Dievo palaiminti sulaukė deimantinių vestuvių

Dievo palaiminti sulaukė deimantinių vestuvių (0)

2012-06-26

Birželio 2 d. Dargaitėlių kaimo gyventojai Ona ir Petras Reičiūnai šventė deimantines vestuves. Smalininkų šv. Juozapo bažnyčioje jie vėl prisiekė Dievui ir vienas kitam būti ištikimi ir džiaugsme, ir skausme. Viskas buvo, atrodo, taip pat, kaip ir prieš šešiasdešimt metų, tik prie altoriaus deimantinę porą atlydėjo jau užaugę sūnūs ir dukterys, anūkai ir proanūkiai.

„Tada tik jaunesni buvom“, – atsidūsta sutuoktiniai ir prisiminimais nuklysta į tolimus, bet atmintyje ryškiai išlikusius 1952-uosius, kai jiedu susipažino ir sukūrė šeimą.
Iš Paantvardžio kaimo Skirsnemunės parapijoje kilęs Petras savo Onutę sutiko ir pamilo Girdžiuose, nes dirbo Vytėnų MTS ir su grūdų valymo mašina važinėdavo po kaimus. Onutės tėviškė – Jokūbaičiai, tad Girdžiuose prie grūdų valymo ji irgi darbavosi.
Kai susipažino, buvo pūguotas vasaris. „Jis mane pradėjo šnekinti ant veselios. Pamislijau – netekėsiu! Tuomet klausė: kuom aš tau nepatinku? Neatsimenu, ar atsakiau ką, ar ne. Jauna ir ožio pilna buvau!“- pasakoja O. Reičiūnienė. „Tai gal kitų kavalierių turėjot?“ – klausiu. „Kavalierių nesileidau, tokia buvau davatka. Bet tokia jau buvo Dievo valia, kad Petras prisišnekino. Niekur nedingsi nuo Dievo valios“, – įsitikinusi Onutė.
„Ji turėjo didelę kasą...“, – vyriškai, nedaugžodžiaudamas, paaiškina Petras, kodėl iš visų mergelių pasirinko Onutę – juk graži ir gera.
Gegužės 8 d. Petras ir Ona susimetrikavo, o birželio 2-ąją, per Sekmines, susituokė Girdžių bažnyčioje. Šliūbas, pasak sutuoktinių, žymiai svarbiau už metrikaciją, nes tik Dievo palaiminta šeima gyvena laimingai. „Ant šliūbo išvažiavom iš mano tėviškės, o sugrįžome pas Onutės tetą ir ten buvo vaišės“, – pasakoja Petras. Stalas buvo apdėtas valgiais, jaunieji pasipuošę. Onutės brolis pavadino muzikantą, vestuvininkai šoko ir, pasak Petro, „būtų dar ilgai šokę, bet tas muzikantas turėjo gegužinėje grajinti.“ „Atėjo į vestuves ir stribų, – pokario realijas prisimena Petras. – Neišsigandom, žinojom, kad jiems tik šnapso reikia.“
„Dovanų atnešė kas stuomenį, kas rankšluostį, o tų gėlių, kaip dabar, nebuvo. Ir pinigais dovanoti nebuvo mados“, – sako Petras, o jo Onutė prideda, kad iki šiol tebesaugo vieną per vestuves dovanotą rankšluostį – lininį ir su kutais.
„Savo vestuves pats pasikėliau, juk buvom siračiukai ir dar preikšo vaikai“, – tęsia Petras ir paaiškina, kad preikšas – tai patėvis, jo mama turėjusi antrą vyrą, kuris svetimus vaikus nelabai temylėjęs. „Nedėtas – ne kiaušinis, neperėtas – ne vaikas“, – užbaigia Ona.
Tik po vestuvių jaunieji pradėjo gyventi kartu – iki rudens pas tetą, paskui nusisamdė butelį pas žmones, kol Dargiuose nusipirko sodybėlę. Į antrus metus Onai ir Petrui gimė mergaitė. Morta – tokį gražų vardą davė pirmagimei, tik neilgai ji tedžiugino tėvelius, trejų metukų neteko jos. Po metų atsirado Juozas, paskui – Danutė, Jonas, dvyniai Ričardas ir Jovita, mat Petro tėtis irgi buvo iš dvynių. O praėjus devyneriems metams Dievulis davė pagranduką – Arvydą.
Kad būtų buvę sunku, Onutė neprisimena, net tada, kai susilaukė iškart dviejų. „Vieną maitinu, o kitas – jam ant rankų“, – sako ji žiūrėdama į savąjį Petrą.
Rūpesčių, žinoma, netrūko, juk kai jiedu augino savo vaikus, nebuvo, anot Petro, tų labdarų, kurios dabar daug ką aprengia, apauna ir pamaitina. Ir gerai, kad nebuvo, nes vaikais rūpinosi ir aprūpino juos tėvai, ir vaikai iš jų to paties išmoko. Augino, leido į mokslus visus šešis, patys kad ir prasčiau, kad tik vaikams būtų.
Petras Girdžių tarybiniame ūkyje ir už save, ir už žmoną darbadienius atidirbdavo, o ji augino vaikus ir rūpinosi namais. Be daugybės dažniausiai nematomų moters darbų, Onutė augindavo daug žąsų ir pakeleivingu sunkvežimiu veždavo jas parduoti į Kauną, kad pirktų medžiagų, o jos sesuo Zoselė, kriaučka, apsiūtų visą gausią šeimyną.
Visi šeši Reičiūnų vaikai užaugo dori, darbštūs, gerbiantys tėvus ir mylintys savo vaikus. Ona ir Petras sako niekaip ypatingai jų neauklėję, tik kartu namie dirbo darbus, kartu eidavo į bažnyčią, o kai vienas baudė, kitas neužstojo, nors ir bausti nedaug tebuvo už ką.
Bet dar didesnis džiaugsmas nei auginti vaikus seneliams yra anūkai, jų Ona ir Petras turi dvylika. Mažiausiajam – Tadukui eina trylikti, o vyriausia – Jolanta. Pirmąjį proanūkį seneliams padovanojo Tomas. Sulaukę deimantinių vestuvių Reičiūnai jau turi devynis proanūkius – Edvinas jau mokinys, o mažiausioji dar tik kelių mėnesių.
Gražiai atšventę vaikų surengtas deimantines vestuves O. ir P. Reičiūnai nepaliauja dėkoti Dievui – kad sveiki, kad abudu, kad vešliai sulapojo vasara, kad pakalnėje tyliai teka Mituva, o sodelyje gražiai dūzgia Petro bitės. Ir nors, anot Onutės, Dievulis dabar taip sutrumpino laiką, kad čia rytas, o čia - jau ir vakaras, kiekviena diena atneša džiaugsmo: kad vis dar, kaip nuo pat pradžių, susikibę už rankų eina bendro gyvenimo keliu, kad gražūs vaikų gyvenimai, kad stiebiasi į saulę anūkai ir mažutėliai proanūkiai. Juk tai dovanos, ir už deimantus brangesnės, kurias gavo Onutė ir Petras deimantinių vestuvių proga.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook