Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Krikščioniškoji stovykla – investicija į draugystę

Krikščioniškoji stovykla – investicija į draugystę (0)

2018-09-01

Rugpjūčio pradžioje Paulių kapucinų vienuolyne vėl, jau septintąją vasarą, vyko Marijos mokyklos stovykla, šiemet sulaukusi ypač daug – arti pusantro šimto – dalyvių. Vyrai, moterys ir vaikai į Paulius važiuoja iš visos Lietuvos. Apie smagias krikščioniško gyvenimo pamokas stovykloje papasakojo jurbarkietė mokytoja Birutė Pauliukienė.

Viliojantis iššūkis

„Mes žaisdavom, lipdėme iš molio, kasdien eidavom maudytis. Vieną dienelę buvo atvažiavusios skautės Vaida su Ugne. Tada perbridom Mituvą ir ėjome į žygį, paskui žaidėm žaidimą su paslėptais daiktais ir žemėlapiais“, – pirmasis apie stovyklą vienuolyne ir kitas, kuriose šią vasarą dalyvavo, papasakojo pirmaklasis Jonukas. Dar išvardijo vaikus, kuriuos jau pažinojo, su kitais – susipažino. Nes vaikų Marijos mokyklos stovykloje šiemet buvo net 30, o suaugusiųjų – daugiau nei šimtas. Jonukas stovyklavo kartu su broliu Mykolu ir tėveliais Birute ir Mindaugu Pauliukais.

Šventosios Marijos iš Nazareto, Bažnyčios Motinos, krikščioniško gyvenimo ir evangelizacijos mokykla kasmet pritraukia vis daugiau žmonių, norinčių patirti iššūkį su Dievu, kaip buvo skelbiama stovyklos reklamoje.

Pasak Birutės Pauliukienės, krikščioniui tas iššūkis yra kasdienybė, o stovykloje šiemet pirmasis iššūkis buvo sutalpinti visus dalyvius. Lovų vienuolyne neužteko, priglaudė Paulių bendruomenės namai, kitus džiugino nakvynė palapinėse. Šiais metai buvo ir naujokų iš Jurbarko, nors jų ir mokykloje, ir stovykloje – vienetai.

Nuo spalio Jurbarko Švč. Trejybės parapijos salėje vėl vyks Marijos mokyklos užsiėmimai, mokymus ves broliai kapucinai. Užsiėmimai trečiadieniais nuo 18.30 val.

„Dar nėra buvę tiek daug dalyvių ir tiek daug vaikų. Kitiems metams jau rūpinamės gauti daugiau vadovų – skelbiam paiešką norintiems ir galintiems dirbti su vaikais“, – sakė B. Pauliukienė, Marijos mokyklos stovyklos savanorė, atsakinga už vaikų užimtumą.

Marijos stovykla – tai krikščioniško gyvenimo mokykla ir, pasak Birutės, mokytis labai smagu. „Atrodytų, ką čia mokytis? Tačiau gali būti krikščionis, bet gyventi taip, tarsi Dievo nebūtų, – Birutė atkartoja Groeschel Craig knygoje „Krikščionis ateistas“ perskaitytą mintį. – Mes bandome mokytis gyventi su tuo iššūkiu kiekvieną dieną. Nėra taip, kaip dabar madinga sakyti – kad gyvenimas su Dievu duoda sparnus, išgelbėja nuo kasdienybės rūpesčių, atitraukia nuo visų vargų. Ne. Tiesiog tame visame būni ne vienas. Ir mintyje turiu ne tik Dievą. Šalia ir bendramoksliai, kurie keliauja su tavimi kartu.“

Daugelio dabartinis gyvenimo būdas – bėgte. Krikščioniško gyvenimo mokykla nereikalauja stovėti, bet moko sąmoningai suprasti, kur bėgi, ar tau to reikia, ar bėgi spaudžiamas aplinkos. Marijos mokykla padeda suvokti, kad bėgi ne vienas – pakeliui visada tave kas nors lydi, nesvarbu, ar tu pirmauji, ar esi gale.

Krikščioniškojo gyvenimo mokykla moko visada būti santykyje su Dievu. Nes Dievas yra asmuo, o ne kažkokia plevenanti dvasia, neapčiuopiamybė. Į draugystę – kaip su žmogumi, taip ir su Dievu – reikia investuoti. Neišeina, pasak B. Pauliukienės, draugauti kartą per metus ar per dešimt. Draugystei reikia skirti laiko, pastangų. Tai yra kasdienybės iššūkis.

Skleidžiasi laisva valia

„Visi atsimename iš mokyklos, kaip faina, kad kai nesupranti kokio dalyko, gali paklausti klasioko, o ne mokytojo, prašai paaiškinti ar nusirašyti. Čia mes visi esame mokiniai ir vienas kitam gelbėjame pasidalydami tuo, ką jau pavyko sužinoti, patirti savo gyvenime“, – sako stovyklos dalyvė.

Marijos mokyklos stovykloje suaugusiesiems kasdien būna mokymai. Tai trys pamokos, bet be atsakinėjimo, namų darbų skyrimo ir pažymių rašymo. Nors namų darbus, pasak B. Pauliukienės, turbūt kiekvienas pasiskiria ir parsiveža namo – tai noras kasdien būti krikščionimi.

„Niekas netikrina, niekas neliepia, bet Dievas žmogui davė laisvą valią, ir būtent čia ta laisva valia pilnai išsiskleidžia. Labai smagu sutikti tiek daug skirtingų žmonių, kurie ateina iš įvairių patirčių, įvairaus amžiaus, iš įvairių sunkumų arba kaip tik iš didelio pertekliaus“, – sako Birutė ir pasakoja liudijimą vienos moters, turinčios puikų darbą ir gerą atlyginimą, darnią šeimą – visko apsčiai. Ji atvažiavo į stovyklą ieškoti atsakymo: ar tai jau viskas, ką galiu veikti šioje žemėje?

Yra toks šablonas, kad krikščionys gyvenimo nuvarginti, bėdų prispausti – patys nesusitvarko, tad Dievo ieško. Bet čia susirenka įvairūs žmonės. Aišku, ir iš įvairiausių priklausomybių – jie ir mes – visi kartu ieškom, kaip tai įveikti.“

Džiugios pamokos

„Jei krikščioniško gyvenimo pamokas kažkas įsivaizduoja kaip vargą, nuobodulį – dabar mane kažkas mokys, nes aš nieko nemoku – netiesa“, – tvirtina B. Pauliukienė, perėjusi jau visas Marijos mokyklos pakopas.

Mokymus veda vienuoliai ir savanoriai pasauliečiai, šiemet buvo atvykę savanorių iš Lenkijos. Ir jurbarkiečiai Pauliukai jau trečius metus savanoriauja toje stovykloje. „Yra temos ir yra medžiaga, pagal kurią ruošiesi – ne iš lempos, – mokinišku žodynu patikina Birutė, – bet visi liudijimai, asmeninė patirtis, kiekvieno individuali.“

Šventosios Marijos iš Nazareto, Bažnyčios Motinos, krikščioniško gyvenimo ir evangelizacijos mokyklą, trumpai vadinamą Marijos mokykla, prieš 20 metų įkūrė brolis Pietro Kurkievičius, kapucinas pranciškonas iš Ukrainos. Mokyklos šiuo metu jau veikia 22 šalyse. Lietuvoje – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Triskart per metus vyksta Marijos mokyklos sesijos-savaitgaliai, o vasaros stovykla – Pauliuose.

„Ir tie savaitgaliai, ir stovykla nėra vien tik mokymai, bet pabuvimas krikščioniškoje aplinkoje, kur yra šlovinimas su giesmėmis, su meditacijomis, pasibuvimu su tais, kuriems rūpi tas pats. Visi juk ieškome panašių į save“, – sako jurbarkietė B. Pauliukienė.

Šiemet ji ne vedė mokymus, bet vertėjavo iš lenkų kalbos. Jos, beje, išmoko irgi šioje mokykloje. O pamokos, kurias vertė, ir jai, jau ne naujokei, buvo įdomios: apie bendruomenės būrimą, vadovavimą, lyderiavimą, apie evoliucijos teorijos trūkumus krikščionybės prasme ir kt. Pasak Birutės, nenueinama vien tik į dvasinius dalykus, į maldą ir Šventojo Rašto sakaitymą. „Čia stovi ant abiejų kojų – gauni dvilypį mokymą: ir dvasinį, ir psichologinį“, – tvirtina ji.

Evangelizuoti stovyklautojai šiemet vyko į Raseinius – meldėsi bažnyčioje ir ėjo pas žmones į namus. Tai irgi iššūkis – skleisti Gerąją naujieną jos negirdėjusiems arba netikintiems, arba net ir nenorintiems girdėti.

Ir dar vienas geras dalykas, pasak moters, kad į stovyklą galima atvažiuoti su vaikais – jie mato, kad ir suaugusieji mokosi ir daro tą noriai ir džiugiai.

Linksmi vakarai

Netiesa ir tai, kad krikščioniškoje stovykloje tik malda, tyla, susikaupimas. „Yra viskam laiko, mes nebėgame nuo tikro gyvenimo ir nebandome sukurti jam paralelinį“, – sako B. Pauliukienė.

Stovykloje kiekviena diena džiugi, o vakarai linksmi. Būna ir tokių vakaro užsiėmimų, kurie žinomi tik dalyviams – apie juos nepasakojama. Gal taip kuriama intriga?

O tradicinis Linksmas vakaras šiemet buvo skirtas Marijos mokyklos dvidešimtmečiui, ir stovyklautojai komandos ruošė pasveikinimus. Pasirinktos šalies stiliumi pagal Biblijos ištraukas sukurti vaidinimai buvo išradingi, spalvingi, skambūs, kėlė ne tik šypsenas, bet ir nuoširdų juoką. Buvo nepaprastai linksma.

Ne, šokių nebūna, tačiau šlovinimas – kai giedama, skaitoma Biblija, mojuojama rankomis ir vėliavomis, pasak vienuolio brolio Vincento, – tai diskoteka su Dievu. „Nes kai šlovini Dievą, džiaugiesi, – sako Birutė. – Tik mes santūresni reikšdami jausmus, palyginti, pavyzdžiui, su afrikiečiais. Bet šiemet buvo karšta kaip Afrikoje, ir jau panašiai šlovinome.“

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook