Trys kampai

Jurbarkietė Raminta Valaitienė iš Ispanijoje gegužės pradžioje vykusio Europos čempionato grįžo iškovojusi sidabro medalį moterų fitneso rungtyje. Nors kultūrizmas nėra ta sporto šaka, kuriai meldžiasi kone visi lietuviai, toks aukštas sportininkės įvertinimas daro garbę ne tik jai. Juolab kad pati Raminta siekdama kuo geriau atstovauti Lietuvai negalvoja apie save, o tik apie tai, kokio džiaugsmo suteiks savo šeimai, bičiuliams, klubui ir treneriui – tiems, kas jai labiausiai yra Lietuva.

Nors mūsų valstybės įstatymai kol kas nereglamentuoja, kokio amžiaus vaikų negalima palikti vienų, tai nereiškia, kad tėvai, išleidę savo atžalas į mokyklą, nesirūpina, ką jie veiks ir kas juos saugos, kol patys grįš iš darbo. Šią opią problemą ėmėsi spręsti Naujamiesčio pagrindinės mokyklos mokytojai savanoriai, dalyvaujantys pačių sugalvotame projekte „Po pamokų“.

Nusimesti širdį slegiančią atsakomybės naštą, skirti daugiau laiko sau ir šeimai, prieš užmiegant negalvoti apie laukiančias problemas, pasidžiaugti gyvenimu. Kiekvienai karjeros siekiančiai moteriai tokios mintys prilygsta labai retai išsipildančioms svajonėms. Spindinčios Rūtos Vasiliauskienės akys patvirtina, kad jai pavyko pasiekti tai, apie ką jau seniai galvojo – per keletą metų pakeitusi gyvenimo būdą šiemet Rūta pakeitė ir darbą.

Kiekvienas turime už ką nusilenkti Motinai pačią gražiausią ir svarbiausią – Motinos dieną.
Motinystę pašloviname pavasarį, kai gyvybės sklidina Žemė tarsi Motina savo syvais peni naują gyvastį. Taip ir Motinos – kantriai, tarsi Žemė, augina vaikus, atiduoda jiems savo dienas ir naktis, savo rūpestį ir meilę – visą, netaupydamos ir neskaičiuodamos. Užaugina vaikus pasauliui, o motinystės džiaugsmas ir rūpestis niekuomet nesibaigia. Taip buvo, taip vis dar yra mūsų sparčiai modernėjančiame pasaulyje ir, norisi tikėti, pasiliks per amžius. Nes kas gi mes būtume be Motinos?
Jaunų mamų jurbarkiečių Viktorijos Danisevičienės ir Jurgitos Kazinevičienės mintys tik patvirtina tai, kas nekinta – motinos myli besąlygiškai ir į vaikus sudeda šviesiausias viltis, o tradicinėje šeimoje motinystė dar laimingesnė.

Nors už lango rytais dar kandžiojasi dešimties laipsnių šaltukas, visų širdyse jau pavasaris. Šaltis užkonservavo kovo pradžioje darželyje pražydusias snieguoles, tačiau dienomis įsaulėje žemė sušyla ir žiedeliai vėl prasiskleidžia. Galveles iš žemės jau kiša ir tulpės bei narcizai – vos tik oras sušils, pasipils žiedai. Artėja balandis – vienas gražiausių pavasario mėnesių, todėl laikas raitotis rankoves ir imtis grėblio.

Tikriausiai nerastume pasaulyje moters, nenorinčios gyventi ramiai ir saugiai jaukiuose namuose. Bet svajonės pildosi ne visoms, todėl kai kada gyvenimas būna panašus į mūšio lauką. Dešimčiai rajono moterų trumpą atokvėpį nuo nelengvos kasdienybės padovanojo viešosios įstaigos „Gabrielius“ ir Jurbarko socialinių paslaugų centro bendras projektas „Galiu gyventi kitaip“.

Kalbėti apie moterų amžių mūsų visuomenėje nepriimta, tačiau toks jubiliejus, kokio šį pavasarį sulaukė jurbarkietė Ona Aldona Macevičienė, nė vienam nepadarytų gėdos. Stipri valia, bendravimas su žmonėmis, domėjimasis viskuo ir džiaugsmą teikiantys pomėgiai O. A. Macevičienei neleidžia paskęsti prisiminimuose, todėl ant jos darbo stalo atverstas kalendorius visada rodo šios dienos datą.

Dar visai neseniai, maždaug iki XX a. vidurio, duona lietuviams buvo pagrindinis maistas. Vargu, ar dabartiniams duonos valgytojams ji tebėra tokia šventa, kad žemėn nukritusį gabalėlį pakeltų ir pabučiuotų, tačiau duonos ir dabar visada turi būti ant stalo. Įvairių duonų gausybėje nesunku susipainioti, o kepėjai, taikydamiesi prie vartotojų skonio, kuria vis naujų. Tačiau populiariausia, ko gero, išlieka tradicinė lietuviška juoda duona.

Meilė nežiūri į pasą, mylėti ir įsimylėti – ne tik jaunimo privilegija, tačiau į Įsimylėjėlių dieną, kuri pas mus neturi gilių tradicijų, vyresnieji žvelgia nepatikliai. Bet ši šventė gali būti miela ne tik  paaugliams. Valentino dieną suaugusiesiems, pripildytą meilės žodžių, minčių ir muzikos, surengė Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyrius.

Įstatymas visiems valdininkams už nuoširdų darbą ir atsidavimą valstybei sudaro galimybę gauti didesnį atlyginimą ir kilti karjeros laiptais, tačiau vieni to nesulaukia metų metus, o kiti sugeba daryti karjerą peršokdami iškart net per keletą pakopų. Savivaldybės administracijos direktorius Petras Vainauskas tvirtina, kad jis turi teisę pasirinkti su kuo dirbti, tačiau nepagalvoja, kad šis pasirinkimas ir pavaldiniams, ir visuomenei sudaro galimybę abejoti jo sprendimų skaidrumu.