Balsavimas

Ar pasitikite rajono valdžia?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Pasirinkimas – būti mokytoja

Pasirinkimas – būti mokytoja (0)

2017-08-30

Prieš ketverius metus pagal programą „Renkuosi mokyti“ atėjusi į mokyklą Ugnė Beinarytė atrado svajonių darbą.

Ugnė Beinarytė – viena iš nedaugelio mūsų rajono mokyklose dirbančių jaunų pedagogių. Būti mokytoja ji pasirinko prieš ketverius metus, ir dar nė karto savo pasirinkimu nenusivylė. Pasak jaunosios mokytojos, ši specialybė augina – ir vaiką, ir tą, kuris jį moko. 

Ugnė Beinarytė – viena iš nedaugelio mūsų rajono mokyklose dirbančių jaunų pedagogių. Būti mokytoja ji pasirinko prieš ketverius metus, ir dar nė karto savo pasirinkimu nenusivylė. Pasak jaunosios mokytojos, ši specialybė augina – ir vaiką, ir tą, kuris jį moko.

Su vasaros kraičiu

Mokytojos Ugnės vasaros – įdomios, aktyvios ir įvairios. Kaip ir mokslo metai. Bet per atostogas daugiau laiko galima skirti pomėgiams. Ugnės didžiausi – kelionės ir knygos. „Dėl knygų esu pakvaišusi. Ypač dėl japonų rašytojo Haruki Murakami – baigiu perskaityti visas jo knygas, nedaug liko“, – sako ji. Vien tik skaityti būtų nuobodu, ji nori veikti, todėl laukia skautų stovyklų gamtoje ar pati pasieško darbo, pavyzdžiui, jaunųjų kartingistų stovykloje.

Į Ukrainą šią vasarą keliavo su mama, nors dažniausiai keliauja su broliu dvyniu Ryčiu. „Brolis man yra tas žmogus, kuriuo pasitikiu. Be to, jis yra keliauninkas, apkeliavęs jau 29 pasaulio šalis. Prancūzija, Bulgarija, Rumunija, Slovakija, Vengrija, Anglija, Airija..., – vardija Ugnė, ir patikina, kad labai mėgsta keliauti ir Lietuvoje. – Sėdu į mašiną (pagaliau įsigijau savo svajonių automobilį. Iš mokytojo atlyginimo!) ir važiuojam po Lietuvą, su draugais. Man patinka palapinėje miegoti, būti gamtoje. Man patinka tiesiog būti su savais žmonėm. Pavyzdžiui, Vilniuje, prie Žaliojo tilto, tris valandas – tiesiog sėdėjom...“

Su vasaros įspūdžių ir potyrių kraičiu, pilna idėjų ir energijos šiemet Ugnė jau penktą rugsėjį ateis į mokyklą – mokyti.

Mokytis ir mokyti

„Nereikia iš karto pradėti mokyti. Pirmiausia stengiuosi prisijaukinti – aš juos, jie mane. Pirmosios pamokos turi būti skirtos bendravimui, turi padaryti gerą aurą, atmosferą klasėje. Šnipštas gausis, jei pradėsi iškart dėstyti, jei bus tik vadovėlis, ir daugiau nieko“, – sako jaunoji mokytoja.

Ugnė visada norėjo būti mokytoja, bet į pedagoginį nestojo, galima sakyti, dėl neprestižo, dėl šnekų: na, ką tie mokytojai, nei jie ką uždirba, nei ką... Baigusi vidurinę pasirinko su medicina susijusią specialybę – kineziterapiją, tačiau dar studijų metais atlikdama praktikas ir dirbdama vasaromis suprato, kad tas darbas jai visiškai netinka. „Visiškai“, – pakartoja Ugnė ir pasakoja, kad iškart po studijų nuėjo dirbti mokytojos padėjėja. „Turėjau labai gerą pavyzdį – pradinių klasių mokytoją Eglę Juškaitienę. Mačiau, kaip ji atiduoda širdį vaikams. Ir netikėtai pamačiau, kad programa „Renkuosi mokyti“ ieško savanorių“, – prisimena ji savo pedagoginės karjeros pradžią Jurbarko Naujamiesčio mokykloje.

Svarbų vaidmenį Ugnės pasirinkimui turėjo ir mama – tos pačios mokyklos psichologė Vaida Beinarienė. „Ji mane pastūmėjo į „Renkuosi mokyti“ programą. Ir jinai, ir močiutė, ir podė – mūsų šeimoje daug mokytojų“, – sako Ugnė.

Projektą „Renkuosi mokyti“ ji vadina nuostabiu. Pirmoji projekto misija buvo pritraukti jaunų žmonių į kaimo mokyklas. Mokytojais šios programos savanoriai – aukštąjį nepedagoginį išsilavinimą įgiję jaunuoliai – tampa perėję intensyvius vasaros kursus (dabar Ugnė juose pati moko kitus, norinčius būti mokytojais), paskui kas mėnesį susirenka į mokymus. „Tai tavęs stiprinimas: atvažiuoji, pabūni su savais žmonėmis, ir visą laiką mokaisi. Man patinka mokytis“, – sako Ugnė. Kai baigėsi dvejus metus trukę projekto mokymai, ji įstojo į Lietuvos edukologijos universitetą gilinti biologijos žinių.

Beje, po dvejų metų galima ir išeiti, bet dauguma pasilieka mokyklose. Jurbarko rajone, be Ugnės, dirba dar viena projekto „Renkuosi mokyti“ alumnė – Karolina Kliukienė.

Ugnė ir ateityje save mato mokykloje. „Tikrai tikrai būsiu mokytoja. Labai norėčiau! Tik nežinau, ar čia. Norėčiau išbandyti save ir didesnio miesto mokykloje, neužsistovėti vietoje. Norėčiau būti pavaduotoja užklasiniam darbui – tokia mano svajonė“, – neslepia ji.

Jaunoji mokytoja turi ir kitų svajonių: „Norėčiau, kad vaikai būtų laimingi ir norėtų eiti į mokyklą.“

Ne tik pagal planą

Ugnė moko biologijos – su šiuo dalyku buvo susijusios kineziterapijos studijos, be to, biologija jai labai patinka. Vaikams stengiasi viską pateikti vaizdžiai: rodo ekrane, žiūri per mikroskopą, ką įmanoma, pačiupinėja, pjausto, pavyzdžiui, mokytojos atneštą vištos širdį ar inkstus. „Dabar vaikai tokie – nei daug skaito, nei ką. Bet jie nori pamatyti“, – neabejoja Ugnė.

Paklausta, ar visos jos pamokos būna įdomios, atsako, kad būna visokių. Ir neslepia, kad būta ir sunkumų. „Keliskart buvo, kad net apsiverkiau, nes vaikai visiškai manęs neklausė, jiems buvo visiškai neįdomu. O paskui sėdžiu ir galvoju, ir reflektuoju su savim: bet, Ugne, jie gal atėjo po nakties, kai tėvai mušėsi, gal yra nevalgę? Ir ką tu čia jiems aiškini apie ląstelę? Aiškini, zubrini, o jie atėjo pikti. Tu gali pasiruošti nerealiai gerai, bet pamoka gali pasikeisti. Svarbiausia yra pamatyti, kaip nusiteikę vaikai, o tada prasideda kūryba, ir keisti turi greitai“, – sako mokytoja, nelinkusi kaltinti vaikų, jei pamoka vyksta ne taip, kaip buvo suplanuota.

Programa „Renkuosi mokyti!“ siekia mokymosi sėkmės ir džiaugsmo kiekvienam vaikui, tačiau mokinių žinias vis tiek tenka vertinti pažymiais. „Aš labai nemėgstu pažymių, – prisipažįsta Ugnė ir sako girdėjusi, kad esanti griežta mokytoja. – Šiuolaikinis mokymas – ne tik kažkokie metodai, bet ir labai siprios klasės taisyklės, tvarka, nuoseklumas. Šiuolaikinės pamokos struktūra tokia, kad vaikas ką nors turi pasiimti. Ir rezultatas visada išryškėja.“

Pasak Ugnės, pasenęs požiūris, kad mokytojas atšneka 45 minutes, o vaikai užsirašo: „Vaikai turi patys mokytis, mokytojas tik pateikia gaires, susako informacijos šaltinius. Labai skatinu skaityti užsienio kalbomis, nes tai gyvenime pravers.“

Svajonių darbas

Mokytojo specialybė visuomenėje, Ugnės manymu, vis dar nevertinama. Net draugai stebisi, kodėl ji mokytoja „Bet čia – mano svajonių darbas, mano idėjų kūrimas, mano asmeninis augimas – augu kartu su vaikais ir tikiuosi, kad niekada nebūsiu tradicinė mokytoja“, – sako ji.

Paskui vardija privalumus: „Pirmas dalykas – nėra rutinos, kiekviena diena – su naujais iššūkiais. Man tas patinka labai! Kiekvieną dieną, net to nejausdamas, tobulėji – tai pagrindiniai dalykai, dėl ko man labai smagu dirbti mokytoja.“

Šiame darbe daug kūrybiškumo, o vienas didžiausių minusų – popierizmas, kurio mokykloje labai daug, ir su kūrybiškumu jis niekaip nedera.

Nors pirmaisiais darbo metais teko patirti vyresnių kolegų įvairių šnekų ir žvilgsnių, sutiko ir daug palaikančiųjų – nuostabių, viską dėl vaiko daračių vyresnės kartos mokytojų. O jaunų kolegų nedaug, todėl trūktų bendraamžių kompanijos, jei ne „Renkuosi mokyti“ komanda, su kuria Ugnė bendrauja ir bendradarbiauja iki šiol. „Pabūti su jais – tai pasikrauti bateriją“, – sako jaunoji mokytoja.

Vaikai palaiko ir padėkoja

Naujos idėjos ne visada lengvai skinasi kelią. Ar buvo kada nusodinta, klausiau Ugnės. „Reikia pagalvoti. Ne, nebuvau. Nei valdžios, nei kolegų, nei mokinių. Bet yra buvę tokių minčių, kad ar verta kažką daryti. Tik ne iš vaikų, iš jų – niekada. Ir niekada nebuvo taip, kad nepadaryčiau, ką sugalvojusi.“

O didžiausią palaikymą jaučia iš vaikų, labiausiai iš skautų, kuriuos subūrė vos tik pradėjusi mokytojauti. Vadovai padėkų ir pagyrų nedosnūs, bet Ugnei dėl to širdies neskauda ir noro dirbti gerai nesumenkina: „Kokia buvau pirmais darbo metais ir dabar – skiriasi kaip diena nuo nakties. Pirmi metai buvo jautrumas, baimė, susikaustymas, dabar daugiau pasitikėjimo savimi – turi savimi pasitikėti, nes prieš tave 30 vaikų, kurie tiki tavimi.“

Nors nėra didelio amžiaus skirtumo, o išvaizda nesiskiria nuo vyresniųjų klasių mokinių, pasak Ugnės, reikia save pateikti kaip mokytoją ir kartu kurti draugišką atmosferą. „Sunkus tai yra darbas, nes vaikai, pamatę jauną mokytoją, dažnai galvoja, kad pamokos bus žaidimų forma, kad nereikės nieko daryti. Pradžioje reikia pakovoti su tokia jų nuostata“, – sako ji.

Naujuosius mokslo metus U. Beinarytė pradės Raudonės, Klausučių ir Veliuonos mokyklose. Ruošti dvyliktokus brandos egzaminui jai dar neteko. „Tai dar vienas iššūkis. Bijau, bet kartu ir džiaugiuosi, nes tai neleidžia man sustoti“, – sakė Rugsėjo 1-osios su džiaugsmu laukianti mokytoja.

Danutė Karopčikienė



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook