Balsavimas

Kas laimės antrąjį rinkimų į Seimą turą?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Jaukus gyvenimas po senais ąžuolais

Jaukus gyvenimas po senais ąžuolais (0)

2009-11-09

Albinos ir Leopoldo Sabataičių sodyba - paskutinė Paulių kaime, graži lietuviška sodyba Mituvos slėnyje. Tradicinis kaimiškas stilius, kaip dabar madinga sakyti. Tik skirtingai nuo miestiečių, savaitgaliais ar per atostogas užmiesčio sodybose kuriančių kaimišką stilių, Sabataičiai jokio stiliaus nekuria. Jie tik brangina ir gražina tai, ką iš tėvelių paveldėjo, ir gyvena savo paprastą gyvenimą po šimtamečiais ąžuolais.

Po tais pačiais ąžuolais gyveno proseniai. „Mano mama atitekėjusi čia iš Paišlynio rado tik supuvusias trobas ir labai gerą uošvį. „Marčią tik žiūrėkit!" - sakydavęs. Šis namas statytas trisdešimt trečiaisiais, tais pačiais aš čia gimiau", - pasakoja Albina. Tuomet aplinkui visur dar buvo sodybos, po melioracijos liko tik Sabataičių. „Kentėjom, kad nesikėlėm į gyvenvietę - nebuvo nei kelio, nei tilto, mergaitės per arimus nubrisdavo į mokyklą purvinais skvernais", - pasakoja Leopoldas Sabataitis. Kentėjo, bet niekada nesigailėjo išsaugoję savo namus po šimtamečiais ąžuolais.
Šioje sodyboje gražu ir jauku - vaisiais šakas svarina senos obelys, aptvertuose ir akmenėliais išdėliotuose darželiuose žaliuoja rūtos, žydi jurginai, klesti šalavijai. Viduje irgi viskas dvelkia jaukumu ir lietuviška dvasia. Savo namus Albina nuo seno puošia skiautiniais, mezginiais ir kitokiomis savo pačios padarytomis grožybėmis.
Rankdarbius Albina pamėgo dar jaunystėje, nusižiūrėjusi nuo mamos, ir visą gyvenimą su jais nesiskiria. „Kai dirbau kolūkyje, pietų būdavo dvi valandos, tai įsidėdavau siuvinį ar mezginį", - pasakoja moteris. Pirmieji jos rankdarbiai jau nusidėvėjo, bet ne visi. Leopoldo kambaryje ant sienos tebekabo kryželiu siuvinėtas didelis paveikslas, kurio viršuje išdaigstyti 1953-ieji metai. Tame paveiksle pavaizduotą liūtą Albina pasakoja išsipiešusi iš smetoninės audėjos audinio.
Mažiausiai trys dešimtmečiai ir didžiuliam kilimui, patiestam gerajame kambaryje. „Nusipirkti nebuvo iš ko, tai pasidariau pati", - aiškina Albina. Ant tamsaus audeklo iš vąšeliu nertų juostelių išvinguriuoti nuostabiausi ornamentai. Suderintos spalvos, prisiūta labai kruopščiai ir tvarkingai, nekyšo joks nereikalingas siūlelis ar mazgelis. Nesimato jokių dygsnių, siūlių - kilimo išvirkščioji pusė tokia pat tvarkinga, kaip ir geroji. Tokio gražaus ir originalaus kilimo neteko niekur matyti. Viskas padaryta rankomis, nes siuvamosios mašinos tuomet dar neturėjo, be jokių brėžinių, tiesiog dėliojant, žiūrint ir siuvant.
„Viską dirbdavau paskubom, naktimis. Apsišeriu gyvulius ir dirbu iki dvyliktos", - pasakoja aštuntą dešimtį įpusėjusi moteris. Dukroms Liucijai ir Reginai megzdavo rūbelius, siūdavo gražiausias kaukes karnavalams, bet didžiausia jos aistra - rankdarbiai. Ant langų kabo jos pačios pasiūtos ir išsiuvinėtos užuolaidos, ant stalų - staltiesės ir servetėlės, o daugiausia namuose - jaukių, minkštų skiautinių. Lovatiesės, pledai, kilimai, pagalvėlės iš medžiagos skiaučių - nesuskaičiuojama gausybė. Kiek senų paltų, kailinių, kitų rūbų į juos susiūta!
Pirmuosius siuvinius iš skiautelių susiuvo dar šeštajame dešimtmetyje. „Knygų jokių nebuvo, viską dariau iš galvos, kur ką pamatydavusi, paskui pati dėliojau, lyginau, žiūrėjau, siuvau", - pasakoja Albina. Nudėvėtas drabužis tarsi įgijo kitą gyvenimą ir papuošė kaimo moters buitį, o jai pačiai suteikė daugybę malonių valandų.
Albina stebisi girdėdama moteris kalbant, kad jos viską susitvarkė ir dabar jau nebeturinčios ką veikti: „Tuomet pagalvoju - kiek aš turiu ką veikti." Žinant, kad kaimo moteriai niekada netrūkdavo ūkio darbų, belieka stebėtis, iš kur Albina ėmė laiko tam, ko, atrodytų, galima ir nedaryti. Laiko ji rasdavo ne tik namams puošti.
Albumėlin tvarkingai sudėtos nuotraukos primena tai, kas brangu ne vien jai. „Čia koplytėlė Liudvinavo kaime, prie Mituvos. Ten vykdavo gegužinės pamaldos, sueidavo žmonės. Kokia ten ramybė", - prisimena Albina. Koplytėlės jau nebėra - sudegė prieš penketą metų, liko tik Albinos nuotraukose.
Į storą sąsiuvinį suklijuoti pašto ženklai. „Tik dabar mažai kas berašo laiškus, - sako, - beveik nebėra ko klijuoti." Kitame sąsiuvinyje suklijuotos įvairiausių gėrimų etiketės. Tos Albinos kolekcijos - savotiška jau praėjusio laiko iliustracija, įdomi ne tik jai pačiai, bet ir vaikams, ir anūkams.
Albina kruopščiai surinkusi ir iškarpas iš laikraščių, kur buvo rašoma apie jų kaimo ir „Mituvos" kolūkio žmones. Varto, prisimena, pasakoja apie kiekvieną. Iš vienos nuotraukos šypsosi ir Albinos vyras Leopoldas - darbo pirmūno nuotrauka buvo įdėta į rajono laikraštį. Gal kas nusišieps - nostalgija sovietiniams laikams. Bet ne laiką su jo ideologijom suklijavo į savo sąsiuvinį Albina. Anot Leopoldo, paprastų žmonių nuomonės niekas neklausė, nei kai kolūkius kūrė, nei kai juos ardė. Albina saugo atminimą apie žmones, su kuriais kartu dirbo, vargo ir džiaugėsi.
Margas tas gyvenimas kaip Albinos skiautiniai, bet džiaugsmo jame vis dėlto daugiau. Tik gal ne to, krykščiančio ir kvatojančio, bet jaukaus, šilto - savo namuose, savomis rankomis nučiupinėto, nuglostyto ir dailiai po lopinėlį į gyvenimą kaip į skiautinį susiūto.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook