai ji apstumdė, apdaužė.
Mus nuvežė pas Borkertus, o iš čia mašina į Varlaukio geležinkelio stotį, iš stoties – traukiniu į nežinią. Birželio 1-ąją paryčiais stipraus smūgio buvome nublokšti nuo vagono gultų, Nesupratome, kas įvyko, nes mūsų vagone nei žuvusių, nei sužeistų nebuvo. Pamatę atsidariusias duris, išlipome į lauką. Mūsų vagono priekiniai ratai buvo nušokę nuo bėgių, o priešakinis vagonas – gerokai sulamdytas, tarp suknežintų lentų kyšojo žmogaus kojos.
Atbėgę sargybiniai visus greitai suvarė į vagoną ir uždarė. Mūsiškį ir paskesnius vagonus paliko vietoje, o priekinius, matėme, atvažiavusi technika kažkur vilko. Vėliau suformavo naują sąstatą ir mus nuvežė į Krasnojarską, kur barakuose prabuvome dvi savaites.
Barake vietos miegoti trūko, tad lipdavau ant spintos ir ten prasnausdavau visą naktį. O kai plukdė į Igarką, susiradau vietą sunkiems ligoniams skirtoje patalpoje po narais. Tik rytą iš ten reikėdavo išbėgti greičiau, kad nepamatytų atėjęs daktaras.
Kai iš laivo išlipome Igarkoje, pamačiau ledą. Nustebusi klausiau mamos, kodėl čia vasarą ledas? „Vaikeli, iš kur man žinoti“, – liūdnai atsakė mama.
Apgyvendino barakuose, tėvą ir mamą įdarbino lentpjūvėje. Sunkus darbas greitai pakirto mamos sveikatą. Kiek pagijusi buvo paskirta prižiūrėti vietinės rusės, dirbusios duonos parduotuvėje, vaikus. Tad duonos mums pakako, galėjome net kitus šiek tiek sušelpti.
Mudu su broliu lankėme mokyklą, tačiau pradžioje labai nesisekė rusų kalba. Baigę vidurinę padavėme prašymus leisti toliau mokytis Tomske. Gavę teigiamus atsakymus išvykome į šį miestą, tačiau į institutą nepriėmė neva dėl nepakankamo rusų kalbos mokėjimo. Įsidarbinau elektros lempučių gamykloje. Nors brolis egzaminus išlaikė, tačiau jo pamėgtos radijo technikos studijuoti neleido. Leido mokytis tik elektros technikos fakultete.“

Prisiminti, kad nepasikartotų

Šiomis dienomis minėdami skaudžią lietuvių tautai sukaktį, prisimename, koks tragiškas daugeliui Jurbarko krašto žmonių buvo 1948-ųjų pavasaris, kai vidurnaktį į tavo trobą įsiveržę okupantai ir jų talkininkai stribai liepė per porą valandų susikrauti kiek galėsi panešti būtiniausių daiktų ir praneša, kad esi visam laikui ištremiamas iš Lietuvos. Iki okupacijos 1940 m. niekas nė neįsivaizdavo, kad šitaip galėtų būti, to jau nelabai suvokia ir dabartinė jaunoji karta. Tik 1941-ųjų ir pokario metų tremtiniai, nuo kūdikio iki senelio, patyrę šį lietuvių tautos genocidą, kol bus gyvi, nepamirš tragiškos lietuvių tautos lemties. Pamiršti nevalia, prisiminti ir nuolat tą priminti – pareiga, nes tai mūsų tautos istorija, o visi mes, ir buvę tremtiniai, ir išlikę tragiško likimo nepaliesti, ir buvę ešelone Nr. 97921, ir šimtuose kitų – esam Lietuva. Ir turime budėti, kad tokia tautos tragedija niekuomet nepasikartotų.

Antanas Bajerčius,
1948 metų tremtinys



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook