Balsavimas

Ar jaučiatės saugūs pėsčiųjų take prie Imsrės

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Trispalvėje šventėje pagerbtos nusipelniusios jurbarkietės

Trispalvėje šventėje pagerbtos nusipelniusios jurbarkietės (0)

2017-02-18

Švęsti linksmai, išradingai, džiaugtis, didžiuotis! Šitaip paminėti Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną jau ne pirmus metus ragina Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, o prie akcijos kasmet jungiasi vis daugiau gyventojų. Šią dieną tarp gausybės renginių išsiskyrė minėjimas Jurbarko kultūros centre, kuriame dviem moterims buvo įteikti Jurbarko r. savivaldybės ženklai „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“.

Įteikė ženklus

Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius jurbarkiečius pasveikino su švente. „Prisiminkime, kiek mums svarbi žemė, kuri mus nešioja, namai, kuriuose mes užaugome, kiek svarbios mūsų tautos šaknys, seneliai, tėvai, proseneliai. Tai, kaip mes patys sau atsakysime, kiek mums svarbi lietuvių kultūra, kalba, ir bus šios šventės prasmė“, – sakė meras.

Reikšmingos šventės proga S. Mockevičius verslininkei, savivaldybės tarybos narei Zitai Sorokienei ir tautodailininkei, Konstantino Glinskio teatro aktorei Laimutei Ašmonaitienei įteikė Jurbarko r. savivaldybės ženklus „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“.

Zitą Sorokienę apdovanojimui dar pernai teikė Jurbarko rajono verslininkų organizacija. Pasak organizacijos pirmininko Gintario Stoškaus, ženklai teikiami ypatingomis progomis vykstant iškilmingiems renginiams, todėl ir buvo nutarta daug darbų Jurbarko ir visos Lietuvos verslo labui nuveikusią moterį apdovanoti Vasario 16-ąją.
Laimutę Ašmonaitienę apdovanoti pasiūlė Jurbarko teatro mėgėjų klubas. Teikimą pasirašiusi režisierė, klubo projektų koordinatorė Danutė Budrytė-Samienė sako, kad nominantė kaip teatralė yra labai drąsi, universali, kuria įvairaus plano vaidmenis, taip pat – scenografiją, piešia reklamas, programėles. „Laimutė labai kruopšti, sveikuolė, keliautoja, žingeidi. Tokių universalių žmonių nedaug. Tai pavyzdys žmogaus, kuris sulaukęs tokio garbingo amžiaus nedejuoja dėl senatvės, o gyvena kūryboje ir ieškojimuose“, – sakė režisierė. 
Jurbarko teatro mėgėjų klubo tarybos narė Giedrė Vasilijevaitė, gynusi L. Ašmonaitienės kandidatūrą Apdovanojimų komisijoje, sako, kad itin stengtis neteko, nes visi komisijos nariai puikiai žino tautodailininkės nuopelnus Jurbarkui. 
Gamta nemeluoja
Kai visi aplink galėtų įvardyti ne vieną priežastį, kodėl L. Ašmonaitienė verta garbės ženklo, pati nominantė kuklinasi. „Nei skaityt, nei rašyt, o į karalius deda“, – cituoja tautosaką Laimutė. 
Iš tiesų daug ką ji moka, o labiausiai – piešti ir vaidinti. Dvi aistros, be kurių, sako, neįsivaizduojanti savo gyvenimo ir niekaip negalėtų išsirinkti, kuri stipresnė. Nuo 1984 m. teatre vaidinanti artistė sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį, o savo darbų parodų skaičių pametė ties devyniomis dešimtimis. 
Pernai garbingą jubiliejų atšventusi dailininkė – pati tikriausia jurbarkietė. Tokia buvo ir jos mamytė, vaikystėje Laimutę mokiusi piešti zuikučius, o tėvelis – auksinių rankų meistras į Jurbarką atvyko iš Panevėžio. Dailininkės likimą galbūt lėmė vaikystėje gauta pirmoji akvarelė. „Nežinojau, kas tai yra. Pamirkiusi teptuką į vandenį ir dažus brūkštelėjau per lapą, ir išsiliejo nuostabiausios spalvos. Gražu“! – sako L. Ašmonaitienė, kurią akvarelė lydi visą gyvenimą.
Ir piešė Laimutė – mokykloje, skatinama mokytojo Juozo Kriaučiūno, kino bilietams užsidirbdavo piešdama stendus, plakatus organizacijoms, kolūkiams, sveikinimo atvirukus. Būtų stojusi mokytis dailės, jei mokslai būtų buvę Kaune. „Vilnius atrodė taip toli. Neišdrįsau“, – sako L. Ašmonaitienė. Daug pomėgių, potraukių ir veiklos turėjusi mergina pasirinko felčerės studijas, po kurių grįžo į Jurbarką ir pagal specialybę dirbo 33 metus.
Dailė buvo visada šalia. Laimutė sausa akvarele piešia peizažus, bandė ir natiurmortų, o portretų nesiima: „Kam piešti, kas nepavyksta taip, kaip nori. Gamta – nemeluoja, todėl mano meilė – peizažai“, – sako dailininkė, tapanti ir gamtoje iš natūros, ir namuose iš vaizduotės. Mylimo brolio – anksti anapilin iškeliavusio profesionalaus skulptoriaus Vytauto Juzikėno Laimutė buvo kalbinama įstoti į tautodailininkų sąjungą. Jos nare tapo 1982 m. 
Gyvenimas scenoje
Vaidinti Laimutė pradėjo dar vaikystėje – rengdavo kiemo spektaklius, mokykloje vaidino net gamtininkų būrelyje. „Vyresnės klasės mokykloje turėdavo pastatyti po spektaklį. Tai aš buvau ir režisierė, ir aktorė“, – prisimena moteris.
Kaip felčerė grįžusi į Jurbarką Laimutė netruko suburti medikų teatrą. Jau pirmasis pastatymas – K. Sajos „Pasimatymas sodo namelyje“ buvo įvertintas pirma vieta Telšiuose vykusiame teatrų festivalyje. Ligoninės administracijai papriekaištavus, kad esą dėl teatro reikalų apleido darbą, nors L. Ašmonaitienė dirbdavo 1,5 etato, principinga moteris būrelį uždarė. Tačiau netrukus sulaukė kvietimo į kultūros namų teatrą, vadovaujamą Algirdo Pauliukaičio. „Sceną buvau pasiruošusi šluoti, kad tik į teatrą!“ – juokiasi artistė. 
Vaidmenų nesuskaičiuojanti artistė sako, kad scenoje nebijo būti negraži, jai nereikia princesių vaidmenų. „Scenoje esu ne aš. Ten yra personažas. Ten aš gyvenu kitą gyvenimą“, – spindinčiomis akimis apie kurtus vaidmenis pasakoja Laimutė, nepabijojusi net bedantės žydės Aškenazy įvaizdžio spektaklyje „...jie mane paliko“. Visi personažai aktorei vienodai mieli, išskyrus vieną – „Šalaputryje“ suvaidintą akušerę. „Tai buvo mano kasdienybė – medicina. Neturėjau galimybės scenoje tapti kažkuo kitu“, – sako L. Ašmonaitienė.
Teatre Laimutė vaidina iki šiol. Šalia vaidybos ir tapymo jos gyvenimas pilnas įdomiausių dalykų: kažkada mokėsi ir neblogai mokėjo esperanto kalbą, devynerius metus kas antrą dieną, nesvarbu, koks metų laikas, traukdavo maudytis į karjerą („Sušyli, kol išsikerti eketę. O išlipus iš vandens, rodos, kūną niežti iš malonumo, sparnai kalasi“), trečius metus studijuoja Trečiojo amžiaus universitete – lanko turizmo ir geografijos bei anglų kalbos fakultetus („Be proto mėgstu keliauti. Aplankiau nemažai šalių, bet dar daugiau aplankyti norėčiau“), iliustravo net 15 knygų, šiltąjį sezoną leidžia sode, o jame užaugintas gėrybes konservuoja žiemai, su klasiokėmis švenčia jubiliejus, siuvinėja. 
Ar galima abejoti jos nuopelnais Jurbarko kraštui? Tikrai ne! Laimutė į tai atsako: „Aš taip gyvenu! Ir tiek“.
Versle ir politikoje
Lygiai tą patį tvirtina ženklu pagerbta Zita Sorokienė. „Tai mano gyvenimas. Dirbau, dariau, kas tuo metu atrodė reikalinga daryti. Nesijaučiu nuveikusi ką nors ypatingo“, – tvirtina verslininkė.
Net nežinia, kaip geriau Zitą pristatyti – įvairių pareigų ir užsiėmimų ji turi begales. Z. Sorokienė – Jurbarko r. savivaldybės tarybos narė, Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos pirmininkė, Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos bei Jurbarko r. verslininkų organizacijos narė.
Zita kilusi iš Pagėgių krašto, tačiau mokyklą baigė Jurbarke. Vėliau mokėsi Kauno kooperacijos technikume ir dirbo įvairiose verslo organizacijose, prekyboje. 2005 m. baigė viešąjį administravimą Mykolo Romerio universitete. Nėrusi į verslą Z. Sorokienė greit ėmė atstovauti ne tik Jurbarko, bet ir visos Lietuvos verslininkams, ginti jų interesus valdžios įstaigose, rengti pasiūlymus Seimui, Vyriausybei, ministerijoms. Kaip verslininkų interesų gynėjai jai netgi teko dalyvauti bado proteste. „Prisiminus tuos laikus supranti, kiek daug padaryta. Bet tada atrodė, kad negali pasielgti kitaip. Net savo sveikatos sąskaita“, – į prisiminimus panyra ir ašarotas akis slepia Z. Sorokienė. 
Ženklas jai įteiktas ir už politinę veiklą – Z. Sorokienė Jurbarko r. savivaldybės taryboje dirba jau penktą kadenciją. „Man visada rūpėjo žmonių, kad ir asmeninės, problemos ir interesai. Dariau viską, kas mano kompetencijos ir galios ribose. Kartais pavykdavo padėti, kartais – ne. Tačiau stengiausi“, – sako politikė.
Pasak Z. Sorokienės, didelė garbė ir malonumas gauti šį apdovanojimą, nes jis teikiamas ir skiriamas vietos žmonių, savivaldybės. „Sakoma, savo krašte pranašu nebūsi. Todėl man ypač malonu būti įvertintai savo gimtajame mieste“, – tikina moteris, ir dalijasi apdovanojimu su savo šeima – vyru Valentinu, dukromis ir jų šeimomis – be jų palaikymo ir rūpesčio pakelti tiek darbų būtų ne jos pečiams.
Apie įvertinimus negalvojo
2008 m. Z. Sorokienė Prezidento Valdo Adamkaus buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. „Jurbarko r. savivaldybės skirtas apdovanojimas – ne mažiau svarbus ir garbingas“, – įsitikinusi ji. Z. Sorokienei smagu atsidurti tarp garbingų jurbarkiečių, jau pelniusių ženklą „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“. Visų jų nuopelnai – svarbūs, ir savivaldybė juos įvertindama parodo ne tik pagarbą jiems, jų darbams, bet ir skatina kitus sekti jų pavyzdžiu.
Pasak Z. Sorokienės, aplinkui yra daugybė gerus darbus darančių, su atsidavimu gimtajam kraštui dirbančių žmonių. Tik jie gal ne tokie vieši, mažiau pastebimi, todėl kiekvieno piliečio, seniūno, seniūnaičio, bendruomenės pareiga juos atrasti ir parodyti. „Negailėkime apdovanojimų žmonėms, kurie to verti. Atraskime juos, įvertinkime. Tai bus paskata kitiems“, – įsitikinusi Z. Sorokienė.
Ji visus darbus darė negalvodama apie apdovanojimus. „Būti tarp žmonių, dirbti jiems – tai mano gyvenimo dalis. Kiekvienas turime pareigą būti pilietišku, dirbti savo kraštui ir žmonėms“, – Z. Sorokienė teigia, kad atpildas ateina netikėtai ir nelaukiant.
Ir L. Ašmonaitienė, ir Z. Sorokienė tvirtina, kad gyveno savo gyvenimą. Tokį, kokį mokėjo, sugebėjo, koks teikė džiaugsmo ir laimės, kartais – skausmo ir išgyvenimų, bet visada – savo ir tikrą. Tikriausiai taip gyvena visi, branginantys Lietuvą, savo kraštą, gimtinę – nesavanaudiškai, bet stipriai ir ryškiai.
Įsuko šventinė savaitė
Vasario 16-oji išsiliejo energingu sūkuriu.
Dar šventės išvakarėse daugelyje rajono bibliotekų surengtos parodos, primenančios laisvės kainą, istorinius įvykius bei asmenybes. Jurbarko krašto muziejuje atidaryta paroda „Gyvename viltimi: Prezidentas Antanas Smetona egzilyje“, kurioje eksponuojama medžiaga iš istorinės prezidentūros fondų. Muziejininkai moksleiviams paruošė ir edukaciją, kurioje galima pasitikrinti žinias apie Lietuvos Respublikos prezidentus. 
Rajono kultūros centruose ir jų skyriuose vyko minėjimai, koncertai, bendruomenių suėjimai. Raudonėje surengta kaimo muzikantų šventė, girdžiškiai teikė „Gyvenimo burės“ apdovanojimus, smalininkiečiai žiūrėjo Naujosios Akmenės moksleivių spektaklį, kūrybinę-edukacinę popietę „Geltona. Žalia. Raudona“ surengė, o vakare į šviesų akciją „Man šviečia mano trispalvė“ pakvietė vadžgiriškiai, Klausučių mėgėjų teatras „Klampynė“ parodė komedijos „Lietuvaitės“ premjerą, o viešviliečiai žiūrėjo Konstantino Glinskio teatro ypatingą spektaklio „Prieš srovę“ pastatymą, kuriame Antano Strazdo senatvėje vaidmenį atliko aktorius Petras Bielskis iš Klaipėdos.
Smagiai Vasario 16-ąją šventė ir jurbarkiečiai. Ketvirtadienį aktyviausiuosius sukvietė jau tradicija tampantis Jurbarko kultūros centro rengiamas žaidimas mieste „Pasivaikščiojimai Lietuvos valstybės keliu“, o sportiškiausi varžėsi XIII sveikatingumo bėgime miesto gatvėmis. Šventinės dienos akcentai sudėlioti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos paminėjime Jurbarko kultūros centre, skambant Plungės kultūros centro simfoninio orkestro melodijoms. 
Jūratė Stanaitienė



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook