Balsavimas

Kas laimės antrąjį rinkimų į Seimą turą?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Gyvenimo sodas ošia pilnatvę ir ramybę

Gyvenimo sodas ošia pilnatvę ir ramybę (0)

2009-09-03

Graži Česlovos Grabauskienės sodyba Skirsnemunėje tarsi apgobta geros nuotaikos skraiste. Lyg tarp kitko pokalbį apie šiemetinį bulvių derlių pradėjusi Česlova, iš tiesų prabilo visai apie kitus dalykus - lyg atsisukusi atgal eitų takais, atvedusiais į gyvenimo pilnatvę. Beje, juk bulvės tik tam, kad turėtų ką veikti, nes sėdėti be darbo ir žiūrėti, kada saulė nusileis, moteris nenori. Tad kalbėjomės su Česlova Grabauskiene apie jos gyvenimo saulėtekius ir saulėlydžius, apie smagiais ar vis dar ašarą ridenančiais prisiminimais grįstą kelią ir jame sutiktus žmones.

Lojimu pasitikęs šeimininkės numylėtinis Čipas tikras diplomatas: pagarsinęs apie atvykėlį, netrukus jau draugiškai vizgina uodegą. „Geras šunelis, pastabus, bet kaip ir aš, džiaugiasi kiekvienu, užsukančiu į mūsų namus. Dabar, kai namai ištuštėjo, čia daugiausia ir būname kartu. Ateina kaimynų, užsuka buvusių bendradarbių, pažįstamų, buvusių mokinių, o bendravimo tuštumą užpildo darbas, gėlės, sodas", - sakė tvarkingų namų šeimininkė, sulaukianti ją aplankančių dviejų sūnų ir netoliese gyvenančios, savo gyvenimą susikūrusios, tikra dukra tapusios augintinės.
Č. Grabauskienės kieme nemažai skoningai suderintų gėlių: grožį skleidžia aukštaūgiai ir žemaūgiai jurginai, kitame kampelyje vėl naujos spalvos. Čia pat sodas, šiltnamis. Viskas, ko reikia - po ranka. Net ir nepagalvosi, kad iki regimos gyvenimo ramybės ir pilnatvės būta net labai duobėto kelio, apie kurį žodis po žodžio atsivertė prabėgusių metų lapai, puslapiai ir kasdienybės eilutės.
Vaikiški ir labai ryškūs atsiminimai iš ne taip tolimo Sudargo kitapus Nemuno, apylinkių, Banaičių kaimo, kur Česlovos tėvai turėjo 26 ha žemės, tvarkingą ūkį. Jame buvo ir Rociškių kaimo mokykla, gyveno ir mokytojai. Vaikų klegesio, žaidimų kieme niekada netrūko. Nueiti į mokyklą tereiškė tik peržengti kitą namų slenkstį ir į ją už rankų nusivesti du jaunesnius brolius.
Jau visai ne vaikiškomis akimis Česlova, broliai ir kiti kaimo vaikai žiūrėjo į vokiečius, kurie, karui baigiantis, pasirinkę tvarkingą ūkį, jos tėvų namuose įkūrė štabą. Nelabai derėjo karas ir mokykla vienoje vietoje, o svarbiausias namų ramstis tėvelis Jonas sunkiai susirgo.
Sergančiajam pagalbą suteikė netrukus vokiečius išviję rusai. Jie taip pat sodyboje įkūrė štabą, kuriame buvo ir gydytojas. „Gerai atsimenu tik žvalgus, kurie išeidavo į nakties tamsą, žibalines lempas, kareivius, gaminančius maistą ir neramias tėvų, kaimynų kalbas - kas gi bus toliau", - prisiminė Česlova. Baimintis buvo dėl ko: tiek vokiečiai, tiek rusai netoli sodybos buvo įrengę patrankų pozicijas, laukus užminavo, o apkasai tiko tie patys.
Karas nukeliavo toliau, jį primindavo tik vis tolstantis patrankų dundėjimas ir vis duslesni sprogimų aidai. Ši neganda nutolo skaudžiau neužgavusi.
Pergalė, taika. Šie žodžiai reiškė labai daug, tik juose slypinti prasmė buvo ne tokia, kokios tikėjosi Banaičių kaimo gyventojai. Atsigavo sodyboje buvusi Rociškių kaimo mokykla, ir tai buvo geras ženklas. O padrąsėję sodybos šeimininkai vieną savo šunį pavadino Stalinu. Patylomis tardavo jo vardą, kad aplinkiniai neišgirstų, bet šuo buvo neramus ir net glostomas kartą įkando Česlovai į ranką - taip ir liko Stalino randas visam gyvenimui.
1951 m. buvo paskutinis masinis gyventojų trėmimas. Patikimas žmogus perdavė skubią žinią - gelbėkitės. Tėvelis, mokėjęs ir staliaus amatą, lyg nujausdamas negandą, anksčiau patraukė į buvusio Karaliaučius pusę. Jau dirbo Krasnoznamenske, o mama su likusiais, paskubomis susidėjo reikalingiausius daiktus ir iš namų pažiro kaip žvirbliai prisiglausti pas gimines, pažįstamus.
Tai buvo didelis gyvenimo lūžis. Česlovai būnant pas klausą praradusį senelį Gelgaudiškyje atėjo stribai ir liepė surasti artimuosius. Savaitę jie buvo apsupę namus ir laukė pasaloje, tačiau tos pastangos buvo tuščios. „Gelgaudiškio mokykloje niekas manęs nepaklausė, kodėl nelankiau pamokų, gal visi viską žinojo ir nenorėjo prasitarti, o gal aš taip atrodžiau, kad klausti nieko nereikėjo", - tas nelengvas dienas prisiminė Česlova, nė nežinojusi, kur iš tiesų buvo jos mama, broliai, tėvas.
Kiek vėliau šeima susirinko labai kukliame kambarėlyje Krasnoznamenske ir vargingai, kaip padegėliai, gyveno visai netoli Lietuvos ir savo tėviškės. Gimtus namus nacionalizavo kolūkis, ardęs stambesnio ūkininko darbu sukurtą gyvenimą. Netrukus neliko pastatų ir juose buvusios šilumos, o vėliau tą vietą teženklino tik senas ąžuolas. Dabar nėra ir jo, tik plynas laukas.
Gyvendami netoli nuo buvusios sodybos juto, kad Lietuva traukia stipriau už visus magnetus. Česlova pasiryžo tapti mokytoja ir mokytis Marijampolės mokytojų mokykloje. Mergina ir jos šeima domėjosi naujoji valdžia, bet mokytis netrukdė. Priartėjus egzaminams, vokiečių kilmės mokyklos direktorius pasikvietė Česlovą ir kitą panašaus likimo draugę ir rūškanu veidu pasakė, kad diplomų jos, tikriausiai, negaus - tik pažymą, kad mokėsi. Tokie nurodymai, kitą dieną jis grįšiąs iš Vilniaus su galutiniu atsakymu.
Neramiai plakė širdis belaukiant sugrįžtančio mokyklos direktoriaus: abi nubėgo į geležinkelio stotį jo pasitikti. „Viskas gerai, net labai gerai, - šypsojosi direktorius, - argi nežinote naujienos - Stalinas mirė, jūsų dokumentai niekam nereikalingi, galėsite gyventi be baimės ir dirbti tai, ko mokėtės."
Gavusi pradinių klasių mokytojos diplomą, Česlova sugrįžo pas tėvus į Krasnoznamenską, o darbą gavo Lietuvoje - Viešvilės aštuonmetėje mokykloje. Po metų pradėjo dirbti Jurbarko rajone, Kartupėnuose. Nelengvas buvo grįžimas į Lietuvą, kuriuo ji patikėjo 1960 m. pradėjusi dirbti Skirsnemunės vidurinėje mokykloje.
„Čia ir prabėgo didžioji mano gyvenimo dalis, čia sukurta šeima, užaugo vaikai, čia mano bendradarbiai, pažįstami, kaimynai ir visi kiti man artimi žmonės, su kuriais susitikti lėmė likimas", - pamąsčiusi patikino Česlova. - Miestelyje daug gerų žmonių, su kuriais malonu bendrauti, susitikti, pasidžiaugti nedidelėmis, bet maloniomis smulkmenomis, iš kurių susidėlioja ir dienos, ir savaitės."
Buvo metas, kai Česlova labai susidomėjo mezgimu, nėrimu vąšeliu, o knygos ją lydi visą gyvenimą. Iš jų virtuvėje mėgstanti triūsti moteris sužinojo, kad iš pienių žiedų galima pasidaryti... medaus. Todėl kiekvieną pavasarį, kai tik pievas nudažo pienių žiedai, ji kantriai juos skina pasirinktoje vietoje ir... skaičiuoja. Pienių medaus receptas nesudėtingas: reikia suskinti 400 pienių žiedų, juos palaikyti pamerkus, du kartus nuplauti ir sudėti į indą. Užpylus pusę litro vandens, pavirinti 15 minučių ir po to nukošti. Įdėti 1 kg cukraus ir truputį citrinos rūgšties, pavirinti 10-15 minučių ir atvėsus bus galima mėgautis neeilinio skonio ne bičių suneštu medumi, kurį geriausiai laikyti šaldytuve.
Bandė Česlova susidraugauti ir su bitėmis, turėjo septynis avilius, bet alergija įgėlimams privertė šią draugystę nutraukti. Užtat pienių medus - savotiška išeitis prisiminti ir bitininkystę, ir medų, kurį dovanoti gali ir lauko pienės.
Iš lauko pienių žiedų Česlova sugeba padaryti egzotišką pienių vyną. Tas vynas - daugiau pramogai, draugams ir saviškiams, vis užsukantiems aplankyti atsiskyrėlio gyvenimo būdo nemėgstančios buvusios mokytojos, pavaišinti. „Tai tik iš smalsumo, norėjosi sužinoti ir pabandyti, kas iš to išeis, - pasakoja Č. Grabauskienė, - kažkada esu bandžiusi daryti naminio vyno ir iš obuolių, bet tai daugiau įprasta, o mane nugali neišbandytų dalykų trauka. Paprastai šią naminę gamybą ir išdalinu saviškiams."
Kur kas įdomesnis darbas - obuolių sūrio slėgimas. „Pernai sodas buvo pilnas obuolių, tai sūrius iš jų dariau visą žiemą. Kad verdama obuolienė neprisviltų, geriausiai ją kaitinti garpuodyje, o vėliau tereikia dar daugiau išgarinti. Likęs darbas - kaip paprasto sūrio suslėgimas, - patirtimi pasidalijo Česlova. - Kiekviena šeimininkė turi savo receptų, svarbu, kad obuolių sūris nebūtų nei per saldus, nei per rūgštus. O tinka jis visur, bet geriausiai - pasmaližiauti."
Nuo namų rūpesčių Česlova atsigauna miške. Uogos, grybai verčia žiūrėti po kojomis, o jos akys vis krypsta aukštyn, į eglių, pušų viršūnes, siūbuojančius beržus, debesis remiančias ąžuolų šakas. Buvimas miške jai - tikra sielos atgaiva, poilsis su visais miško garsais, kartais primenantis ir amžiną jūros bangų ošimą.

Vincas Kriščiūnas



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook