Balsavimas

Ar pajutote, kad labai padidėjo žemės mokestis?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Įkalbėta rinktis mediciną dantistė aktorystės nesigaili

Įkalbėta rinktis mediciną dantistė aktorystės nesigaili (0)

2018-01-31

Gydytoja odontologė Genovaitė Norvaišienė sulaukė gražaus jubiliejaus. Pati sau netikėtai! Kai dirbi mėgstamą darbą ir esi reikalingas žmonėms, metų našta neslegia nei pečių, nei jausmų. O smalininkiečiai įpratę ją matyti vis bėgančią ir pasiruošusią bet kada išvaduoti nuo skausmo.

Nors dabar visi esame prirašyti prie gydytojų, turėti savo daktarę, kuri visada čia pat, kaimų ir miestelių gyventojams darosi prabanga. Daugelis daktarų jau tik atvažiuojantys – kartą per savaitę ar dažniau. Čia dirba, bet jau nebėra kaimo daktaras, kurio drąsiai gali šauktis bet kada, kai skauda.

„Sunku gydyti vieną kartą per savaitę“, – sako odontologė G. Norvaišienė, kelis dešimtmečius buvusi vieno miestelio daktarė, o dabar jau irgi važinėjanti.

Suviliojo gamta ir butas

Baigusi Kauno medicinos institutą 1971-aisiais ji atvažiavo į Viešvilę. „Prieš paskyrimą atvažiavau apsižiūrėti – Viešvilėje man patiko gamta, patiko aplinka. Esu iš Radviliškio rajono – per Raseinius, per Šiluvą buvo patogu į namus parvažiuoti“, – prisimena gydytoja, kodėl pasirinko gana tolimą nuo tėviškės kraštą.

Pasirinko dar ir todėl, kad Viešvilė daktarei skyrė butą ką tik pastatytame name. „Dabar jau butų gydytojams niekas neskiria. Gaila, todėl ir gydytojų kaime nebeliks. Kaimuose ir etatų dabar tik po pusę. Sunku, žmogus turi dar kur nors važiuoti, žiūrėti, kaip išgyvens, kur įsikurs“, – sako gydytoja.

Jauna specialistė Viešvilėje dirbo ne tik stomatologe (taip tuomet buvo vadinami dantų gydytojai), bet buvo paskirta ir ambulatorijos vedėja, o miestelyje buvusiuose senelių namuose – bendrosios praktikos gydytoja. „Nes kito gydytojo nebuvo. Bet studijuodami mes mokėmės ir chirurgiją, ir vidaus ligas – viską iš tų pačių knygų, kaip ir gydomąjame, tik kai ką trumpiau, ir praktikos buvo mažiau“, – sako dantistė ir studijas sugretina su mokslu vidurinėje mokykloje, kai visi turėjo mokytis visų dalykų ir laikyti visus egzaminus.

Po devynerių metų daktarė persikraustė į Smalininkus. Gerų specialistų visur reikėjo, ir jie buvo visokiais būdais viliojami. G. Norvaišienę prikalbino tuometinio žemės ūkio technikumo vadovai, pažadėję ir butą, ir ypač modernų stomatologinį kabinetą. Tiems laikams kabinetas mokykloje tikrai buvo modernus – gręžimo aparatas buvo jau su vandeniu.

Pacientų irgi turėjo daug – technikume buvo per tūkstantį moksleivių, po metų pradėjo dirbti dar ir Smalininkų ambulatorijoje, o kartą per savaitę važiuodavo į mokyklą Jurbarke – tokia buvo tvarka.

Mokyklose stomatologinių kabinetų nebeliko 2000-aisiais. Jau anksčiau, 1998-aisiais, G. Norvaišienė pradėjo dirbti Jurbarko PSPC, ir nuo tada ji – kasdien už vairo.

Įkalbėta sesers

Kelias į mediciną, pasak daktarės, nebuvo tiesus, bet su klajonėmis. Nuo mažens Genovaitė svajojo būti aktore. Besimokydama 10-oje klasėje net bandė patekti į Panevėžio dramos teatro studiją. Siuntė savo nuotrauką, aprašymą ir – buvo pakviesta!

„Bet mane perkalbėjo sesuo – ji buvo vyresnė ir galėjo tą daryti. Sakė: būsi susiraukšlėjusi, visada dažyta, neturėsi šeimos – nes koks aktorius gali turėti šeimą. Ir nukalbino mane gana lengvai... O teatrą tebemėgstu iki šiol. Einu į spektaklius ne tik Jurbarke, Kaune, važiuoju į Rygą, į Klaipėdą. Dažnai – su Kauno senjorų klubu, kuriam priklauso sesuo. Ji neleido man būti aktore, bet pati irgi labai mėgsta teatrą“, – pasakoja G. Norvaišienė.

Pabaigusi vidurinę Genutė stojo į Kauno politechnikos institutą. Pasirinko Mašinų gamybos fakultetą. „Visai nekvepia medicina, bet mašinomis. Tačiau neišlaikiau matematikos raštu egzamino... O mano sesuo Marija tik ką buvo baigusi farmacijos fakultetą ir mane kalbino stoti į mediciną. Tada metus nestudijavau, o sesuo mane mokė chemijos, nes mes vidurinėje neturėjom chemiko. Po metų įstojau, ir nenorėčiau kitur“, – pasakoja G. Norvaišienė.

Pramogoms užsidirbdavo

„Tėveliai buvo kolūkiečiai ir jiems nebuvo lengva. Aš dar ir dirbau studijuodama – imdavau naktinius budėjimus ligoninėje. Juk norėjosi ir ką nusipirkti, ir kur nueiti. O maistą čemodanais veždavomės iš namų. Bulves, lašinukus, grietinę, sviestą – viską“, – sako daktarė. Genovaitės tėveliai turėjo keturis vaikus, ir tris išleido į mokslus. Tėvelių ji jau daug metų neturi, o tėviškė išlikusi, nors priklauso jau svetimiems.

Kai leido savo mergaites studijuoti, pasak daktarės, jau buvo kitaip, joms dirbti nereikėjo. Bet labai lengva nebuvo: „Dirbau nuo ryto iki vakaro – kiek yra žmonių, tiek ir dirbi. Visi eina iš repeticijos, kur ir aš norėčiau būti, o aš dar kabinete. Toks lėkimas. Bet kai darbą mėgsti – nesunku.“

Dukros irgi pasirinko mediciną, o Genovaitė neneigia, kad pati jas taip pastūmėjo, ir mergaičių tėtis buvo gydytojas. Edita – odontologė, kaip ir mama, o Eglė – kineziologė, dirba vaistų firmoje.

Aktorystės prireikia

Tačiau dirbti studijuojant nėra blogai. „Oi, kiek aš įgijau praktikos!“ – tuos laikus prisiminusi pasidžiaugia G. Norvaišienė. Ir toks darbo tempas, kai visada bėgte, Smalininkų daktarei įprastas, net prigimtas. „Ir mama, o ypač tėtė, buvo greitaeigiai. Ir aš bėgioju. Man patinka tas darbas, kitokio ir neįsivaizduoju“, – sako ji.

Odontologijoje ji atrado net savo neišsipildžiusias svajones. „Šiame darbe turi būti ir mašinistas, ir aktorius – viskas, – be jokio juoko sako G. Norvaišienė. – Mašinų odontologo kabinete yra, reikia išmanyti valdyti ir pasiremontuoti. Ir aktorius turi būti, kad visiems pacientams įtiktum. Kiekvienas ateina su savo norais, net su nurodymais, kada ir kaip plombuoti. Kartais po tris eina į kabinetą: su skausmu, su vaiku, ir visi nori vienu metu būti priimti.

Be to, gydytoja, kaip ir aktorė, – visada žmonėse, visada pasitempusi, graži ir geros nuotaikos. Tokią Smalininkų daktarę ir randa į kabinetą užėję pacientai. O jų daug – perdien tenka ir trisdešimt priimti.

Nuolatinis rūpestis

Bet jeigu tiek daug pacientų, vadinasi, dantys visų – labai prasti? „Dantys prasti. Tikrai, – pritaria gydytoja. – Žmonės ateina ir prašo labai greitai sugydyti visą burną.“

Dantims reikalinga nuolatinė priežiūra – ir paties žmogaus, ir gydytojo. „Anksčiau, kai odontologai dirbo mokyklose, jie ne tik patikrindavo, bet ir pagydydavo iki galo. Jau buvom labai daug padarę. Dabar pats pacientas turi užsirašyti į eilę, vaikus turi atvesti tėvai – bet ne visi atveda, ir vaikai ne visi nori eiti“, – pastebi gydytoja.

Dantys genda, pasak odontologės, ir dėl paveldimumo, o antras dalykas – ką valgome ir kaip dantis prižiūrime. „Saldumynai, traškučiai, didžiausias mūsų dantų priešas. Ir nutukę vaikai dėl tos pačios priežasties. Daržovių jie mažai valgo, – sako G. Norvaišienė ir pasidžiaugia, kad jos anūkas kartais paprašo morkos. – Mano dėstytojas Stasys Čepulis sakydavo: graužkit morką, obuolį, ir nereikia tų dantų valyti. Na, bet mes rekomenduojame valyti. Ypač nakčiai reikia valyti. O vaikai valgo, gulasi ir dar atsigulę valgo.“

Nors metų našta neslegia, daktarė prisipažįsta pagalvojanti, kad reikės darbą palikti. Ir savo kabinetą, kuriame dabar jau nepalyginamai modernesnė įranga ir medžiagos, ir Smalininkų ambulatoriją, kuri jos pačios rūpesčiu suremontuota ir atnaujinta.

„Dar tobulinuosi, renku sertifikatus, nors nežinau, kiek aš čia dirbsiu. Galvoju, jau reikėtų palikti tą darbą, bet neįsivaizduoju, kaip. Neįsivaizduoju, ką darysiu. Negi aš darže sėdėsiu? Sodas, daržas man patinka. Aš esu iš kaimo, man smagu nuskinti savo petražolę, pomidorą ir agurką, ir braškytę vieną kitą savo turėti. Atsipalaiduoji darže. Nors nugarą skauda, išvaržos yra specifinė odontologų liga“, – sako G. Norvaišienė.

Bet savo skausmo ji nesureikšmina, o dėl kito neatsisako nueiti į kabinetą ir po darbo valandų, ir sekmadienį. Juk privalai, jei žmogui skauda, juk ne pats skausmą pasirenki. Todėl smalininkiečiai ir myli dantistę Genutę, todėl ir vadina ją savo daktare.

Danutė Karopčikienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook