Kad gyventum, reikia užsiauginti sparnus

Kad gyventum, reikia užsiauginti sparnus (0)

2012-09-01

Lina su sūnum Klaudijum Pauliumi savo namų Tamošiuose sodelyje prie savo išdrožtos skulptūros.

Pabendravus su Lina Navickiene nekyla abejonių, kad žmogaus laimė yra jo galvoje – viskas priklauso nuo to, kaip vertini aplinkybes, žmones ir tavo daliai tekusius džiaugsmus bei skausmus. Tamošių bibliotekininkė nelaukia, kad kas nors jai priartintų dangų, bet pati augina sparnus ir svajones, o jei negali imtis didelių darbų, daro mažus, bet su didele meile.

Darbas su polėkiu

Tamošių bibliotekos langai išpuošti baltais popieriaus karpiniais – Lina stengiasi čia sukurti gražią ir jaukią aplinką, kad žmogui malonu būtų ateiti. Bibliotekininkės darbo prieš šešerius metus ji ėmėsi netikėtai, bet su meile – kaip ir visko, ko gyvenime imasi. „Patekau į biblioteką atsitiktinai. Esu baigusi socialinę edukologiją, mane viliojo darbas su vaikais, su socialinės rizikos šeimomis“,– prisipažįsta Lina.
Tačiau šiame darbe ji randa visko ir jau seniai įsitikino, kad biblioteka – ne tik knygų, o dabar – ir kompiuterių talpykla, bet atlieka kur kas daugiau funkcijų. Todėl sugrįžus po atostogų labai mieli  paprastos kaimo moters žodžiai: „Kaip gerai, kad sugrįžot!“ ir kasdien į biblioteką atbėgančių vaikų, pasak Linos – mažųjų geriečių, apkabinimai.
„Jei kam atrodytų, kad per dienas bibliotekoje nėra ką veikti, nesutikčiau. Aš nesuspėju visko, ką norėčiau padaryti. Dokumentus dažniausiai nešuosi namo“,– sako Lina, žinanti, kad žmonės, kuriems reikalinga biblioteka, čia atėję tikisi gauti ne tik knygų. Padaryti biblioteką traukos centru reikia kūrybinio polėkio, kuris Tamošių bibliotekininkei tikrai ne svetimas.
„Labiausiai noriu kurti,– prisipažįsta ji,– o tokiems darbams reikia daug laiko, kruopštumo. Kai dirbi neskubėdamas, jauti malonumą, sudedi į tą veiklą savo jausmus, ir kiti tai įvertina. Pernai renginiui bibliotekoje iš laikraščių dariau dideles žmonių figūras, trečiąją reikėjo padaryti labai greitai, nebebuvo jokio malonumo.“
Lina stengiasi dalyvauti kursuose, sąskrydžiuose – visur, kur gali pasisemti naujų idėjų, kad parsivežtų jas namo ir kūrybiškesnio gyvenimo polėkiu užkrėstų kitus. „Visur dalyvauti reikia galimybių, bet labiausiai noro, jei labai norėsi, rasi ir galimybių“,– įsitikinusi moteris. Anot jos, net jei negali nuveikti didelių darbų, ir mažus reikia dirbti su didele meile.
Netikėtai tapusi bibliotekininke Lina šiame darbe išskleidė sparnus ir dabar jau žino, kad tą darbą, susiklosčius aplinkybėms, gali dirbti visur. Vaiko raidos centre, kur buvo gydomas jos sūnus, mažiesiems ligoniukams ir jų mamoms surengė vaikiškų knygų, dalyvaujančių „Metų knygos“ rinkimuose, pristatymą. Svajojo apie pasakų šventę paplūdimyje – ir ji įvyko: pasaką ant smėlio piešė ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai, o šventės organizatorė Lina jiems ir jūrai dovanojo 80 įvairiaspalvių balionų.  „Kai svajoji ir kuri planus, tai juos ir įgyvendini“,– sakė Tamošių bibliotekininkė.

Didžiausias turtas – vaikai

Moters galimybes reikštis visuomenėje kartais pristabdo šeima, vaikai. L. Navickienė turi tris vaikus ir tvirtai teigia, kad devyniolikmetė Laura, trylikametė Danielė ir šešerių metų Klaudijus Paulius  yra visa tai, dėl ko gyvena. „Tai, ką šiandien turiu geriausio – vaikai ir darbas. Vaikai visada bus mano, ir niekieno kito. Su dukromis esame draugės – pasišnekam apie viską. Žinoma, jos gali turėti ir savų paslapčių, tačiau galiu atsiremti į jas kaip į suaugusius, kaip į artimiausius žmones, nes tėvų jau nebeturiu. O mano berniukas gal dešimt kartų per dieną pasako, kad esu jam geriausia pasaulyje“,– džiaugiasi Lina. Tačiau ji sako esanti ir griežta mama, nes turi išlikti ir pagarba, ir tam tikros ribos tarp tėvų ir vaikų.
„Kur išmokti būti mama? Viską duoda gyvenimas. Mes augome penki vaikai, buvau jauniausia. Mūsų šeimoje nebuvo apsikabinimų, bučinių, niekas nekartojo „aš tave myliu“, bet visada jautėme meilę“,– tvirtina Lina.
Seredžiaus seniūnijoje užaugusi ir dabar  Tamošiuose gyvenanti moteris tikina, kad kaimo niekada neiškeistų į miestą. Jai smagu ryte basomis išeiti į kiemo žolę, ir kaimo buitis jos nebaugina. Gyvulių neaugina, nes norint ūkininkauti reikia turėti daug pinigų, tačiau jokie ūkio darbai Linai ne problema. „Daržą užsiauginame nuo braškių iki bulvių. Ravėti man labai smagu. Vaikai padeda, viską darome kartu. Dukros – puikios šeimininkės, mes mažai ką perkame, viską pasidarome patys, net saldainius. Mano šešiametis berniukas daro koldūnus – neveju jo šalin, nes vaikui reikia turėti laiko,– pasakoja Lina.– Kur nors išvykti atostogų dažniausiai neturime finansinių galimybių. Bet vasaromis aš su savo berniuku važiuoju į sanatoriją Palangoje, savaitgalį atvažiuoja mergaitės – visi pasidžiaugiame pajūrio malonumais.“

Viskas – į gera

Sanatorijos ir ligoninės nuo pat Klaudijaus Pauliaus gimimo tapo Linos kasdienybe, tačiau sūnaus liga jos nepalaužė, atvirkščiai – užgrūdino. „Man atrodo, kad visa, kas vyksta gyvenime, išeina tik į gera, net sunkūs, blogi dalykai. Kalbu tai iš patirties“,– sako ji. Svarbu mylėti gyvenimą tokį, koks tau duotas, ir džiaugtis tuo, ką turi: „Labai myliu gyvenimą ir dėkoju Dievui už jį. Nevaikštau į bažnyčią kasdien, nė galimybių tokių nebūtų, bet į viską žiūriu su tikėjimu, su meile. Ir mane lydi sėkmė, man kažkaip viskas pavyksta.“
Tačiau Lina nė iš tolo nemano, kad žmogus turi pasiduoti įvykių tėkmei ar leisti, kad jie praeitų pro šalį – atvirkščiai, pats turi stengtis padaryti savo gyvenimą džiaugsmingą. „Sėdėti – ne mano būdui. Man reikia polėkio. Buvo laikas, kai pajutau, kad tarsi nebegyvenu. Jei nesvajoji – nebegyveni. Supratau, kad aš pati turiu kažką daryti, kad pradėčiau gyventi, kad turiu užsiauginti sparnus. Tai – fantastiška, tai geriausia, kas žmogui gali būti gyvenime“,– pasakoja L. Navickienė.

Nepaprastas pomėgis

Lina seniai norėjo savo kieme turėti medžio skulptūrą, tačiau norus apribojo finansinės galimybės. „Pagalvojau, kodėl aš pati negalėčiau jos pasidaryti? Ir – man pavyko! Tiesa, ne visai taip, kaip norėjau. Buvau sumaniusi skulptūrą pavadinti „Polėkis“, bet šitam mano pirmajam kūriniui nėra pavadinimo“,– pasakoja moteris rodydama prie namų stovinčią pačios išdrožtą medžio skulptūrą.
Sumaniusi imtis niekada dar nedaryto darbo, Lina nuėjo pas kaimyną pasiskolinti kalto. „Jis pasiūlė dar ir knygą apie medžio drožybą, bet neėmiau, sakiau – nenoriu skaityti, noriu drožti. Gal praeitame gyvenime buvau koks stalius?“– šypsosi moteris.
Drožė ilgai, o tas darbas jai buvo nepaprastai malonus. Ir labai sunkus fiziškai – rankos tapo nusėtos mėlynėmis, sutino, bet tai – niekis, palyginus su tais gerais jausmais, kuriuos patyrė kurdama.
Dabar Lina tuksena kalteliu antrąją skulptūrą – Angelą. „Jei pavyks, kokį aš įsivaizduoju, gal kam nors padovanosiu. Negalėčiau savo kūrinio parduoti, nes į jį sudedu visus jausmus. Nenaudoju jokių technologijų, palengvinančių darbą, dirbu taip kaip moku, sugebu ir kaip jaučiu“,– sako netikėtą ir labai malonų laisvalaikio pomėgį atradusi moteris. Kaimynai nepalaikė jos keistuole, tik stebėjosi ir gėrėjosi, kai  ji pasidarė skulptūrą.
Pinigai, Linos įsitikinimu, gyvenime nevaidina svarbiausio vaidmens, kur kas svarbiau, kaip jautiesi: „Ar turi šimtą, ar tūkstantį litų, norėdamas nupirkti kam nors dovanų, vienodai suksi galvą – ką nupirkti.“
„Gyvenimas per trumpas, kad tik egzistuotum. Noriu gyventi“,– sako Lina. Ji žino, kad gyvenimas myli tuos, kurie jį myli.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook