Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Menininkė gyvenimą spalvina improvizuodama

Menininkė gyvenimą spalvina improvizuodama (0)

2018-11-28

Genovaitė Babonienė nėra profesionali menininkė, tačiau be meno save sunkiai įsivaizduoja, nors gyvenimo keliuose nuo jo buvo nutolusi ne kartą. Vėl aktyviai tapyti ėmusi moteris surengė savo darbų parodą Jurbarko r. savivaldybės viešojoje bibliotekoje. 

Šeimos dailininkai

Genovaitė užaugo šalia Juodaičių esančiuose Griciuose, šešių vaikų šeimoje. Juodaičių mokykloje iki septintos klasės dailės pamokose jai lygių nebuvo. „Vežė mano piešinius į įvairius konkursus, parodas. Parveždavo diplomus, apdovanojimus. Bet kai baigėsi dailės pamokos ir aš baigiau piešti“, – prisimena parodos autorė.

Iš gausios šeimos tik Genovaitė linkusi į menus. Giminėje buvo dėdė iš mamos pusės, kuris mėgo piešti, tapydavo ant sienų, tad meno genas greičiausiai ateina iš gilių šaknų, kurios tiesiasi toliau – piešimui neabejingi abu G. Babonienės sūnūs – Vilniuje gyvenantis Modestas ir Vokietijoje įsikūręs Arnoldas. Genovaitei širdis dainuoja, kai jauniausias iš trijų, trimetis anūkėlis maišo vandeninių dažų spalvas ir lieja ant lapo akvareles. „Jam tai labai patinka. Šitas jau bus menininkas“, – tikisi energinga močiutė. Vienintelis, kuris pabamba dėl Genovaitės menų – vyras Virgilijus. Matyt, ne tiek daug ir bamba, kad pora drauge jau 35 metus.

Vėtyta ir mėtyta

Jei anūkams veriasi visos galimybės siekti, ko tik širdys norės, Genovaitė jaunystėje pasirinkimą turėjo nedidelį. „Buvau iš daugiavaikės šeimos, tėtis mus buvo palikęs, tad auklėtoja mokykloje iškart pasakė, kad net negalvočiau apie miestą ir darbą jame, nors svajojau apie prekybą. Aš turėjau važiuoti mokytis į Viešvilę ir tapti melžėja“, – bene pirmą kartą apie tai, dėl ko ilgai jautė gėdą, prakalbo moteris. Mokslus Viešvilėje Genovaitė baigė puikiai, dalyvaudavo matematikos olimpiadose, ją netgi be jokių egzaminų būtų priėmę į aukštąją žemės ūkio mokyklą, tačiau tada nė devyniolikos nesulaukusi ji ištekėjo ir paskendo šeimos rūpesčiuose.

Augindama vaikus G. Babonienė pabaigė Jurbarko prekybos mokyklą, nemažai metų dirbo prekyboje, baigė ir kirpėjų kursus – iki šiol kerpa, dažo, šukuoja savo drauges, pažįstamas, o ir pačiai dėl gražios šukuosenos nereikia ieškoti į ką kreiptis. „Draugės juokiasi, kad esu labai nepastovi – tiek visko moku ir galiu dirbti. Na, bet ar gali būti nepastovi moteris, su vienu vyru 35 metus gyvenanti“? – juokiasi moteris.

Jei reikėtų pateikti pavyzdį, ką galima vadinti barbe devyndarbe, be abejo galėtum pirštu rodyti į G. Babonienę. Jai, atrodo, visi darbai tinka: prekyba, grožio sfera, šeimininkavimas pokyliuose, auklės darbas, slauga – visko ir neprisiminsi. „Nemėgstu stovėti vietoje. Kodėl neišbandžius kažko, jei gali. Taip tik įdomiau“, – sako nebijanti naujų veiklų imtis moteris, jau 25 metus gyvenanti Pilyje – ne tikroje, o taip vadiname kaime, kuriame stovi ir ta tikroji – Panemunės pilis.

Į kaimą iš Jurbarko atsikrausčiusi G. Babonienė nesunkiai įsiliejo į bendruomenę, tapo aktyvia jos nare, renkama net į seniūnaitės pareigas, o vakarus praleidžia repetuodama su kaimo moterimis ansamblyje „Vikinda“.

„Dabar kaime būnu du mėnesius, o kitus praleidžiu darbe, Vokietijoje, bet vis tiek spėju ir padainuoti, ir savo darbų parodas surengti“, – sako energijos nestokojanti pilėniškė.

Į Vokietiją G. Babonienė išvažiavo prieš metus – slaugo ten senyvus žmones. Tokį darbą ji jau yra dirbusi prieš 14 metų. Prieš dešimtmetį ji su vyru porą metų praleido Amerikoje, Majamyje. „Ten brolis gyvena. Važiavom ir mes laimės ieškoti, dirbau įvairiausius darbus, bet supratau, kad likti nenoriu. Čia – savi namai, vaikai“, – sako moteris.

Atgijusi aistra

Prieš 14 metų išvažiavusi į Vokietiją G. Babonienė atrado laisvo laiko ir prisiminė savo aistrą piešti. „Taip išėjo, kad baigusi piešti septintoje klasėje, vėl teptuką paėmiau tik sulaukusi 40-ties“, – šypsosi menininkė. Tada piešiniai išsiliejo ant kartono aliejiniais dažais, o įkvėpimu tapo knygų lentynose rastos kelioninės knygos – taip gimė peizažai.

„Kaip man atrodo, taip aš ir piešiu. Niekada niekas manęs nemokė, pati nesimokiau nei iš knygų, nei iš interneto. Nes aš darau kitaip, mokausi piešdama, eksperimentuodama. Žinoma, jei kas pamokytų, gal greičiau ir geriau kažkas pavyktų. Bet aš mokausi iš praktikos, o atsisėdusi prie drobės nežinau, ką nupiešiu“, – sako Genovaitė. Jos paveiksluose ir dabar daugiausia peizažų, bet pastaruoju metu atsirado ir natiurmortų, abstrakcijų.

Pirmieji 40 paveikslų jų autorei neįtiko, buvo sugalvojusi juos net sudeginti, tačiau viena draugė paveikslus susirinko ir išsivežė į Radviliškį, kur jais papuošė bendruomenės namus. Po šio bandymo vėl buvo pertrauka, o prie tapybos G. Babonienė vėl grįžo prieš metus – šįkart į viską pažvelgė rimčiau ir ėmė tapyti ant drobės akriliniais dažais, darbus įrėmina.

Genovaitė pasakoja, kad gali piešti ir žiūrėdama į fotografiją, ir iš fantazijos. Vienam paveikslui kartais prireikia vieno vakaro, o prie kito kankinasi ir kelias savaites. „Būna perpiešiu kelis kartus, ir vis tiek nepatinka. Esu priekabi savo darbams. Bet kitiems patinka, tai tokius, prie kurių ilgai vargstu su mielu noru dovanoju. Dovanoju daug savo darbų, žmonės prašo nupiešti vienokį ar kitokį vaizdą. Prieš keliolika metų nupiešiau ir Panemunės pilį, tačiau supratau, kad pastatų piešti aš nenoriu, nors tikriausiai apsimokėtų finansiškai. Apie pinigus kol kas negalvoju“, – patikina G. Babonienė, į parodą bibliotekoje atvežusi 30 darbų, tarp kurių ir Panemunės pilies atvaizdas.

Tapyti Genovaitė sėda būdama geros nuotaikos, jei piešimo imasi stresui nuraminti, nieko nepavyksta – darbas einasi sunkiai. „Ir mano darbai šviesūs, nes dirbu geros nuotaikos. Galiu tapyti ir plepėdama telefonu. O kas gausis, sužinau tik pradėjusi ar net įpusėjusi piešti“, – kūrybos ypatumus atskleidžia moteris.

G. Babonienė bene vienintelį kartą turėjo piešimo planą – labai norėjo realistiškai nupiešti rasos lašus ant žolės. Ilgai vargo, bet jai pavyko. „Labai norėjau išmokti, bandžiau, o kai pavyko, labai džiaugiausi. Dabar ne viename paveiksle yra tų lašų“, – šypsosi moteris.

Ne tik drobėje

Tai – ne pirmoji G. Babonienės darbų paroda: paveikslai eksponuoti Panemunės pilyje, bendruomenės namuose. Menininkė yra surengusi ir margučių parodų. Prieš 36 metus pirmą kartą pamačiusi, kaip anyta margučius margina vašku, susižavėjo šiuo užsiėmimu ir ėmė jį tobulinti. „Man neužteko tradicinės technikos, prisigalvojau savo – ėmiau marginti spalvotu vašku, naudoti kreideles. Kai ištobulėjau, ėmiau rengti seminarus, edukacijas bendruomenėse, mokyklose“, – sako G. Babonienė, prieš praėjusias šv. Velykas rengusi seminarą net Vokietijoje, ten, kur dirbo.

Prieš keliolika metų ji prieš Velykas numargino 1000 kiaušinių. „Pradėjau vasario mėnesį, dirbau dieną ir naktį. Ir užsakymų buvo, ir noras didelis“, – sako Genovaitė, kuriai svarbiausia kūrybos sąlyga – laisvė improvizuoti ir sugalvoti ką nors naujo.

Moteris patikina, kad net prie puodų eina dar nežinodama, ką išvirs. „Recepto iš manęs negautumėte, nes aš jų nenaudoju. Nei vieno patiekalo nesu pagaminus du kartus taip pat. Netgi cepelinai ar jų padažas visada bus kitokie“, – juokiasi G. Babonienė. Improvizacijos ir kūryba virtuvėje, matyt, taip pat jai sekėsi, nes būdavo mielai kviečiama šeimininkauti vestuvėse, jubiliejuose ir kitose šeimos šventėse.

Dar Genovaitė, kaip pati sako, išprotėjusi dėl grybavimo. „Neišlendu iš miško, kai ten yra baravykų. Netgi dirbdama parduotuvėje sugebėdavau per pietų pertrauką prisigrybauti, o vakare grybus sutvarkyti. Džiovinti grybai – puiki dovana“, – patikina moteris. Iš miško ji parsineša ne tik grybų, bet ir įkvėpimo kūrybai – jos paveiksluose pražysta gėlės, raizgosi augalai, siūbuoja medžiai.

„Tikiuosi po dešimties metų surengti kur kas rimtesnę parodą, pristatyti brandesnių darbų. Gal tada jau turėsiu ir vietą, kurioje galėčiau ramiai tapyti, molbertą“, – pasvajoja Genovaitė, kol kas savo kūrybą ir improvizacijas išliejanti ant didelio stalo slaugomo senolio namuose Vokietijoje, o iš ten į Lietuvą lagaminuose keliauja ne tik lauktuvės artimiesiems, bet ir nauji paveikslai.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook