Trys kampai

Aštuoniasdešimtmetės skirsnemuniškės Anelės Bakšienės namuose kone kasdien skamba jauni balsai ir vaikiškas juokas.
Erdvi Aneliukės virtuvė – tarsi seklyčia, kur kiekvienas kaimynas gali ateiti pasikalbėti, pasitarti, pasiguosti ar paprašyti pagalbos. Dar nėra buvę, kad Anelė kam nors atsakytų, kurio nors nepavaišintų ar bėdoj nepriglaustų. Ne dėl to, kad daug turi, o kad moka dalytis savo laime, nors pati jos niekada nebuvo pertekusi.

Kodėl pavasarį traukia viskas, kas žalia, vasarą norisi lengvo ir gaivaus maisto, o rudenį skanu tai, kas sotu ir riebu? Kulinarinio paveldo fondo direktorė Birutė Imbrasienė žino atsakymą: žmogaus organizmo poreikius diktuoja metų laikų ritmas. Jo nepajausi jokiame prekybos centre, užtat drąsiai gali pasikliauti intuicija, šnibždančia tai, kas iš kartos į kartą perduota su protėvių genais.

Laura Molčankinaitė prieš porą mėnesių grįžo iš Slovakijos - baigusi psichologijos bakalauro studijas ji toje šalyje metus dirbo savanore. Atradusi savanoriško darbo džiaugsmą ir prasmę, Laura ryžosi tai propaguoti - rajono mokyklų jaunimui ji pasakojo apie mūsų šalyje dar ne itin populiarią savanorystę.

Neapgalvoti poelgiai nebūtinai sujaukia gyvenimą. Juodaitiškės Svietlanos Mickuvienės istorija byloja ką kita - ji, paauglė, gana liūdnomis aplinkybėmis spontaniškai liko Lietuvoje, o traukiniu namo į Ukrainą išdardėjo ne tik jos svajonė, bet ir mama. Ne, Svietlana ir nebuvo, ir nesijautė palikta, tad ir neliūdėjo - Juodaičiuose pritapo, sukūrė šeimą ir savo namus, kuriuose yra laiminga. Tik artėjant vasarai ima sapnuoti savo vaikystės miestą ir ruoštis kelionei - kasmet, jau beveik tris dešimtmečius.

Praėjusią savaitę Jurbarko „Ąžuoliuko" darželio-mokyklos bendruomenę pasiekė džiugi žinia - Aplinkos bei Švietimo ir mokslo ministerijų surengtame geriausiai tvarkomų vaikų švietimo įstaigų teritorijų apžiūroje-konkurse „Ąžuoliukas" pripažintas geriausiu Tauragės regione.

Nors kalbininkai žodį „kugelis" iš lietuvių kalbos žodyno bandė išmesti, bet iš žmonių kalbos jo niekaip neišmesi, nes to, ką mūsų krašto šeimininkės duonkepėse dideliuose puoduose kepa iš bulvių tarkių, plokštainiu tikrai nedera vadinti.
Įvairiose šventėse ir mugėse, kur galima paskanauti kulinarinio paveldo valgių, turbūt nepraėjote pro Žindaičių „Karčiamą", o gal ir eilėje teko pastovėti, nes prie šio kaimo moterų iškepto kugelio visuomet nusidriekia eilė. Šiandien „Trijų kampų" viešnios - žindaitiškės Irena Pužeckienė, Silvija Pužeckaitė ir Aušra Žebrauskienė. Kalbėjomės apie daug ką ir, žinoma, apie kugelį.

Elenai Kadziauskienei - 77-eri. Per netrumpą gyvenimą teko patirti visko, tačiau moteris sako niekada neprapuolusi, nes jai padeda Dievas. O ir žmonės aplinkui visi geri: „Matyt, turiu tokią laimę - visi man padeda, visuomet randu bendrą kalbą."
Nors nuo mažens buvo gabi, teturėjo galimybę baigti 4 klases, nes reikėjo dirbti. Tačiau Elena mėgo skaityti: „Daugiausia man davė knygos, jų esu perskaičiusi daugybę."
„Čia - mano pasididžiavimas", - sako E. Kadziauskienė rodydama Laisvės kovų dalyvio pažymėjimą. Prisiminimai apie Laisvės kovas nukelia Eleną į vaikystę. Nors moteris jau daug dešimtmečių gyvena Smalininkuose savo name, vyro Viktoro, dabar jau amžinatilsį, pastatytame, mintys ją neretai neša į vaikystės namus - Plientrakį, kaimelį Vertimų parapijoje, netoli Žirniškių.
Plientrakio jau seniai nebėra. Tai, ką apie savo brangią tėviškėlę žino ir prisimena, E. Kadziauskienė aprašė ir pavadino „O buvo Plientrakis..."

Turbūt ne kartą esate girdėję: „gyvenu dėl vaikų" (taip dažniausiai sako mamos), „pagyvensiu dėl savęs" - raminasi besiruošiantieji į užtarnautą poilsį. O ar girdėjote sakant „gyvenu, kad padėčiau kitiems - svetimiems - skurstantiems ir vargstantiems"? Nesako taip ir Audronė Minikevičienė, nors jau keletą metų nemažą dalį savo laiko skiria labdaringai veiklai. Audronė yra Jurbarko lietuvių-švedų draugijos pirmininkė, o šios visuomeninės pelno nesiekiančios organizacijos vienas tikslų - padėti sunkiai materialiai gyvenantiems žmonėms.

Paulių kaimo bendruomenė susibūrė tik praėjusių metų pabaigoje, bet per gerą pusmetį jau nemažai nuveikė. Dauguma veiklos kol kas susijusi su šventėmis ir laisvalaikiu, o to kaimui labai reikia. Užvis svarbiausia, kad į bendruomenės steigimo iniciatorius Pauliuose jau nebežiūrima nepatikliai - žmonės ne tik į renginius ateina, bet ir vis daugiau randasi tokių, kurie bendruomenės veikloje dalyvauja ir prisideda savo darbu.

Kai saulė kaitina iki devinto prakaito, negali negalvoti apie vėsų paplūdimį ir kitus atostogų malonumus. Deja, darbo grafikas sudaromas neatsižvelgiant į oro sąlygas - lyg tyčia darbas darbą veja būtent tada, kai labiausiai norėtųsi pailsėti. Vis dėlto veiklios moterys randa laiko bent savaitę pakabinti į spintą dalykinį kostiumėlį ir atsiduoti vasaros pagundoms.