Balsavimas

Ar patiko miesto šventė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Mandalas sukanti šokėja neprisiriša prie diplomo

Mandalas sukanti šokėja neprisiriša prie diplomo (0)

2018-04-28

Klausutiškė Regina Bakutienė daugybę metų sukosi šokių sūkuryje. Ir tebesisuka. Tik kai šokėjų nedaug beliko, kultūros centro choreografė pradėjo sukti mandalas ir į šį meditatyvinį procesą įsuko ne tik kaimo moteris. Reginos pamėgtos mandalos prieš trejetą metų ir Klausučių vaikams atvėrė smagios vasaros duris.

Mandalos procesas

Klausučių kultūros centre atidaryta jau trečioji mandalų paroda – kitokia nei prieš tai buvusios. Daugiau autorių ir kūriniai įvairesni. O parodos rengėja Regina kartais prisėda salėje ir paėmusi iš ekspozicijos įpusėtą darbą suka spalvotus siūlus. „Toks buvo sumanymas: parodą pavadinau „Procesu“, prašiau duoti ir nebaigtų darbų, kad matytųsi kūrybos procesas“, – paaiškina ji.

Be pačios Reginos, parodoje dalyvauja Danutė Masaitienė – jos mandalos ypatingos. Iš tolo atrodo kaip spalvoti gobelenai, bet iš tiesų jos kruopščiai suklijuotos iš tūkstančių įvairiausių sėklelių.

„Ji neturi nei kompiuterio, nei interneto, o visus raštus išsipiešia pati, ranka. Jos mandalos visada buvo kitokios!“ – stebisi ir žavisi Regina, padėjusi Danutei atrasti save kūrybai.

Parodoje dalyvauja ir bibliotekininkė Violeta Puzinienė – jos mandalos tušu nupieštos ant popieriaus. Birutės Vyšniauskienės eksponuojami skiautiniai ir iš siūlų pagal japonų techniką padaryti kamuoliukai. „Kiek kruopštumo ir kantrybės. Negaliu atsidžiaugti. Yra kas veikt! Tai saviraiška, tai irgi meditacija“, – kaimynių kūrybiškumu džiaugiasi R. Bakutienė. Pakabino ji ir sapnų gaudyklę – pirmąjį savo pabandymą, ir dukros Vaidos siuvinėtus paveikslus – dar neįrėmintus, nes tai – „Procesas“.

„Tik mano draugė Lolita Ibianskienė, su kuria pradėjom, šiemet nesusuko mandalų. Ji turėjo kitų veiklų. Kaip buvo smagu abiem sukti! Jei ne ji, kažin ar aš būčiau tiek prisukusi, nes mes palenktyniaudavom, viena kitą paskatindavom, pasidžiaugdavom“, – pasakoja Regina.

Mandala – tai žmogaus vidinio pasaulio paveikslas. Rytuose pirmiausia jos buvo naudojamos ritualiniams tikslams. „Tačiau susijusios ne tik su Rytų tradicija – mandalas randame ir ant margučių, ten irgi viskas ratu dėliojasi“, – tikina klausutiškė.

Ji suka mandalas jau trejus metus. Viename jogos seminare pamatė, užsikabino ir tebesuka. Tai yra mielas, bet atsidėjimo reikalaujantis užsiėmimas – televizorių žiūrėdamas nesuksi. „Tai meditacija. Be to, sukant reikia turėti intenciją. Pavyzdžiui, gydomoji mandala, arba kolektyvo darnos... O jei yra intencija, nežiūrėsi televizoriaus“, – sako Regina.

Sugalvojo „Debesėlį“

Nuo mandalų prasidėjo ir stovyklėlė, kurią Klausučių vaikams kultūros centre Regina rengė tris vasaras. Rengs ir šįmet, nes mamos ir močiutės jau skambina ir klausia.

„Kai grįžau pramokusi sukti tas mandalas, visi buvo išėję atostogų. Ką aš viena čia veiksiu? Parašysiu skelbimą ir prisikviesiu vaikų! Turiu stalo žaidimų, šokti moku, galiu vesti gimnastiką, galiu jogą, galiu mandalas sukti... Daug galiu!  Susidėliojau, ką veiksiu, valanda į valandą“, – pasakoja Regina.

Pirmą vasarą atėjo 15 vaikų, o pernai – net 45! Pirmojoje stovykloje Regina viską darė viena, pernai į pagalbą pasikvietė bibliotekininkę V. Puzinienę ir muzikos vadovę Laurą Jaraitę. „Buvo valanda su knyga ir valanda su muzika, ir, žinoma, mandalos, ir būtinai – išvyka su kuprinėmis. Ėjome pas dailininkę Rimą Mačiulytę, prie užtvankos, o pernai – į Bandzų alpakų ūkį“, – pasakoja Regina ir pasidžiaugia, kad ir dailininkė, ir ūkininkai stovyklautojus ne tik mielai įsileido, bet ir paruošė jiems šaunią programą. Apie didžiulę atsakomybę, apie įtemptas dienas – nes veiklų turi būti tiek ir tokių, kad nė minutės nuobodulio, stovyklos organizatorė nesiplečia.

Pasidžiaugia dar, kad ne viena tokia, savo noru atverianti vaikams duris į turiningą vasarą. Klausučių kultūros centre vykstančią stovyklą „Debesėlis“ R. Bakutienė užregistravo Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro paskelbtoje iniciatyvoje „Atverk duris vasarai“, kurios esmė – per atostogas sukurti vaikams nemokamų pažintinių ir pramoginių erdvių. Tokių iniciatyvų pernai užregistruota 320, o dvejus metus iš eilės viena geriausių pripažinta Klausučių sovyklėlė, Regina buvo pakviesta keliauti į Lenkiją, pernai – į Estiją. „Smagiausia tose kelionėse dalytis ir suvokti, kad aš tokia – ne viena“, – sako Klausučių kultūros centro choreografė.

Daugiau nei choreografė

Regina choreografijos mokėsi Telšių kultūros mokykloje. Iki tol nedaug buvo šokusi, labiau mėgo gimnastiką. Tačiau būdama užsispyrusi žemaitė daug dirbo savarankiškai ir paskutiniais studijų metais jau buvo statoma į pirmą eilę – nes gražiai šoko ir niekad nepamiršdavo šokio brėžinio.

Paskyrimą gavo į Pagėgius. Bet ten negavo buto, tik kambarėlį už scenos kultūros namuose. Važinėdama po seminarus susipažino su jurbarkiete Ada Baubliene, ir ji pranešė apie laisvą choreografo vietą Klausučiuose. Taip Regina ir atvažiavo 1984-ųjų gruodį.

„Kolektyvų buvo daug, nes ir žmonių daug buvo. Keturi tautinių šokių kolektyvai, plius merginų ritminiai šokiai. Krūvis didelis. Bet viskas jau praeitis – žmonės išsilakstė, darbų čia neliko. Vyrai važinėja dirbti į Kauną, o grįžęs jau nešoksi“, – Klausučių klestėjimo laiką Reginos prisiminimuose užbaigia dabarties realijos.

Dabar kultūros centre gyvuoja tik merginų ritminių šokių kolektyvas. Moterims Regina veda jogos užsiėmimus ir sportuoja su jomis, kol prasideda pavasariniai darbai.

Bet R. Bakutienė mano, kad nebūtina pririšti savęs prie diplomo. „Žmogus neturi visą gyvenimą įsikandęs laikytis savo specialybės, jis turi ieškoti savirealizacijos šaltinių. Aš ir ieškau – per jogą, per meditacinius šokius, per sąmoningumo stovyklas... Ir tos parodos, ir vaikų stovykla – tai kompensacija sumažėjusiam darbo krūviui. Nebėra brandžių kolektyvų, o aš negaliu nieko neveikti. Nebūsiu tik choreografė – aš galiu daug daugiau. Per gyvenimą prisirenkam visokio gėrio ir galim juo dalytis“, – sako kultūros darbuotoja.

Laiminga šeimoje

Klausučiuose žemaitė Regina surado savo laimę. Ištekėjo už vietinio, irgi meniškos sielos ir kūrybiškos prigimties Vaidoto Bakučio. Įsigijo namą, užaugino sūnų ir dukrą.

Dukrą Regina į kultūros centrą atsiveždavo dar vežimėlyje, būdama darželinukė Vaida jau šoko ir mokėjo visus visų kolektyvų šokius. O studijuoti pasirinko finansus. „Nenorėjo eiti mamos pėdomis, matydama, kad aš visą laiką darbe. Pareini namo, o galva – darbe“, – sako Regina.

Bakučių dukra jau dirba logistikos centre ir rašo diplominį darbą. Ir į tėvų namus ji dar dažnai parvažiuoja. Kitaip nei sūnus Deividas, kuris, sukūręs šeimą, gyvena Pietų Afrikoje.

Prieš aštuonerius metus, kai gimė anūkėlė Lulu, Regina vyko jos aplankyti. Pirmą kartą gyvenime išsiruošė į tokią didelę kelionę. Viena. Nemokėdama anglų kalbos. Tai buvo didžiausias iššūkis, ir moteris jį sėkmingai įveikė.

„Mane lydėjo angelai, – sako Regina. – Reikėjo nuskristi į Vokietiją, iš ten į Pietų Afriką. Po 10 valandų skrydžio išlipau Johanesburge. Oro uostas didžiulis! Pasitiko sūnus ir marti, ir visa giminė. Jie mane labai globojo, buvo suorganizavę kiekvieną dieną – ką man parodys, kuo vaišins. Aš verkiau atsisėdusi ant Dievo langu vadinamo kalno ir galvojau: turbūt aš verta to, kad čia sėdžiu!“

Nors Regina stebisi, kaip taip drąsiai pasielgė, dabar jau ir kitiems gali patarti, kad nėra ko bijoti. „Galiu pasakyti, kad, pasirodo, gali žmogus keliauti ir be užsienio kalbos. Tik reikia komunikuoti kažkaip kitaip. Jau Vilniaus oro uoste aš visus kalbinau, ir Vokietijoje – lietuviškai. Didžiausia laimė – nuskridau pas savo sūnų!“ – džiūgauja moteris.

Laimė, pasak Reginos, ateina per vaikus, per jų pasiekimus. „Paskutinis didžiausias džiaugsmas – kai buvo grįžęs sūnus, dukra namie, vyras, aš – ir visi sėdim prie apvalaus stalo“, – sako ji.

O ant stalo – Reginos firminis pyragas su obuoliais, vadinamas karališku. Kaip ir Reginos vardas, reiškiantis karalienę. Tik neseniai, pažiūrėjusi vieną filmą, Regina savo vardą pamėgo, pajutusi, koks skambesys ir kokia jėga jame slypi.

Danutė Karopčikienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook