Trys kampai

Gražiausia Pranutė kai audžia. Tada ji tokia besišypsanti, laiminga. Vienplaukė ar plonyte balta skarele apsirišusi, rankose šaudyklė ir taukšt taukšt sutaukši, paskui vėl šaudyklė ir vėl taukšt. Kojos, apautos pačios megztomis naginaitėmis, vis mina ir mina pakojas. Driekiasi audinys, dailus raštas. Vis čiupinėja, glosto savo kūrinį, pasistiebusi pro staklių kraštą pasuka veleną, pataiso skietą ir vėl toliau taukši. Lyg kokia burtininkė dailina savo stebuklą. Tyli ir galvoji, kaip jai taip pavyksta, kaip ji tuos siūlus sudėsto. Mūsų senelės ir prosenelės verpė, audė taip kaip ir ji, o mes nesugebėjome išmokti. Tai ir žiūrime į jos rankas, stebukladares darbininkes, ir pajuntame, kad Pranutė visa galva mus praaugusi. Niekas taip neišaukština žmogaus kaip darbas.

Pirmosios soduose ir daržuose prinoksta braškės ir iškart atsiranda ant mūsų stalo. Šviežios, ką tik iš lysvės jos ne tik gražios, skanios, bet ir sveikos. Kad atsivalgytum raudonšonių gražuolių, prisirpusių mamos darže, verta keliauti į tėviškę net šimtus kilometrų. Šiandien „Trijų kampų" virtuvėje ragausime smalininkietės Reginos Anelauskienės darže prisirpusių braškių ir kepsime tortą pagal jos išbandytą receptą.

Didžiausias deficitas, sakoma, šiais laikais yra laikas - visiems jo trūksta. Tačiau būna ir kitaip - kai nebereikia eiti į darbą, užaugę vaikai gyvena savo gyvenimus, o dar jei lieki vienas, tiesiog nebežinai, kur dėti savo laiką. Laimingi, kurie susiranda širdžiai mielą užsiėmimą, kaip smalininkietė buvusi pedagogė Stefa Šafranauskienė.

Yra žmonių, apie kurių gyvenimus būtų galima sukurti filmą ar romaną parašyti, o kai kurių gyvenimai ir į knygą vargu ar sutilptų. Toks yra Virginijos Norvilienės, nuo praėjusio amžiaus vidurio gyvenančios Girdžiuose, gyvenimas: vokiškos kilmės protėviai, užnemunėje gyvenęs senelis - knygnešys, amerikoniškas jos vardas, įvykiai ir žmonės, sutikti ir tebesutinkami... Atmintyje viskas gyva, tarsi tos ryškiaspalvės gėlės, seniai jaunystėje išsiuvinėtos lino drobėje ir tebegulinčios didžiulėje skrynioje, priglobusioje ne tik senovinius rankdarbius, bet ir įdomias gyvenimo istorijas.

Gal išduosime kieno nors paslaptį atskleisdami grybingiausią Jurbarko vietą - tokia yra „Ąžuoliuke". Pirmieji grybai pievelėse po beržais šiemet išdygo neįtikėtinai anksti - gegužės 19-osios rytą rasota pieva buvo tarsi priberta mažutėlių ir didesnių geltonųjų kazlėkų, dar vadinamų makavykais.

Kad būtum stilinga, rodos, užtenka tiek nedaug - tik geros idėjos. Žinoma, dar reikia ją įgyvendinti. Tai nėra taip paprasta, bet šito galima mokytis - tai ir daro merginos, Smalininkų technologijų ir verslo mokykloje lankančios įvairius būrelius ir kartu su savo mokytojomis kuriančios drabužių kolekcijas. Pavasarinė kolekcija buvo pristatyta ne tik mokykloje, bet ir Jurbarko miesto ir verslo dienose.

Pokyčiai niekada nelieka nepastebėti - žiūrime ir stebimės, kalbame ir apkalbame, džiaugiamės, rūpinamės, pavydime... Neliko be dėmesio ir Edita Navickienė, prieš porą metų neatpažįstamai pasikeitusi, nors pakitusi išvaizda nėra vienintelis viešvilietės gyvenimo pokytis.

Vos suirus murzinai žiemos paklodei, akys ieško žalio lopinėlio. Ir randa! Nors žemė dar sukaustyta įšalo, galveles kiša pirmųjų pavasario gėlių daigeliai. Tačiau į daugelio moterų namus pavasaris pirmiausia ateina ant palangės.

Į tarptautinę grožio industrijos parodą „Pelenė 2010" „Litexpo" parodų rūmuose Vilniuje jurbarkietė Vilija Dovidaitienė važiavo ne tik pažiūrėti, bet ir dalyvauti atvirame Baltijos šalių nagų dizaino čempionate ir laimėjo jame trečią vietą.

Kovo mėnesį Jurbarko kultūros centre veikė paroda „Laiko inkliuzai". Ten ir susipažinome su parodos organizatore Jolanta Pociene, Girdžių pagrindinės mokyklos dailės ir technologijų mokytoja. Parodoje eksponuojami Jolantos ir jos kolegių, kartu baigusių Šiaulių universiteto dailės magistro studijas, tekstilės darbai.