Balsavimas

Ar maudotės Nemune?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Po darbų maratono – į aktyvų šeimos gyvenimą

Po darbų maratono – į aktyvų šeimos gyvenimą (0)

2017-07-05

Vasarą miesteliuose ir kaimuose žmonių padaugėja, nes atostogauti sugrįžta išvykusieji. Vokietijoje gyvenanti operos solistė Irena Bespalovaitė savo atostogas tėviškėje derina su dukros mokyklinėmis atostogomis. Šemet dainininkės viešnagė Jurbarke stebėtinai sutapo su meno mokyklos, kurioje pradėjo kelią į didžiąsias operos scenas, jubiliejumi.

Pabūti ir padainuoti
„Ir kaip gera Lietuvoj! Lietuviškai galvoti, šnekėti... Ir vėjas, ir kalba, ir maistas – viskas tavo!“ – džiūgavo viešnia, savo neilgų atostogų porą valandėlių paaukojusi ir „Šviesai“.  
„Anksčiau aktyviai atostogaudavau – Palangoj ar kur kitur, o dabar – niekur, atvažiavau tiesiog ramiai pabūti su mamyte. Ir labai gerai pasiilsiu savaitę ar porą pabuvusi“, – sakė dainininkė.
Irena parvažiuoja kasmet, tad kokių nors ypatingų pokyčių Jurbarke nepastebi: „Žmonės draugiški ir geri – bet visada tokie buvo, gal aš tik buvau uždaresnė. Viskas sutvarkyta, apželdinta – kaip kurortinis miestelis. Tik vienintelio man norėtųsi: kad dviračių takai būtų visur – mes mėgstame važinėti dviračiais.“ 
I. Bespalovaitė buvo pakviesta dainuoti Antano Sodeikos meno mokyklos jubiliejaus koncerte ir džiaugėsi, kad koncertas sutapo su jos atostogomis Jurbarke. „Labai nustebau pamačiusi tą koncertą – kokio aukšto lygio paruošimas tokiame mažame mūsų Jurbarke. Ir instrumentalistai, ir dainininkai, ir vedėjai – su kokiu pakylėjimu, pasiruošimu ir entuziazmu! Bendrystė, meilė, padėka – ir viskas labai aukšto lygio. Buvo labai gražu. Nuostabu!“ – įspūdžiais dalijosi dainininkė, koncerte dainavusi ir viena, ir su Danutės Lapienės vadovaujamu choru.
Daugiau nei pamokos
Būdama aštuoniolikos Irena išvažiavo studijuoti į Vilnių. O kokie keliai nuvedė į Vokietiją? „Oi, į Vokietiją..., – atsidūsta pašnekovė. – Čia ilgas kelias. Važiavau į Vilnių, norėjau dainavimą studijuoti. Pirmiausia – į konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija – red.). Padainavau, paskui turėjo būti koliokviumas – ateis Kaniava, Noreika. Žvaigždės! Susirinko panelės – išsidažiusios, gražios. Ir aš tokia – iš Jurbarko... Galvoju: vaikeli, ką tu čia veiki? Eik lauk! Ir išėjau. Vaikštinėdama po senamiestį užėjau į Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą ir, nors stojamieji buvo jau pasibaigę, mane priėmė.“ 
Metus pastudijavusi Tallat-Kelpšoje Irena jautėsi labai stipri ir vėl panoro į Muzikos akademiją. „Ėjo kažkokia jėga iš vidaus, kad reikia stoti. Mama mane palaikė, įstojau į antrą parengiamąjį kursą, nieko nepraradau. Kažkoks čia likimas“, – sakė moteris. 
Jos mokytoja buvo Sigutė Stonytė. „Ji dirbo pirmus metus kaip docentė ir labai daug išmokė. Davė labai gerų knygų, tokių protingų. Ne tik dainavimo, bet visokių svarbių dalykų mokė kaip mama, su meile. Dainininko gyvenimas tai yra gyvenimo stilius, o ne tik dainavimas. Kad nevaidinam kažkokios žvaigždės – studijuok, dirbk, įrodyk, o paskui galėsi maivytis“, – pamokas prisimena Irena. 
Į studijas ji žiūrėjo labai rimtai, viskas jai labai patiko. „Pažymiai mano buvo aukščiausi, bet paskutinius dvejus metus ėmiau nematyti savo ateities Lietuvoje, nejaučiau, kad čia mano likimas“, – sako dainininkė. 
Kaip sviestu patepta
Baigdama Muzikos akademiją Irena susirado galimybę išvykti į vasaros meistriškumo kursus Mocarteumo universitete Zalcburge. „Atvažiavau su 300 dolerių, ir likau gyventi, nes viskas vyko kaip sviestu patepta. Nors baigusi Vilniuje akademiją, kad apsidrausčiau, įstojau į magistrantūrą (buvo tik dvi vietos), bet pervažiavau į Austriją. Mokiausi kalbos, dainavimo. Ir gavau daug darbo – dainavau arijas ir duetus prabangiame restorane Zalcburge, kur yra specifinis meniu ir skamba tik Mocarto muzika. Pilnai išsilaikiau – buto nuoma, nusipirkau pianiną, kelionės... Ir stipendiją gavau. O iš Lietuvos stipendijos negavau, nors prašiau...“, – prisimena moteris ir kelintą kartą pakartoja, kad sekėsi kaip sviestu patepta. 
I. Bespalovaitė Austrijoje studijavo ketverius metus ir Mocarteumą baigė su pagyrimo raštu ir Lilly-Lehmann medaliu. „Mano mokytojai buvo garbė, o aš parodžiau, kad galima ir studijuoti, ir dirbti, dainuoti teatre. Ne tik per mokslo metus. Tik vasarą ištarpuodavau laiko parvažiuoti namo kelioms dienoms: aplankai tėvus, brolį ir – skrendi atgal“, – sako ji. 
I. Bespalovaitės diplominis pasirodymas baigiant Mocarteumo universitetą buvo Paminos rolė iš Mocarto operos „Užburtoji fleita“, ir iškart dvi agentūros pareiškė norą su ja dirbti. Jurbarkietė dainavo Štutgarto, Hamburgo, Ciuricho, Eseno, daugelyje kitų operos teatrų, ir viename geriausių pasaulyje – La Scala Milane, jai teko dirbti su žymiausiais Europos režisieriais ir dirigentais. 
„Tokia buvo mano pradžia – maratonas“, – sako operos solistė ir neslepia, kad viso to „kaip sviestu patepta“ kaina – jokio privataus gyvenimo, tik darbas. 
Pakeisti kryptį – sveika
Baigiantis kontraktui su Štutgarto operos teatru, Irena gavo pasiūlymą dirbti Hamburge – ten dar didesnis teatras, dar didesnės rolės. 
Tačiau ji jau buvo susipažinusi su italu Kamilio (Camillo), būsimu savo vyru. „Kažkaip iš pat pradžių pajutau, kad čia mano gyvenimas, kad mano žmogus. Tačiau jo kontraktas (Kamilio yra vadybininkas) keliavo iš Štutgarto į Turiną Italijoje. Kaip čia bus su ta meile? Man buvo jau 34-eri metai. Dar porą metų dainavau Hamburge, vis važinėdama ir pas jį, ir gastroliuodama visur. Tada ištekėjau ir išvažiavau į Italiją“, – pasakoja Irena. 
Dabar ji su šeima gyvena Štutgarte ir šiuo metu operoje nedainuoja. „Mano vyro dažnai nėra namie, senelių irgi nėra šalia. Mūsų buvo toks susitarimas, kad aš atsitraukiu ir auginu vaikus. Labai sveika pakeisti krypį, bet koncertų man reikia. Kai išleisiu vaikus į mokyklą, manau, koncertuosiu daugiau. Ir dar svajoju dėstytojauti“, – sako operos solistė, kol kas prioritetu pasirinkusi šeimą ir atiduodanti duoklę vaikams. Augina jų du – šešiametę dukrytę Esterą ir metais jaunesnį Eduardą. „Estera – biblinis ir mano vyro šeimos vardas – jie turi tokią šimtmečių tradiciją vaikams perduoti senelių vardus. Mano vyras turi senelio vardą, jo brolis Edoardo, ir mano brolis Eduardas, todėl ir mūsų sūnus Edoardo“, – pasakoja moteris. 
Šeimoje kalbama itališkai ir vokiškai. Tiesa, su seneliais Jurbarke vaikai truputį susikalba lietuviškai, nors kitur aplinka daugiakalbė. „Darželyje iš penkiolikos vaikų gal tik du yra iš vokiškų šeimų, kiti – iš mišrių, mokykloje irgi panašiai. Labai daug pabėgėlių, ir mokyklos turi paruošiamąją klasę, moko juos kalbos, kad galėtų integruotis į bendras klases. Visi aplinkui maišyti, ir tai yra nuostabu!“ – sako Irena.
Savo vaikus auklėja kaip ir dauguma – leidžia jiems išbandyti įvairiausių veiklų. „Galima neapkrauti – tegul džiaugiasi vaikyste. Bet ką jie veiks? Prie televizoriaus sėdės? Juk nebe tie laikai, kad eitum į kiemą ir žaistum. Vaikas turi turėti užsiėmimą. Mano mažiukas – kur kamuolys, ten ir jisai. Pradėjo ne vaikščioti, bet bėgioti. Leidžiam jį į futbolą. O mažoji – kur bandau ją vesti, visur jai patinka: anglų, plaukimas, tenisas, gimnastika. Jei matai, kad neįdomu, kad per didelis krūvis, visad galima atsisakyti“, – mano ji. 
Maistą šeimai Irena gamina pati, bet ne lietuviškus patiekalus. „Nes jie sunkiai gaminami ir labai sunkiai virškinami – tie visi cepelinai, kugeliai, balandėliai, kurie man labai skanu, ir aš jų čia prisivalgau. Dar su pažįstamais lietuviais Štutgarte darom cepelinų balių. Mūsų virtuvė kitokia – lengva. Bet pietus ir vakarienę mes valgome šiltus – tą tradiciją aš išlaikau, nors rasti tokią kombinaciją, kad visi mano šeimoje būtų pateninti, nėra lengva“, – pasakoja.
Mamos darbas nenutrūksta visą parą, ir laiko sau lieka mažai. Vaikai ūgtelėjo, ir Irenai didžiulė pramoga kartu su jais eiti į koncertus, tik bilietus reikia pirkti ten, kur visiems patiktų. Palikinėti vaikus ir eiti tik su vyru ji nepraktikuoja. 
„Labai aktyviai gyvename – nuo ryto iki vakaro, ir atostogos aktyvios. Daug keliaujam – kadangi seneliai Italijoje, tai visada į Italiją, kadangi vasarnamis Prancūzijoje, tai ir į Prancūziją, prie jūros. Ir visada į Lietuvą. O visa kita – kaip Dievas duoda“, – sako moteris. 
Pažįstamų turi visur, bet draugais, pasak Irenos, jų nepavadinsi: „Išvažiuoji ir palieki visus draugus. Keičiasi vietos ir žmonės, interesai ir draugai. Neprisirišu, ir man nereikia. Kai susitinku, labai džiaugiuosi, visus myliu, prisiminimai gražūs, bet palaikyti artimus kontaktus reikia turėti laiko. Aš jo neturiu. Toks mūsų gyvenimo stilius, kad prisirišti nėra kada.“ 
Tai taip ir gyvena mūsų kraštietė Vokietijoje. Gyvena gerai. Visur, pasak jos, atiduodi maksimumą – ar profesijoj, ar šeimoj, ir iš kitų reikaluji to paties. 
Danutė Karopčikienė



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook